Petras IVANAUSKAS
Yra tokių vietų, kur ir varguoliai, ir didžiausi karaliai vaikšto pėsti. Ilgą laiką apie tokias vietas kalbėti buvo lyg ir nepadoru, bet dabar jokia tema - ne tabu. Tuo labiau, kad ir ta vieta, apie kurią čia kalbama, daug kur tapo visai kitokia. Tiesia, Lietuvoje kaimietis ir dabar, prispirtas reikalo, dar skuba į tupyklą už tvarto, bet užtat koks nors turtuolis taip vadinamus gamtinius reikalus atlieka į paauksuotą ar net brangakmeniais nusagstytą klozetą.
Tualetai gelbėjo nuo choleros
Žvilgtelėkime į tupyklų istoriją. Kaip tik prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje buvo pažymėtas pirmojo pasaulyje viešojo tualeto 150-metis. Žinomas net tikslus tokio tualeto adresas: Londonas, Flit street 95. Sugalvotas jis buvo ne iš gero gyvenimo - to meto Londone nebuvo jokios kanalizacijos. Britų imperijos sostinė skendėjo purve, o visos atliekos iš lėto tekėjo į Temzę. Tūkstančiai londoniečių mirdavo nuo choleros, kol pagaliau gydytojams atsivėrė akys: visa tai nuo nešvaros. Tuoj pat buvo išleistas įstatymas, kad kiekvienas namo savininkas įrengtų išvietę. O valdžia ją įrengė visiems - kad prispaudus dideliam ar mažam reikalui netektų pėdinti namo. Už tokią prabangą reikėjo mokėti vieną pensą. Todėl daugelis į tualetą ateidavo kaip į muziejų, o ant klozeto per pirmąjį mėnesį pritūpė tik 24 moterys ir 80 vyrų. Valdžia po mėnesio tualetą uždarė, bet po trijų metų vėl atidarė. Tik jau nemokamą. Šis buvo paklausus, tad municipalitetas ėmėsi tualetų statybos ne tik Londone, bet ir visoje šalyje.
Caras - į tualetą, tarnas - pjauti žąsį
Negalime teigti, kad tik prieš 150 metų buvo išrasti tualetai. Kai tik žmogus atsiranda šiame pasaulyje, jis ir valgo, ir kakoja. Iš pradžių į vystyklus, vėliau - kaip kas išmano. Kaimiečiai statydavosi tupyklas, o riterių pilyse sumūrydavo tualetus. Dažniausiai pilies bokšte. Sumūrydavo taip, kad klozeto anga atsidurdavo kitoje sienos pusėje. Vasarą nuo tokios pilies dvokdavo per kelis kilometrus. Tačiau dideli ponai įsirengdavo normalius tualetus su vandeniu nuplaunamais klozetais. Ir užpakalį šluostydavo ne žolės kuokštu kaip kokie baudžiauninkai, bet sauja vilnos. Senovės romėnai tam reikalui naudojo kempines, inkai - mirkytas kukurūzų burbuoles, o rusų caras Petras I-asis užpakalį šluostė ką tik papjautų žąsų kakliukais. Popierius anais laikais tokiam dalykui buvo per brangus. Ir ne tik anais laikais. Mes, vyresnieji, dar puikiai prisimenam, kad tualetinis popierius sovietmečiu buvo didžiausias deficitas. Iš pradžių leisdavo nusipirkti tik dirbantiesiems, perkantiems konservuotus žirnelius ir kilogramą kiaulienos. Vėliau, kai tokių paketų nebeliko, prie popieriaus tekdavo pastovėti netrumpą eilutę. Arba valyti užpakalį tarp delnų suminkštintu laikraščiu. Tvarkingoje išvietėje visada būdavo ant vinies sukarpytos ir pamautos kokios nors partinės literatūros skiautės. Taip kad kol stenėdavai, turėdavai progos ir apsišviesti.
Ir dabar kaime dar ne kiekvienas užpakalis yra pajutęs tualetinio popieriaus minkštumą. Pats tualetas mūsų šalyje atsirado panašiai kaip ir kitur. Istorikų raštuose aprašyta, kaip karalius Jogaila eidavo į patogiai įrengtą tupyklą ir, ten sėdėdamas, pro išpjautą patalpos duryse langelį klausydavo didikų prašymų, net pasirašydavo dokumentus. Vilniuje, Žemutinės pilies rūmuose, buvo įrengtas labai pažangus tualetas su nutekančiu vandeniu.
Miestuose, klebonijose išvietės, išeinamosios, vichudkės, nužnikai, šikinykai - taip vadinami ir dabar šnekamojoje kalboje dar tebevadinami tualetai buvo minimi tik XIX amžiuje.
Kaip krūmas - taip krūvelė
Ir nors prabėgo jau du amžiai, kai tualetas atkeliavo į Lietuvą, bet jų dar oi kaip trūksta. Ypač ta problema aktuali miestuose. Gydytojai higienistai yra nustatę tokias normas - du stacionariniai tualetai tūkstančiui užpakalių. Šiaip kasdien tas tualetų trūkumas ne taip pastebimas - kas įlenda į kavinę, kas į kokią įstaigą, kas į namus "neša", o kas neišlaikęs ir prie kokio krūmelio ar medžio nusičiurkščia, bet per šventes tai tragedija. Prie mobiliųjų "būdelių" išsirikiuoja eilės moterų, o vyrai ieško kiek nuošalesnės pakampės. Nuo tų vietų po to dvokia kaip viduramžiais nuo pilių. Taip atsitinka per Kauno, Klaipėdos, Vilniaus ir kitų miestų masines šventes. O vasarą taip būna prie jūros. Atlikti tyrimai parodė, kad poilsiautojai šlapinasi jūroje, jei nuo paplūdimio iki veikiančio tualeto daugiau nei 100 metrų. Atbaido nuo pajūryje esančių visuomeninių tualetų ir netvarka, ir kvapai. Tad ir tuštinasi žmonės kopose, miškeliuose. Einant per juos iš kelio ar takelio geriau neišsukti, nes tuoj įlipsi į išmatų krūvelę. O jų "bokštai" išrikiuoti kaip kokie pilių kuorai - vos ne kas žingsnis.
