Prieš mėnesį, nagrinėdami Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” atliktus viešosios nuomonės tyrimus (jie periodiškai skelbiami dienraštyje “Lietuvos rytas”), konstatavome, kad atsiradus naujai politinei partijai, pretenduojančiai tapti stipriausia, Lietuvos politinis spektras gali keistis (http://www.omni.lt/index.php?base/z_105288).
Naujoji partija Liberalų ir centro sąjunga (LCS) visai pagrįstai tikėjosi gauti ne tik trijų buvusių partijų rinkėjų balsų aritmetinę sumą, bet ir savotišką “premiją” už susijungimą. Kalbant paprasčiau, klausimas skambėjo taip: ar LCS gali pakilti iki socdemų aukštumų ir tapti svarbiausia partija po 2004 metų rinkimų.
Kas gi naujo ir netikėto šį mėnesį?
Pirmas žvilgsnis į praeitą šeštadienį (06.14) paskelbtus reitingus gali byloti, kad jokių radikalių pasikeitimų neįvyko. Lemtingąjį 5 procentų barjerą peržengtų septynios partijos - penkios gerai žinomos - socialdemokratai, socialliberalai, liberaldemokratai, konservatoriai ir naujoji LCS. Dar dvi - Kazio Bobelio krikščionys demokratai bei Kazimiros Prunskienės ir Ramūno Karbauskio sąjunga, visą laiką balansuojančios ant ribos - šį kartą taip pat atsidurtų laimingųjų partijų pusėje.
Tačiau čia slypi ir pirmasis dėmesio vertas pastebėjimas. Septynios minėtos partijos, jei rinkimai taip ir įvyktų, kartu atstovauja beveik 94 procentams rinkėjų. Kitoms smulkiosioms partijoms tektų tik kuklūs 6 procentėliai. Tai didžiausias atstovavimo rodiklis, pagal “Vilmorus” skelbiamus duomenis, nuo 2000-ųjų Seimo rinkimų. Paprastai partijos, peržengusios 5 procentų barjerą, atstovauja tik 80-85 procentams.
Demokratijos teoretikai pastebėtų, kad juo didesnis rinkėjų procentas atstovaujamas, tuo teisingesnė demokratija. Demokratijos praktikai gali konstatuoti, kad partijų gausos Lietuvoje, apie kurią dažnai šnekama, nėra: septynios rimtos partijos gauna liūto dalį balsų, o likusioms trims dešimtims lieka vos keli procentai. Vadinasi, turime septynias partijas ir likusį politinį foną, situaciją, visiškai primenančią geras “klasikines” demokratijas.
Kitas dėmesio vertas pastebėjimas ragina atsargiai interpretuoti “nuogus” reitingų skaičius. Kai vietas Seime dalijasi didesnis procentas balsų, vidutinis jų skaičius, reikalingas vienai statistinei vietai gauti, pastebimai išauga.
Jei vyktų rinkimai šį mėnesį, skaičiuojant tik ketinančius balsuoti, socialdemokratai realiai gautų per 25 procentus balsų, LCS - daugiau kaip 16 procentų. Septintuko gale atsidursiantys Bobelio krikdemai jų gautų beveik 6 procentus. Prisiminkime, kad “Vilmorus” pateikti skaičiai galioja rinkimų proporcinei daliai. Taip yra paskirstoma 70 Seimo narių mandatų. Jie pasiskirstytų taip: LSDP - 19, LCS - 12, LDP - 12, TSLK - 11, NS - 8, LKD ir valstiečiai - po 4. Kaip matyti, nors socdemų reitingas atrodo gerokai ūgtelėjęs, į daug didesnį mandatų skaičių tai nepersikūnija.
Blogiausios žinios - naujajai Liberalų ir centro sąjungai. Jos bendras reitingas daug mažesnis nei praėjusį mėnesį skaičiuota trijų partijų reitingų suma. Vietoj buvusių 18 mandatų šiandien zuokininkai gali tikėtis tik… 12. Net su potencialiais koalicijos partneriais konservatoriais tų mandatų tėra 23, daug mažiau, nei reiktų įveikti valdančiąją koaliciją (27 mandatai).
Klausimas - kam “nubyrėjo” naujosios partijos balsai? Naivu tikėtis, kad juos perėmė Romualdas Ozolas ar boikotavo jungimuisi besipriešinantys buvusių partijų rėmėjai. Galima pažymėti, kad savo situaciją labiausiai pagerino… konservatoriai. Būtent tarp šių dviejų partijų - TS ir LCS - gali ir vykti vidinė kova už dešiniųjų rinkėjų simpatijas. Šiandien iš vieno mėnesio duomenų negalima daryti apibendrinančių išvadų apie tai, kaip kam sekasi, tačiau abi partijos, jei nori būti tais “naujaisiais dešiniaisiais”, turi sukurti gerą strategiją, leidžiančią tapti patraukliomis saviems ir kitais nusivylusiems. Viešosios nuomonės specialistai sako, kad žodžiai - “konservatyvizmas” ar “liberalizmas” patiks tik daliai dešiniaisiais save laikančių rinkėjų, jų toli gražu nepakaks gauti licencijai valdyti šalį po 2004 metų rinkimų. Abiem partijoms reikia ieškoti populistinių lozungų, nepažeidžiančių dabartinių partiečių politinių jausmų, ir jei sugebės, nekovoti tarpusavyje.
Konservatoriams reikia baigti su “klaidatikių” ir priešų paieška, tapti nuosaikesniais oponentų ir dabartinių realijų atžvilgiu, tuomet bus galima tikėtis balsų iš tų, kurie bijo konservatorių už politinį vienpusiškumą ir balsuoja už “tolerantiškesnius” socialdemokratus. Liberalams, kartu su visais centristais bei krikdemais reikia ne taip ekshibicionistiškai demonstruoti savo šaunų liberalumą, o veikiau ieškoti liberalaus konservatyviai krikščioniško atspalvio, siekiant perimti visų pirma K. Bobelio ir Rolando Pakso, o su laiku gal ir K. Prunskienės rėmėjų balsus. Abiejų partijų bosams patartina panaršyti internetą - prototipų Europoje jau yra.
