Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Žymiausia Lietuvos suicidologė, Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros vedėja, docentė, habilituota daktarė Danutė Gailienė įsitikinusi, kad savižudybė - užkrečiama.
Savižudybėmis dangstomi nužudymai?
Statistiniai tyrimai skelbia, jog Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ėmė sparčiai daugėti savižudybių. Savižudžių skaičiumi Lietuva ėmė pirmauti Europoje (tarp šioje srityje labiausiai "pasižymėjusių" - ir Latvija, Estija, Vengrija, Slovėnija bei Rusija) ir šių pozicijų neužleidžia iki šiol! Tiesa, dabartiniu metu savižudybių rodikliai stabilizavosi, nedidėja. Tačiau tai, kad Lietuvoje kasmet užregistruojama maždaug 80 savižudybės atvejų šimtui tūkstančių gyventojų, rodo, jog seniai pribrendo laikas konkretiems veiksmams, kurių dėka būtų galima bent kiek tuos rodiklius sumažinti.
Kita vertus, anot Danutės Gailienės, kartu su kolegomis atliekančios tyrimus šioje srityje, kartais kyla abejonių, ar tikrai kai kurie savižudybėms priskirti mirties atvejai - ne žmogžudystės. Mat jei jau metų metais skelbiama, kad Lietuva - savižudžių kraštas, tai kodėl, pavyzdžiui, ne visai aiškią mirtį (ypač kai nelabai yra už ko užsikabinti kriminalistams) nepriskirti savižudybei? Ir išlaidų (nereikia ieškoti nusikaltėlių!) bus mažiau, ir kriminogeninė situacija neatrodys tokia pasibaisėtina.
Savižudybė - užkrečiama
Pasak Danutės Gailienės, nuo seno žinoma, kad savižudybė gali būti užkrečiama. Dar Plutarchas buvo aprašęs, kad Milete staiga masiškai buvo pradėjusios žudytis jaunos moterys. Savižudybių epidemija plito ir niekas negalėjo suprasti jos priežasties. Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri taip padarys, bus išrengta, o nuogas jos kūnas paguldytas miesto aikštėje. Epidemija baigėsi.
Prancūzų suicidologas E. Durkheimas savo veikale "Savižudybė" rašo, kad 1772 metais Prancūzijoje 15 invalidų vienas po kito pasikorė ant to paties kablio tamsiame koridoriuje. Tai tęsėsi tol, kol kažkas susiprotėjo tą kablį nuimti - tuo viskas ir baigėsi.
Kai J. V. Gėtė parašė knygą "Jaunojo Verterio kančios", savižudybių epidemija kilo tarp Verterio amžiaus jaunuolių. Dėl to kai kur šią knygą net buvo uždrausta pardavinėti.
Panašių atvejų, pasak suicidologės, būtų galima apsčiai rasti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, K. Uokai paskelbus apie susideginimą, keletą mėnesių (kol buvo laukiama šios akcijos ir po jos) padaugėjo susideginti bandžiusių mūsų šalies gyventojų. Panaši tendencija išryškėjo ir vyriškiui iš Tauragės pabandžius susideginti prie Prezidentūros.
Todėl, pasak D. Gailienės, labai svarbu, kaip informacija apie savižudžius pateikiama. Jei apie nušokusią nuo devynaukščio stogo be atsako įsimylėjusią paauglę ar pasikorusį iš darbo atleistą vyriškį spaudoje bus rašoma kaip apie šių dienų didvyrius, suicidologės įsitikinimu, panašiu būdu iš gyvenimo pasitrauks dar ne viena jauna mergina, bedarbis ar kitokių problemų turintis pilietis.
Noras nusižudyti - laikina būsena
Pasak suicidologės D. Gailienės, ne visi žmonės žino, kad staiga kilęs noras nusižudyti greitai praeina (tai laikina būsena), todėl savižudybę įmanoma sustabdyti.
Yra nustatyta, kad tas pats žmogus dažniausiai žudosi (jei nepavyksta nusižudyti iš pirmo karto) tuo pačiu metodu. Štai moteris nusprendė nusinuodyti - išgerti didelį kiekį tablečių. Jei ji atidarys namų vaistinėlę, tačiau apdairūs artimieji iš jos bus išėmę vaistus, tikėtina, jog kol moteris tablečių nusipirks, sunki būsena, taigi ir noras žudytis, praeis.
Nustatyta, jog apie 80 procentų savižudžių Lietuvoje pasikaria. Išeitų, jog reikia nebepardavinėti virvių? Tai, pasak D. Gailienės, vargu ar įmanoma, tačiau mažinti galimybę linkusiems į savižudybę asmenims prieiti prie tam tikrų įrankių būtų labai teisinga.
Kad apie savižudybę galvojantiems žmonėms galima ir įmanoma padėti, rodo ir telefoninių skambučių psichologinę pagalbą teikiančioms tarnyboms skaičius. Šalyje veikia apie 20 tokių tarnybų, kuriose dirbantys psichologai, psichiatrai ar specialiai šiam darbui paruošti savanoriai tvirtina, jog per budėjimą telefonai kaista nuo skambučių gausos.
Toks skambutis paprastai reiškia, kad dar vieną žmogų pavyko išgelbėti.
O pirmiausia, anot D. Gailienės, į savižudybę linkusiam žmogui turi padėti artimieji. Negalima abejingai, pasyviai stebėti, kai žmona, vyras, dukra ar sūnus staiga pasidarė uždaras, susimąstęs, liūdnas; kai užsisklendė savyje, ėmė mažiau bendrauti, tapo viskam abejingas; kai nustojo domėtis, kas vyksta aplinkui; kai vaikui ėmė nesisekti mokslai, jis atsisako dalyvauti užklasinėje veikloje; kai kartais tarsi juokaudamas užsimena apie pasitraukimą iš gyvenimo kaip paprasčiausią visų apstojusių problemų išsprendimo būdą...
Atsiradus bent vienam iš šių požymių, namiškiai turėtų kuo skubiau imtis priemonių - bandyti atvirai išsikalbėti, išklausti, padėti išspręsti susikaupusias problemas, o jei nesiseka tai padaryti be specialistų pagalbos - įtikinti tą žmogų kuo greičiau kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
Sielos gydytojai - kaip asmeniniai stomatologai
D. Gailienė apgailestavo, jog dauguma psichologinių problemų turinčių žmonių gėdijasi kreiptis pagalbos į psichologą ar psichiatrą. Dar gajos senos nuostatos, kad į tokius specialistus kreipiasi tik protiškai atsilikę ligoniai. Suicidologės nuomone, jei žmogus turi savo stomatologą, kodėl, kaip užsienio šalyse, negali turėti savo psichologo? Juk gyvenimas verda, šiais laikais kaip niekada anksčiau žmogui kyla visokiausių problemų, stresinių situacijų, kurias mielai padėtų pašalinti kvalifikuoti specialistai - kam kankintis vienam?
