Po šeimos tragedijos - į lėlių pasaulį
Irena ZUBRICKIENĖ
Netoli Marijampolės, Obšrūtėlių kaime esančiame vienkiemyje, gyvenančių seserų Marijonos Černiauskienės (77 m.) ir Petronėlės Bočienės (75 m.) sodybą lengva atskirti iš kitų, pakeliui esančių, nes ją juosia iš vytelių pačių moterų pinta tvora. Užtat patekti į kiemą rizikinga - prašalietį nesvetingai pasitinka nasrus iššiepę du nemaži šunys. Tokio atsargumo senyvos seserys ėmėsi po to, kai prieš keletą metų į sodybą pradėjo plaukte plaukti įvairiausio plauko lankytojai: vienus domino klėtelė, tapusi lėlių muziejumi, antri guodėsi kankinami troškulio, o treti ... nuo tvoros nurankiojo aliumininius indus, nugvelbė kelias vištas ir gaidį.
Tragedija nušlavė namus
Lygiai prieš 25 metus seserys Marijona ir Petronėlė patyrė, rodės, nepakeliamą tragediją - vieną kovo naktį namuose kilo gaisras, nuo žemės paviršiaus nušlavęs ne tik trobesius. Liepsnose pražuvo penki tuo metu namuose miegoję žmonės - abiejų mama, teta, brolis, Petronėlės sutuoktinis ir radijo aparatą pataisęs bei užsilikęs meistras. Užgesinus gaisrą, lavonus ne iš karto pavyko surasti - liepsnojusi teritorija buvo pavirtusi didele degėsių krūva. Marijona kaip dabar prisimena, jog tuokart jai mirties pavyko išvengti tik dėl to, kad nenujaustos tragedijos išvakarėse siautė didžiulė pūga, ir ji, dieną viešėjusi mieste pas pusseserę, pas ją pasiliko ir pernakvoti. Vėliau įvykį tyrę pareigūnai nustatė, kad gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, kurios namiškiai vis neprisiruošė pertvarkyti - laukė specialistų. Medikai nustatė, kad gaisravietėje buvę žmonės užduso nuo dūmų. Tokius namus po trumputės viešnagės radusiai Marijonai tuokart vilties gyventi teikė bene vienintelė aplinkybė - kad per gaisrą stipriai apdegusi sesuo Petronėlė vis dėlto išgyveno. Šią moterį likimas buvo nuskriaudęs ir anksčiau - būdama trisdešimtmetė, dirbdama ji neteko rankos. Artimiausių žmonių netekčių prislėgtoms seserims reikėjo tarsi iš naujo pradėti gyvenimą.
Gaisravietėje - ne tik gėlės
Po tragedijos vienišos likusios seserys vienkiemį išpuoselėjo, o gaisravietę kūrybingai apsodino gėlėmis. Abi tarsi įsikalė į galvas, kad gėlių žiedais jų žuvę artimieji stebi toliau verdantį gyvenimą, mato, kaip joms sekasi. Laiškaneše dirbusi Petronėlė apie namus tūpčiodavo mažiau, o romantiškos sielos Marijona, siuvėja, gražiai aptvertą gėlyną pavertė mažu botanikos sodu, traukiančiu kiekvieno praeivio akį. Po nelaimės praėjus šešeriems metams, tame sodelyje Marijona iš plytų surentė kone savo ūgio statinį - jaunesniąją Trakų pilies "sesutę". Jos vidų moteris suskirstė į penkis aukštus, įrengė patalpėles. Pro pilaitės langus ir dabar matyti mažus stalelius apsėdę vyrai ir moterys, savo kambarėlyje besiilsintis valdovas, bokšteliuose - sargybiniai. Vėliau jos dėmesį patraukė sesers Petronėlės, laiškanešės, į namus kažkodėl suneštos laukuose ir kiemuose rastos vaikų išniekintos ir išmestos lėlės. Jų jau buvo susikaupusi nemaža krūva. Marijona nutarė lėles restauruoti ir aprengti įvairius Lietuvos laikotarpius atspindinčiais drabužiais.
