Kėdainiams ir vėl pasisekė - kuomet Viktoras Muntianas buvo išrinktas į Seimą, jo vietą užėmė veikli, energinga ir simpatiška savivaldybės administratorė Virginija Baltraitienė. Karjeros laipteliais nuosekliai kopusi moteris gerai išmano miesto ir rajono reikalus, todėl tikriausiai gyventojams neteks nusivilti... Su Kėdainių mere ponia Virginija susitikome praėjus lygiai dviem mėnesiams nuo jos išrinkimo į šias garbingas pareigas.
- Atrodo, jog šis gana rimtas šoktelėjimas karjeros laiptais nebuvo visai netikėtas?
- Kėdainių savivaldybėje pradėjau dirbti prieš 20 metų ir taip palaipsniui žingsniavau, kol tapau mere. Esu žemaitė, gimusi ir vaikystę praleidusi Telšiuose. Būdama 8 metų su tėvais apsigyvenau Baisogaloje, Radviliškio rajone. Baigusi mokslus gavau paskyrimą dirbti kolūkyje ekonomiste. Čia susipažinau su būsimu vyru Regimantu. Mat jo tėvai ten gyveno, o Regimantas juos aplankydavo savaitgaliais. Vieną kartą parvažiavęs namo ir sužinojęs, jog "padavė naujų panų" (aš į kaimą atvažiavau dirbti ne viena, su dviem buhalterėm), atskubėjo į šokius. Matyt, taip jau buvo lemta, kad kartą pamatęs, manęs jau nebepaleido. Vėliau pagalvodavau - jei būčiau gavusi paskyrimą į Kėdainius, gal ir niekada nebūtume susitikę... Man su vyru pasisekė. Tai toks žmogus, kokio reikėjo mano charakteriui. Paskui pradėjau dirbti Kėdainiuose, žengiau vieną žingsnelį po kito, kilau karjeros laiptais. Beje, manau, jog yra dvi karjeristų grupės. Vieni stengiasi bet kokia kaina užimti tam tikrą postą, siekia karjeros bet kokiais būdai, visiems lipdami per galvas, lįsdami į akis viršininkams, kiti elgiasi priešingai. Aš pradėjau nuo nulio, iš pradžių buvau labai nedrąsi, kompleksuota, tačiau vėliau visa tai įveikiau... Man teko būti atsakingai ir už prekybą, ir už butus, ir už pramonę, žodžiu, susipažinau su beveik visomis savivaldybės darbo sritimis, kol pagaliau tapau mere...
- Tai pasakykite, kas iš tikrųjų valdo Kėdainius - jūs, V. Muntianas ar V. Uspaskichas?
- Žinoma, kad aš. Taip, kreipiausi į jį pagalbos, tačiau vien todėl, kad buvęs meras turi didžiulę patirtį, mes kartu dirbome vienoje komandoje. Aš viską moku vertinti pati, tačiau kartais norisi būti garantuotai, jog pasirinkau teisingą sprendimą, tad paklausdama nuomonės ar patarimo, tarsi pasitikrinu, ar iš tiesų esu teisi...
- Bet būti mere tikriausiai labai malonu?
- Iš tiesų tai garbingos, bet kartu ir labai atsakingos pareigos. Man jos reiškia ne vien įrašą asmens dokumentuose (na, sakykim, kad po daugelio metų galėčiau pasididžiuoti, jog buvau Kėdainių mere), bet pirmiausia didžiulę atsakomybę, nes pas mus kartelė buvo iškelta labai aukštai ir išlaikyti tą lygį yra gana sudėtinga, nors įmanoma. Dėl to ir esu užsibrėžusi tikslą išlaikyti tą lygį, koks buvo Kėdainiuose pustrečios kadencijos valdant V. Muntianui...
- Šiandien - lygiai du mėnesiai, kai jūs atsisėdote į šią kėdę. Kokius svarbiausius sprendimus teko priimti?
- Anksčiau visąlaik žinojau, kad galutinis žodis yra mero, kad ant jo gula visa atsakomybė - dabar visa tai išgyvenu pati. Tad kartais labai sunku nuspręsti, kokią gatvę pirmiau pradėti tvarkyti, kam anksčiau suteikti paramą, o kas dar gali jos palaukti ir t. t. Tokie dalykai man neleidžia ramiai miegoti, nes visąlaik kankinuosi - ar teisingai pasielgiau, ar priėmiau tikrai tokį sprendimą, kokio reikėjo... Žinau, kad ne visi bus patenkinti ar laimingi, kad niekad negalėsi būti geras visiems. Na, jeigu biudžete būtų ne 70, o 700 milijonų, tada jokios mintys miego nedrumstų, nes žinočiau, kad tų pinigų pakaks visiems. Bet to nėra, todėl stengiuosi nustatyti prioritetus ir noriu, kad pirmiausia būtų tenkinami ne kokios nors grupės, o daugumos žmonių poreikiai. Deja, merės darbą pradėjau nuo kainų padidinimo už atliekų išvežimą bei važiavimą miesto transportu. Žinoma, tai liūdnas sprendimas žmonių atžvilgiu, bet tai daryti verčia gyvenimas...
