Vasario 16 - ąją - siaubo naktis pasienio sodyboje
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Kalvarijos savivaldybėje (Marijampolės apskritis), pamiškėje, esantis Užukalnių kaimas - tarsi paskutinė lietuviška stotelė, nes vos už kilometro - jau kaimynų lenkų žemės ir pastatai. Šio pasienio kaimo, kuriame tėra iki penkiolikos sodybų, gyventojų Anelės (73 m.) ir Juozo (77 m.) Akranglių namuose vasario 16 - osios naktį šeimininkavo barbarais virtę du kaukėti plėšikai.
Po namus, kuriuose ik šiol taip miela buvo gyventi bene keturiasdešimt metų, po įvykio vaikštinėjanti A. Akranglienė negali rasti ramios vietos - visi kampai, rodos, kvėpuoja žiaurių žmogystų, po megztomis kaukėmis slėpusių savo veidus ir žvelgusių pro akims iškirptas skyles, smurtu. Baisiausia moteriai - jeigu į namus negrįš ligoninėje po siaubo naktį patirtų traumų gydomas jos vyras. Ir šiaip buvusiam ligotam senukui nusikaltėliai sulaužė du šonkaulius, kurie sužalojo kepenis, žiauriai sudaužė visą kūną, ypač nesigailėdami galvos. Tamsios slyvos spalvos kraujosruvos negreitai išnyks ir nuo Anelės kūno, jau nekalbant apie patirtą išgąstį.
Tą vakarą Akrangliai, baigę žiūrėti pamėgtas televizijos programas, dar gerokai iki vidurnakčio susiruošė miegoti. Snūduriavusi Anelė staiga pajuto jos kūną keistai liečiančias rankas. Nustebusi, "ko tam tėvui, pakilusiam iš gretimos lovos, reikia", moteris jo taip ir paklausė, neslėpdama susierzinimo, nes rankos tamsoje ją tebegraibė. Staiga kambaryje plykstelėjo šviesa, ir senutė virš savęs pamatė kaukėtą galvą. Pradėjusi šauktis vyro pagalbos moteris tokią pačią žmogystą išvydo užgulusią ir Juozą. Tyliai į namus įsliūkinę niekadėjai, prieš tai išėmę prieškambario langelio stiklą ir atkabinę durų velkę, šeimininkiškai užtraukė kambario užuolaidas, kad nieko įtartino nepastebėtų vėlyvi praeiviai ar tik per kelią gyvenantys Akranglių kaimynai, ir reikalavo pinigų. Kad senukai kuo greičiau palūžtų, bene kiekvieną naują smurtautojų žodį palydėdavo smūgis - daugiausia į veidą. Matyt, J. Akranglis pasakė, kur galima rasti apie 500 litų, nes užpuolikas jį, ištrauktą iš patalo, nusitempė į kitą kambarį. Tuo metu kitas įsibrovėlis tebekankino Anelę - tampė už plaukų, sukino rankas, laužė pirštus, paskui, nutraukęs skalbinių virvę, kabėjusią virtuvėje, ja apsuko moteriškės kaklą ir, grasindamas pasmaugti, vis labiau veržė. Savo aukai prie galvos kaukėtasis buvo prikišęs kažkokį ginklą. Moteriškei įsiminė vienintelė frazė - esą kur yra kojinė, prikimšta pinigų. Tikino daug neimsią - esą tik kokį tūkstantuką.