Lėlėse atgimė istorija
Šiandien Marijonos restauruotos lėlės, kurių per vienuolika metų aprengta ir papuošta per tris šimtus, įkurdintos atskiroje vienkiemio patalpoje - klėtyje. Jos sustatytos ant lentynų kunigaikščių dinastijomis, šeimomis - tiksliai pagal Lietuvos istoriją. Anot Marijonos, ji viską išstudijavo iš L. Ivinskio ir A. Šapokos paskelbtų šaltinių. Mingaila, Girvila, Trainaitis, Algimantas, Danutė Trobiūtė...Mozūrijos kunigaikščiai... Policininkai, karžygiai, ponai, guvernantės, piemenys, valstiečiai... Marijona sako, kad jos lėlės būtų pati geriausia priemonė dėstant mokiniams Lietuvos istoriją. Pati ji valandų valandas galėtų pasakoti apie kunigaikščių meilės romanus ir santuokas, apie jų sielų klystkelius. Savamokslė moteris supyksta, kai pašnekovas pasirodo besąs visiškas savo šalies istorijos neišmanėlis - tokiam moteris pasiūlo į lėles spoksoti parduotuvių lentynose.
Būna purvyno gabalas - tampa lėle
Iš kur Marijona gauna vis naujų lėlių? Pasak pačios, anksčiau jų būdavo pilni grioviai ir šiukšlynai. Kai juos su seseria savo apylinkėse aprinko, sėsdavo į autobusą ir nukakdavo į kitoje Marijampolės pusėje, užmiestyje, esantį sąvartyną. Pasikuisdavo, susipažino su čia triūsiančiais benamiais.
- Būdavo, šnapso nuvežu į sąvartyną ir vėliau jau atsiimu "siuntinį", - neslėpė Marijona. - Išsitraukiu iš dvokiančio maišo purvyno gabalą, jį nugramdau, nuprausiu, dantų šepetuku išvalau sunkiau prieinamas vietukes, plaukus ištrinku šampūnais ir iššukuoju, kai kurioms lėlėms - susuku. Pažiūrėkite, mano lėlės po sukniomis turi apatinius rūbelius, nėriniuotas kelnaites, kiekviena mūvi plonytes kojines ir avi batelius. Manot, jų kur prisiperku? Pati viską siuvu. Beje, siuvimo mašina - irgi iš sąvartyno. Sunkiausia siūti mažo dydžio apavą. Aršu ir uniformines pareigūnų kepures daryti - šis darbas kaip juvelyro.
Miela akiai, bet nesaldu širdžiai
Didžiuodamasi savo sutvarkytu ir toliau tebetvarkomu muziejumi, Marijona neslepia ir nerimo - esą kas jo laukia ateityje? Moteris dar turi vilties, kad jos pradėtus darbus tęs viena tuo pačiu "užsikrėtusi" jauna giminaitė. Marijonos didžiausias rūpestis - sutvarkyti lėles, atspindinčias Lietuvos gyvenimą iki atkurtos Nepriklausomybės.
Marijonai apmaudu, kad jos pastangų, užsispyrimo, kruopštumo ir sugebėjimų niekas deramai neįvertina. Tiesa, režisierius Vytautas Landsbergis susuko dokumentinį filmą "Dvi seserys", bet po jo, anot Marijonos, niekas "iš valdžios" nesureagavo, tik vagys apsilankė iš visų pusių per televiziją parodytoje sodyboje.
- Gal atrodo, kad talento šitam darbui nereikia? Ir talento, ir geros galvos, kad visus aprengtum pagal madą, - nesikuklino Marijona. - Ir dar atlaikyt kitų panieką. Va, sesuo ir dabar tik durna mane išvadina. Tai ką man daryti, kad tikrai turiu to durnumo: kai tik randu ar gaunu naują tinkamą lėlę, tai iš džiaugsmo net į viršų pašoku. Tik tos šiuolaikinės, barbės, manęs visai nedomina - labai jau išsekusios, į prostitutes panašios.
Vis labiau trūksta Marijonai ir pačių lėlių jos svajonėms įgyvendinti, ir nepigiai kainuojančių dažų, o neseniai dar ir pelės į eksponatus įsisuko - apgraužė sagutes, karoliukus, drėgmė muziejėlyje atsirado. Trūksta ir sveikatos, kurią savamokslė moteris taiso acto kompresais. Dar labai mėgsta klausytis per radiją transliuojamų žinių, ypač - kriminalinių pranešimų. Jau daug metų visas šalies nelaimes Marijona registruoja atskirame sąsiuvinyje. Kam? Anot pačios, irgi "iš durnumo", bet jai tai "ir įdomu, ir būtina iš vidaus". Lėlės ir radijas - visas savo vaikų neturėjusios (kaip ir sesuo Petronėlė) ir bene visus artimuosius per anksti ir netikėtai praradusios Marijonos gyvenimas. Moteriai atrodo, kad, baigusi mokslus, šiandien ji būtų buvusi "aukštas žmogus".
