Ne per seniausiai paminėjome Salomėjos Bačinskaitės-Nėries gimimo 100-ąsias metines. Šiemet tie, kurie nuolat kritikavo poetę už sovietinį patriotizmą, per daug nesireiškė. Išėjo atvirkščiai - per televiziją buvo suteikta tribūna tiems, kurie poetę vadino mūsų krašto lakštingala ir teigė, kad sovietinis patriotizmas jai buvo primestas. Ar iš tikrųjų taip?
Garsus jos pareiškimas pasirodė 1931 metais "Trečiajame fronte". Niekieno neverčiama ji klausė tik savo širdies balso ir rašė: "Nuo šio laiko aš sąmoningai stoju prieš darbininkų klasės išnaudotojus ir savo darbą stengiuosi sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankis ir reikštų jų norus ir kovos tikslus".
Ir jau nuo to laiko poetė savo nuostabų talentą paskyrė darbininkų klasei, socializmo idėjoms. Tai atsispindi ir jos eilėraščių rinkinyje "Per lūžtantį ledą", kuris buvo išleistas 1935-aisiais. 1940-aisiais, užėjus rusams, S. Nėris ne tik rašo eilėraščius, šlovinančius naująją valdžią, bet ir pati dalyvauja Liaudies seimo posėdžiuose, ir kartu su kitais važiuoja į Maskvą parvežti saulės. Karo metu eilėraščiams vėl būdingas gilus sovietinis patriotizmas, tikėjimas pergale.
Taigi neteisinga yra teigti, kad poetė buvo suklaidinta ar net verčiama šlovinti sovietų valdžią ir jos vadus. Buvo taip, kaip buvo. Eilėraščiuose atsispindėjo ir meilė gyvenimui, ir jausmai, ir sudėtingas mūsų tautos nueitas kelias. Nereikia už tai poetės smerkti, bet nereikia ir idealizuoti.
Steponas Urbonas, Klaipėda
