Kaip keiksmažodis - taip žiūrovas?

Teatrų režisieriai galvoja, kad, jei aktoriai scenoje nesikeiks ir elgsis padoriai, į tokius spektaklius žiūrovai neis. Tokia mintis peršasi Kauno dramos teatre pasižiūrėjus Nikolajaus Erdmano pjesę "Savižudys". Puikiai vaidinantys aktoriai tiek bledžiavosi, kurvavosi ir siuntinėjo vienas kitą "ant trijų raidžių", kad jei pjesę rodytų per televiziją, aidėtų vieni pypsiukai. Salėje sėdėję šešiolikiniai ir jaunesni po tokių žodžių prunkštė į saują, tačiau vyresniems žiūrovams tai net šypsenos nesukėlė. Juokiamasi buvo iš rimtesnių dalykų, iš to, kad savižudis gali save parduoti kaip auką, šautis kaip visuomenininkas kieno nors labui. Pavyzdžiui, parašyti prieš mirtį rašteliai: "Dėl mano mirties kalta tik mūsų spauda", "Neturiu jėgų gyventi, matydamas autoinspekcijos darbuotojų niekšiškumą". Nors pjesė rašyta 1925 m., bet iš tų dviejų raštelių matyti, kad ji aktuali ir dabar. Tik keiktis nereikia.