A. Akranglienė, palikta lovoje lipnia juosta apraizgytomis kojomis, girdėjo, kaip kitame kambaryje darbavęsi kaukėtieji daužė jos vyrą ir vertė viską iš spintų, kilnojo ant sienų kabėjusius šventus paveikslus, išnarstė net radijo aparatą, draskė patalynę - ieškojo neva paslėptų pinigų. Pražiodintam Juozui Akrangliui jie prievarta supylė į burną beveik visą butelį "Trejų devynerių" trauktinės - gal tikėjosi, kad nugirdytas žmogelis bus dosnesnis ir atviresnis, sukalbamesnis. Įsibrovėlių stebima moteris tik žegnojosi ir prašė Dievo kuo greičiau išlaisvinti iš to košmaro. Tuo metu moteriai nebebaisi buvo ir mirtis - iškęsti skausmą ir patyčias buvo, rodėsi, nepakeliama. Žiaurūs plėšikai Akranglių namuose darbavosi daugiau nei tris valandas. Išeidami jie dar keliais smūgiais įbaugino jau ir taip sudaužytą senutę, džiugiai pasakė neva "pakorę senį" ir pagrasino niekam nesiskųsti - antraip žadėjo sugrįžti ir pribaigti ją. Jokios nuvažiuojančios mašinos Anelė negirdėjo - nusiaubę namą, kaukėtieji pasišalino pėsčiomis.
Nežinioje palikta moteris baiminosi, o ir nepajėgė išlipti iš lovos. Kitame kambaryje, kur buvo išvilktas jos vyras, kurį laiką vyravo tyla. Anelė niekaip nesusitaikė su mintimi, kad gyvo jo jau nėra, ir melsdamasi kantriai laukė. Po kurio laiko pasigirdo šnaresys - senukas, buvęs suriestas ir taip pat suraišiotas lipnia juosta, vadavosi iš nelaisvės ir netrukus atlingavo iki savo lovos. Jis skundėsi skausmu, sakė buvęs stipriai tvatintas kažkokia gumine lazda. Sulaukę ryto senukai nuskubėjo pas telefoną turinčius artimiausius kaimynus ir pranešė policijai apie savo bėdą. Manoma, kad naktį darbavęsi plėšikai apie šiuos namus buvo gerai informuoti ir nusikaltimui ruošėsi iš anksto - žinojo, kad čia nėra šuns, darbavosi su pirštinėmis, buvo išsukę lauke kabėjusią elektros lemputę, valdomą iš vidaus. Kaimo gyventojų nuomone, Akrangliai niekuo neišsiskiria iš kitų, tačiau kartais buvo kalbama, kad jie neneša pasidėti pinigų į banką, tad pašaliniams galėję atrodyti, jog jų namuose - per keletą metų sukaupti lobiai. Tą naktį senukus nuskriaudę nusikaltėliai iš jų namų išsinešė lengvai atiduotus 500 litų, keliasdešimt sutaupytų butelių alkoholio, naminių dešrų, suktinių, šventei ir savaitgaliui nusipirktų saldumynų - tėvai pasiruošę laukė juos aplankysiančių vaikų iš Alytaus ir Marijampolės.
Žinia apie apiplėštus Akranglius greitai apskriejo visą kaimą. Šventa vieta, kurios keliu nuolat pravažiuoja pasienio policijos pareigūnai, gyventojų vadinta vietovė, kur didžiausias nusikaltimas iki šiol buvo vagystė, prarado ramybę. Žmonės baiminasi, kaip reikės gyventi toliau, kai kaime - beveik vien septyniasdešimtmečiai senukai. Svarsto, ar gali ką padėti net ir savigynai laikomas šautuvas, jeigu įžūlūs nusikaltėliai prisėlina ir užgula ant miegančio žmogaus. Įbauginti vieniši senukai, kai kurie pasiligoję, dabar nakvoti eina vieni pas kitus, judėjimą kaime akylai stebi per langus, neskuba svetingai atverti durų nepažįstamiems žmonėms, tapo įtarūs ir nepatiklūs. Bet labiausiai juos kankina mintis - ar bus išaiškinti ir sulaikyti bei nubausti Akranglius "aprabavoję" ir turbūt kitiems panašiems žygiams vėl pasiruošę nusikaltėliai?
Autorės nuotrauka:
- Po košmaro nakties A. Akranglienė baiminasi, kaip reikės gyventi toliau
(nuotrauką turėčiau atsiųti tuoj po devintos valandos)
2001 02 19