- Jūsų šeimoje vyrauja įvairios politinės pažiūros. Brolis Eugenijus Gentvilas - liberalcentristas, tėtis - buvęs politinis kalinys ir tremtinys, apie savo gyvenimą parašęs knygą, jūs - Darbo partijos atstovė. Sakykite, ar tokie skirtingi požiūriai netrukdo gražiai bendrauti, ar įsikarščiavus nepriverčia vieni kitiems kibti į atlapus?
- Ne, visiškai ne. Manau, kad visi esame pakankamai išprusę Lietuvos piliečiai, o recepto, kuris atskleistų, kodėl mes gražiai sutariame, nėra... Matyt, tai priklauso nuo tėvų. Greičiausiai jie kreipė daugiau dėmesio į žmogiškąsias savybes, dorai auklėjo, todėl dabar mes ir mokame gerbti vieni kitų pasirinkimus, kitą nuomonę. Beje, po to, kai mane išrinko mere, su broliu Eugenijumi buvau susitikusi gal tiktai 3 kartus, tačiau jis savo nuomonės neperša (juk buvo ir Klaipėdos meras, ir Seimo narys, o dabar europarlamentaras), o ir man pačiai jo patarimų kol kas dar neprireikė. Mūsų bendravimas pagrįstas visai kitokiomis žmogiškosiomis vertybėmis ir nesvarbu, kuris kokiai partijai priklausom. Dabar visi deklaruoja tą banalų teiginį, jog dirba Lietuvai. Tai skamba iš tiesų banaliai, bet, pavyzdžiui, mes dirbame ne Lietuvai, o žmonėms. Pavyzdžiui, aš sprendžiu Kėdainių ir jo žmonių problemas... Tokiais atvejais nesvarbu, kokiai partijai priklausai, svarbu - ką ir kaip dirbi...
- Sakykite, ar naujos pareigos pakeitė jūsų gyvenimą?
- Gal ir pakeitė. Atsirado tokių privalomų susitikimų, kuriuose turiu būtinai dalyvauti, o jie dažniausiai vyksta po darbo ar jo pabaigoje, netgi šeštadieniais, sekmadieniais. Tiesa, prie to jau buvau pripratusi, nes ir anksčiau tekdavo dažnai kur nors dalyvauti vietoje mero, mane vietoj savęs kartais jis net deleguodavo į užsienį. Taigi į šį ratą esu įsukta seniai ir nesijaučiu naujokė, įmesta į vandenis ir palikta kapstytis viena... Na, o manęs pačios merės pareigos, manau, tikrai nepakeitė.
- Ar dabar tenka keisti ir savo garderobą, šukuosenas?
- Nesu iš tų, kurios pagrindinį dėmesį skirtų aprangai (gal tai bloga savybė). Kartais neturiu laiko net pas siuvėją nueiti (po susitarimo sugebu pas ją apsilankyti tiktai po savaitės, kai jau kažkas "dega")... Aišku, dabar reikia daugiau drabužių. Anksčiau savo aprangą vadinau darbine ir jai didelio dėmesio neskyriau, o dabar jau priversta elgtis kitaip. Juk, kaip bebūtų, visiems įdomu, kaip atrodo pirmasis rajono žmogus...
- Tai reiškia, jog dabar jūs Kėdainiuose diktuojate madas...
- Na, gal Kėdainiai per mažas miestas, kad čia būtų galima diktuoti madas, bet kad žmonės vertina pagal išvaizdą - tai jau tikrai aišku. Juk kaskart, į kiekvieną renginį tais pačiais rūbais neisi. Jei per Vasario 16-ąją apsivilksi vienaip, tai per Kovo 11-ąją jau reikės ieškotis ko nors kito... Taigi man tai šiek tiek svetima, aš nepratusi kasdien darytis šukuosenas, bet kad turiu atrodyti tvarkingai - sutinku. Dėl to dabar tiktai padaugėjo išlaidų...
- Jūs - viena iš nedaugelio merių, kurias parodijuoja "Dviračio šou". Ar nepykstate?
- Tai priėmiau labai normaliai ir vertinau kaip nemokamą reklamą. Kas apie mane nežinojo - buvo priminta (kad ir buvusiems mokslo draugams). Esu dėkinga, kad mane išgarsino, tačiau turiu pripažinti, kad buvau pavaizduota gana nutolusi nuo realybės. Pavyzdžiui, aš visiškai nepažįstu Boso, mes niekad nebuvome susitikę. Su tėvu Stanislovu esu keletą kartų bendravusi, bet manau, jog jeigu dabar pas jį nuvažiuočiau - kažin ar mane pažintų. Galiausiai per televiziją buvau parodyta visiškai į save nepanaši. Net dukra draugėms sakė, jog jos mama žymiai gražesnė... Po šios laidos pasipylė skambučiai, visi klausinėjo, ar neįsižeidžiau, o aš atsakiau, kad ne, nes ne visus merus per televiziją rodo...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
