Irena ZUBRICKIENĖ
Statistika jau seniai skelbia, kad Marijampolėje bene kas antras darbingo amžiaus gyventojas susijęs su automobilių verslu. Vieni tuos automobilius pargabena iš užsienio, kiti "prikelia" juos naujam gyvenimui, treti parduoda, ketvirti perparduoda, penkti prekiauja automobilių detalėmis, šešti automobilius vagia, septinti organizuoja išpirkas, aštunti gaudo vagis, devinti suteikia atvykusiems automobilių prekeiviams laikiną pastogę... Ir tai toli gražu ne visos šio verslo sritys.
Marijampolietis Vitas Makrickas (46 m.) nuo seno gyvena prie pat automobilių turgaus, turi nuosavą namą, o jame - vieną laisvą kambariuką su atskiru įėjimu nuo gatvės pusės. Suvalkiečio logika neleidžia laikyti jį tuščią, kai čia pat - "vaikštantys" pinigai. Todėl Vitas dar prieš septynerius ar aštuonerius metus, kai automobilių verslas Marijampolėje klestėjo, išnuomojo savo pastogę keliems rusams, atvykusiems įsigyti automobilių.
Vėliau vienus rusus keitė kiti, draugų patarti "susirasti Vitą". Pats šeimininkas neslepia, kad kambariuko sienos, jeigu tik prakalbėtų, pripasakotų įdomių istorijų "iš užsieniečių gyvenimo". Juk ne kartą Vito nuomininkai savo sėkmės laukdavo parsivestų gražuolių kompanijoje, o nusipirkę ratus laistydavo jau su kitomis gražuolėmis. Vitas sako retai kada kišdavęsis į nuomininkų gyvenimą, jeigu tik jie apsieidavę be didesnio triukšmo ar barnių.
Dar vėliau, anot Vito, jis savo laisvąjį kambariuką išnuomojo jau ne automobilių prekeiviams, o jų linksmintojoms - taip pat Rusijos gyventojoms, greitai užuodusioms, kad turėti nuolatinę pastogę Marijampolėje yra kur kas patogiau nei be vietos blaškytis po miestą tik turgaus dienomis. Anot Vito, jis nebuvo kategoriškas savo nuolatinėms nuomininkėms ir prašydavo 80 ar 100 litų per mėnesį - kiek jos galėdavo, tiek duodavo. Atsiskaitydavo irgi tada, kada turėdavo. Kaip suvesdavo galus, kad nuomininkės neliktų skolingos, Vitas ir pats negali pasakyti - esą tai buvęs merginų ir jo sąžinės reikalas.
Per tą sąžinę neseniai Vitas ir įkliuvo. Pastaruoju metu plotą jo name nuomojosi iš Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities atvykusios Ana Poleščiuk (26 m.) ir Larisa Korostojanova (30 m.). Vitas girdėdavo merginas dažnai lankydavusių vyrų balsus ir aiškų išgertuvių šurmulį. Vyriškis suprato, kad rusaitės ne apie tėvynės ilgesį pasikalbėti atsiveda tėvynainius, o užsiima prostitucija - antraip esą ko tie vyrai "vis mainytųsi". Tačiau Vitui merginų "darbas" netrukdė. Atvirkščiai - jis buvo garantuotas, kad nuomininkės neliks skolingos už pastogę. O kaip jos tuos pinigus užsidirba - tik jų pačių reikalas.
Vieną vėlyvą vakarą į merginų kambario duris kažkas pasibeldė. Kadangi, anot Vito, merginų kambaryje garsiai grojo muzika ir jos beldimo negirdėjo, į lauką išėjo pats namo šeimininkas.
- Du vyrai, iš kurių vienas man buvo labai matytas kaip anksčiau pas ruses lankęsis klientas, iš karto pasiteiravo merginų, - nenoriai dėstė jį į bėdą įklampinusio vakaro prisiminimus Vitas. - Nieko neįtardamas padėjau jiems prisibelsti. Jie neslėpė, kad ieško prostitučių. Klausinėjo, kokios jų kainos. Aš ne kartą esu girdėjęs, kaip merginos tardavosi su kitais, tad ir kainas pasakiau - 100 litų už valandą. Vyrai, išsirinkę Aną, pinigus ištiesė man. Kadangi tą pačią dieną su merginomis buvome kalbėję pinigų tema, tai ir paėmiau tuos du šimtus.
"Pinigų tema", anot Vito, tai abi rusaites ne kartą sukiršinęs reikalas. Esą jos, mažai kada būdavusios blaivios, dažnai pasigesdavo savo turėtų pinigų ir kaltindavo ne tik viena kitą, bet ir įtarinėdavo Vitą, turintį jų kambario raktą. Kaip tik tądien jos vėl buvo susipykusios, net susipešusios, tad paprašė Vito "kurį laiką palaikyti jų pinigus". O kai paaiškėjo, kad dvi šimtines ištiesę vyrai yra ne paprasti klientai, o operaciją vykdantys teisėsaugininkai, žymėti pinigai "sudegino" prostitučių šeimininką. Jis buvo sulaikytas su rimtu įkalčiu.
Net ir dvi dienas praleidęs Marijampolės areštinėje savo kaltę, kad jis yra sąvadautojas, prostitučių suteneris, Vitas neigia iki šiol. Esą koks jis suteneris, jeigu niekada prostitutėms neieškodavo klientų ir tų nelemtų pinigų niekada anksčiau neimdavo.
Nesupranta Vitas, kodėl jį skandina dar ir sulaikytos prostitutės, buvusios nuomininkės. Ėmė ir prasižiojo apklausinėjamos, esą Vitas visuomet pirmas susitikdavo su jų klientais ir, paėmęs pinigus, pusę jų pasilikdavo sau. Prostitutėms neatrodo, kad tai būdavo nuomos už butą pinigai - tai sutenerio uždarbis. Vitui taip pat apmaudu, kad Lietuvoje "tokie nelogiški įstatymai": prostitutėms baudžiamosios atsakomybės nėra (tik administracinės kelių šimtų litų baudos), o jam dabar teks stoti prieš teismą. Gerai dar, kad prostitutės nepareiškė dirbusios pas Vitą prieš savo valią!
Kodėl prostitutės "išmaudė" joms gera dariusį Vitą, jam nesuprantama. Daug daugiau tokių mergelių per savo tarnybos metus sulaikę pareigūnai taip pat negali paaiškinti, kodėl prostitutės paprastai labai lengvai išduoda savo globėjus. Ypač rusės, garsėjančios "atvira siela". O joms kas? Tuo kartu išvaromos iš Lietuvos, o netrukus vėl grįžta, tik jau ne pas buvusį šeimininką. Gerai susipažinusios su miestu jos jau dirba savarankiškai - vien tik savo kišenei. Sulaikys antrą kartą - vėl sumokės administracinę baudą, vėl išvyks į savo Rusiją, pinigais pradžiugins savo vaikelius, bet praeis mėnuo kitas, ir jos vėl šildys Marijampolėje ūžaujančius vyrus.