Patogiausia - ant Prezidentūros
Tik neskubėkim save peikti. Trečdalis Žemės gyventojų neturi normalių tualetų. Didžiojoje Britanijoje veikia labdaros organizacija "Water Aid". Ji sudarė gėdingą šalių, kurioms reikia pagerinti tualetų būklę, sąrašą. Šiame sąraše - Rumunija, Rusija, Turkija, Meksika, Egiptas ir kitos šalys. Lietuvos dešimtuke kol kas nėra, bet galime pakliūti, nes pas mus vis įkliūva ne vietoje kakojantys ar besišlapinantys užsieniečiai. Anglai, belgai, danai, italai, suomiai ir visokie kitokie yra mokėję baudas už tai, kad dergė Prezidentūros, Specialiųjų Tyrimų Tarnybos, Konstitucinio Teismo ir kitų pastatų sienas. Taip galime pasaulyje išgarsėti kaip uždarbiaujantys iš žmonių bėdos. Nejaugi koks nors turistas, neradęs Vilniuje tualeto, kakos į kelnes? Geriau prie Prezidentūros. Bent kelnės liks švarios.
Antra - užsieniečiai įpratę nusičiurkšti gatvėje ir už tai niekas jų nebaudžia. Olandijos, Belgijos miestų gatvėse stovi tribūnos, kuriose pridengta tik ta vieta, iš kurios bėga, ir į čia nuolat užbėga vyrai. O dabar jau ir moterys, nes išradėjai jau pagamino ir joms tokius piltuvėlius, kurie leidžia ir moterims nusišlapinti stovint. Jie gaminami iš minkšto antibakterinio plastiko, tinka daugkartiniam naudojimui. Kaip rašoma instrukcijoje: "nusišlapinai, nupurtei paskutinius lašus, sulankstei ir įsidėjai į kišenę". Iki kito karto. Piltuvėlis vadinasi Whiz (Šlapintuvas) ir kainuoja apie 25 litus. Anglijoje dar pardavinėjami ir maišeliai Go Bag (maišelis, kuris visada su tavimi). Jame kristalai, kurie skystį paverčia heliu. Gali šlapintis stadione žiūrėdamas futbolą, autobuse žiūrėdamas pro langą. Trys maišeliai kainuoja 45 litus. Į kiekvieną gali šlapintis kokius tris kartus. Aišku, brangoka, bet patogu.
Liūdniausia padėtis su tualetais Indijoje. Ten 772 milijonai savo gamtinius reikalus atlieka atsitūpę laukuose, šalikelėse, pagal geležinkelio bėgius. Kinijoje tokių žmonių - 736 mln. Etiopijoje vos 6 proc. gyventojų yra matę kaip atrodo tualetas. Jungtinės Tautos yra iškėlusios tikslą: iki 2015 metų perpus sumažinti žmonių, kurie negali pasinaudoti tualetais, skaičių. Apie tai nuolat kalbama, net švenčiama Pasaulinė tualetų diena. Šiemet Tailando sostinėje lapkričio 16-18 dienomis vyks Pasaulio tualetų paroda ir forumas. Taip pat nuspręsta įsteigti pirmąjį pasaulyje Tualetų koledžą. Mokyklos steigėjai tvirtina, kad nauja mokymo įstaiga turėtų pakeisti požiūrį, jog tualetų valymas - tai juodas darbas.
Romantika užpakaliui
Aišku, kuopti tualetą pakelėje, kur dvokia, - tikrai juodas darbas. Bet valyti, pavyzdžiui, "Klaipėdos" panoraminiame bare-restorane esantį tualetą - visai normalu. Patinka šis tualetas ir viešbučio svečiams. Beveik 40 metrų aukštyje įrengto tualeto sienos stiklinės. Tad tuštiniesi ir žvelgi į uostamiestį iš paukščio skrydžio. Romantika.
JAV yra užpatentuotas šviečiantis tualetas. Pakėlei unitazo dangtį - užsidega šviesų jūra. Jokios problemos, kad nepataikysi. Kad unitazas gali būti ryškus interjero akcentas, įrodė mūsų menininkai. Parodoje "Baldai 2006" buvo ekspozicija "Chic" (prabanga). Joje eksponavo įvairiausius klozetus. Menininkė Edita Valaitė klozetą buvo apklijavusi monetomis, Linas Cicėnas - papuošęs briedžio ragais, Jolanta Rimkutė - blizgučiais ir dirbtiniais brangakmeniais, o Daiva Urbonavičiūtė - pliušo apdangalais su raukinukais. Sėdėdamas ant tokių klozetų tikrai gali pasijusti kaip karalius Jogaila.
Nusikaltimai - tema ateičiai
Tik ne visiems tokia dalia. Nors tualetai švarėja ir gražėja, tačiau juose dar atliekama daug nešvarių darbų. Ne viename "Akistatos" numeryje rašėme apie tualetuose užpultus, apiplėštus ir net užmuštus žmones. Apie motinas, pagimdžiusias vaikus tiesia į duobes ir net apie tose duobėse nuskendusius girtuoklius. Bet tai ne šio rašinio tema.
