Apie Ignalinos atominę elektrinę (IAE) senokai berašiau. Buvo apėmęs bejėgiškumo jausmas. Apie 2001 metus supratau: kad ir kokius įrodymus apie elektrinės jėgainių saugumą ir jų uždarymo žalą pateiktų Lietuvos bei tarptautiniai ekspertai, kad ir kaip neigiamai tai atsilieps ekologijai, ekonomikai bei energetinei nepriklausomybei, nors ir priešinasi tam didžiuma Lietuvos piliečių, - vis vien bus paklūsta ideologiniam Europos Sąjungos (ES) biurokratų diktatui.
Nekaltinu mūsų politikų. Išskyrus keletą naivuolių, didžiuma jų supranta Ignalinos AE uždarymo žalą. Tačiau tuo metu politikai kito pasirinkimo neturėjo. Tautos prioritetas buvo patekti į Europos Sąjungą, o ES biurokratija pateikė ultimatyvią sąlygą - uždaryti Ignalinos AE. Demokratiniais principais grindžiamomis derybomis net nekvepėjo.
***
Štai pirmas Ignalinos AE blokas uždarytas. Nebeliko priežasties baimintis, kad kas nors Briuselyje mūsų svarstymus ne taip supras. Galime kalbėtis atvirai, tačiau pirma verta suvokti tikrąsias uždarymo priežastis. Ne todėl, kad jos kokios esminės, o todėl, kad jos efemeriškos.
Išbraukime tarp mūsiškių labiausiai paplitusią “ekonominę” uždarymo priežastį. Esą ten, Briuselyje, baiminamasi konkurencijos. Realybė ta, kad abu IAE blokai tesudaro mažiau negu 0,4 proc. Europos pajėgumų, be to, Briuselio biurokratams kur kas svarbiau už ekonomiką yra jų politinė ateitis. Ir svarbiausia, - tą suprato ir mūsiškiai politikai, - yra ne geri darbai, bet geras įvaizdis. O svarbi įvaizdžio dalis yra parodymas, kad esi “teisingos” ideologinės pakraipos.
Kokia ta “teisinga” ideologinė pakraipa? Energetikos srityje šiuo metu vis dar gaji praeityje itin kategoriška ideologija.
Norint ją apibūdinti, tenka nužengti tolokai į praeitį, į 7-8 ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Būtent tada išsikristalizavo pokario kartos Europos kairiųjų ideologinės nuostatos. Išsamiau juos apžvelgti trumpam rašinyje nėra galimybės, apsiribosiu su energetika susijusiais aspektais.
Kertinis akmuo, kaip ir kitose srityse, buvo protestas prieš jau susiformavusias struktūras. Energijos gavyba privalėjo būti “natūrali”, “ekologiška”, “atnaujinama”.
Tai migloti teiginiai, kurie labai parankūs, kai esi opozicijoje, bet juos sunku sukonkretinti, kai patenki į valdžią.
Pavyzdžiui, didžiausią taršą sukelia anglį naudojančios elektrinės, tačiau keblumas tas, kad kai kuriuose regionuose angliakasiai sudaro nemažą rinkėjų dalį. Panašūs politiniai sunkumai iškyla kitose su energetika susijusiose srityse, tačiau vienoje srityje kairiesiems pasisekė prieiti vieningą ir itin kategorišką nuomonę. Tą nuomonę iliustruoja Europoje labai paplitęs lipdukas, vaizduojantis besišypsančią saulutę su užrašu: “Atom Kraft? Nein, danke!” (“Atominė energija? Ne, dėkui!”)
Dabar tai įprasta socialistų ir jų kraštutinio kairiojo sparno (žaliųjų) ideologijos dalis, tad taip ir nepaklausėme - o kodėl judėjimas, kuris skelbiasi esąs pasišovęs sušvelninti žmogaus įtaką aplinkai, kuris siekia sumažinti žemės išteklių naudojimą ir taip palengvinti ateinančių kartų dalią, kodėl būtent šis judėjimas kategoriškai pasisako prieš energijos formą, kuri kaip jokia kita šiuos siekius atitinka?
Logiško atsakymo nėra ir nebus. Priežasčių, kodėl priešiškumas atominei energijai buvo pakeltas į ideologinį lygmenį, tenka ieškoti ne logikoje, bet jausmuose. Esmė ta, kad atominė energija pasirodė esanti paranki kurstyti baimes.
Baimės yra politikų duona, o visuomenėse, kur tikrosios duonos yra su kaupu, ji tampa svarbesnė. Atominės energijos atveju nemenkai prisideda ir tai, kad viena iš pagrindinių mūsų pramogos formų yra virtualios baimės kirbinimas. Holivudas pamėgo radiacinius bei atominius pavojus ir šia tema sukūrė gausybę filmų, Europos kairieji su žaliaisiais priešaky pasinaudojo šia baime ir be perstojo rengė demonstracijas.
Suvieniję jėgas, jie įtikino nemažą dalį europiečių. Tai buvo 7-8-ajame dešimtmetyje, o paskui, kai kairė, tarp jų ir demonstracijų rengėjai patys pateko į politiką, jiems teko priimti sprendimus.
Ko gero, dalis jų pačių buvo įtikėję savo gąsdinimais, tad gal visai nuoširdžiai pasistengė, kad Austrijoje, Italijoje būtų priimti sprendimai nestatyti atominių elektrinių, o keliose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje ir Vokietijoje, buvo nuspręsta jų atsisakyti. Tai įvyko dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą, tad mūsų Ignalinos AE čia nieko dėta.
Tačiau laikas daro savo. Pasirodė, kad priimti sprendimus yra viena, o uždaryti veikiančias jėgaines ir taip padaryti žalą savo ekonomikai bei ekologinei aplinkai, visai kita. Švedai vieną elektrinę vis dėlto uždarė, bet tuoj pradėjo ieškoti būdų, kaip pakeisti jau priimtus įstatymus. Vokiečiai susidūrė su tokia pat keblia padėtimi. Ir štai, kai antiatominė ideologija susidūrė su tokiais rimtais sunkumais, atsirado maža vilties prošvaistė. Atsirado nedidelis, politinės įtakos ir svorio neturintis kraštas, kuris labai, labai nori įstoti į ES ir kuris turi atominę elektrinę! Nesunku įsivaizduoti žaliųjų ir socialistų rinkėjams pataikaujančių ES biurokratų džiaugsmą. Štai proga parodyti ideologinį grynumą ir geležinį ryžtą! Pats su tais tipais esu susidūręs, tad tikiu mūsų derybininkų nusiskundimu, kad šiuo klausimu jie net neketino derėtis.
Ką gi, savo jie pasiekė. Tačiau laikas nenumaldomai eina. Tie, kurie užsidegė antiatomine ideologija 7-ajame dešimtmetyje, pamažu išeina į pensiją, o degieji žemės resursai toliau senka ir brangsta, šiltnamio efektą sukeliančios dujos nenumaldomai kaupiasi atmosferoje.
O realybė nepasikeitė - vienintelis užtikrintas ilgaamžis mums Dievo (netikintys gali sakyti “gamtos”) duotas energijos šaltinis yra būtent atominė energija. Vienas filosofas ir fizikas (deja, neatmenu pavardės) yra pasakęs: “Atominė energija Dievui (vėlgi kam geriau patinka - “gamtai”) turėjo labai patikti, nes jis jos sukūrė tiesiog neišmatuojamai daug”.
Išties beveik visa visatos energija yra atominė. Iš ateities šimtmečių perspektyvos XX šimtmetis bus įsimintinas tuo, kad jame žmonija išmoko naudoti atominę energiją ir taip užtikrino savo ateitį. Kad tuomet ją mažai tenaudojo, bus priskirta trumpalaikiam proto sukrešėjimui.
Tokios trumpai Ignalinos AE uždarymo priežastys. Tikroji priežastis yra įsivaizduotos baimės ir kairiųjų siekiai iš to susikrauti politinį kapitalą. Tačiau įsivaizduotos baimės ne amžinos, ypač jei jas kantriai griaužia realybė. Keičiasi ES narių pažiūros, tai pradeda atsispindėti ir ES politikoje. Tiems, kurie dar vis dreba prieš ES biurokratus, galiu pranašauti, kad per keliolika metų Briuselyje atsiras tokių, kurie mūsų paprašys, kad derybas dėl Ignalinos AE uždarymo atnaujintume.
***
Pradėjus kalbėti realistiškai, vertėtų taip ir užbaigti. Neturėkime iliuzijų, kad šis mūsų paklusimas ideologiniam trumparegiškumui nedaug kainuos arba kad ES pinigai tai atpirks.
Elektrinė, kurią uždarome, galėtų toliau generuoti pajamas ne tik iki 2014 metų (jos projektinis terminas), o bent 20 metų ilgiau. Ko gero, dar ilgiau, nes, pavyzdžiui, JAV jėgainių veikla jau pratęsiama iki 60 metų ir tai ne riba. Stebėtis tuo nėra ko. Didžiausios investicijos atominės elektrinės statyboje tenka betonui, nerūdijančiam plienui ir kitoms konstrukcijoms. Kitų, keičiamų dalių (tokių kaip siurbliai, vožtuvai, turbinos ir t.t.) santykinė kaina sudaro tik apie 15 procentų.
O ką pasakyti apie tą dažnokai linksniuojamą naują (“modernią”, “saugią” ir prancūzišku odekolonu pakrapintą) jėgainę?
Ką gi, jei atsirastų investuotojas, kuris ją finansuotų, tegu stato. Ekonomiškai tai neracionalu, bet jei tas neracionalumas kainuos ne mums, tai negi gaila? Tačiau, atvirai kalbant, labai abejoju, kad toks atsiras. Net ir prancūzai norės ją statyti ne už savo, o už mūsų valdžios, t.y. mūsų, pinigus. Beje, už valdžios pinigus galima ir bananus auginti už poliarinio rato. Negi verta aiškinti, kad už valdžios neekonomiškumą mokame ne tik tiesiogiai, bet dar daugiau netiesiogiai sumažindami savo realiai įmanomą ekonomikos augimą. Tik labai turtingos šeimos gali sau leisti išmesti senesnį, bet dar gerai važiuojantį automobilį vien todėl, kad jo spalva nemadinga ir erzina kaimynus. Tiesa, mūsų kaimynas galingas, užtat reikia pasvarstyti, kaip ją saugiai pastatyti garaže ir palaukti, kol jos spalva vėl grįš į madą.
Šis laikas artėja.
