Giedrė POTELIŪNAITĖ
Vilnius turi savo Santariškes, o Ukmergėje yra Šantariškės. Nuvykus į Užupio rajoną retas paklaustas nežinos, kur jų ieškoti. Šantariškės - Jono Šantaro, didžiausio Lietuvoje bitininko, valdos. O jo valdose didelis namas ir dar didesnis kiemas užkrautas ne tik aviliais, bet ir kitais su bičių auginimu susijusiais rakandais. J. Šantaras turi net 800 šimtus bičių šeimų. Jos "apgyvendintos" 4 rajonuose aplink Ukmergę, iš viso aviliai stovi 34 vietose. Giria J. Šantaro medų ne tik ukmergiškiai, bet visi, kas paragauja, mat tas medus pats natūraliausias - be jokios "chemijos" ir be kruopelės cukraus. J. Šantaras medaus gaminimo paslapčių atskleisti nenori - sako, verslo paslaptis. Bitininkas ne tik pats bičių motinėles augina, bet ir atskiria jas vienas nuo kitų - vienos motinėlės bitės, kurios produktyvesnės, keliauja į vienus avilius, kitos - į kitus. "Šito tai jau niekas Lietuvoje nedaro", - pripažįsta J. Šantaras.
J. Šantaras bitininku tapo sekdamas tėvų ir senelių pėdomis, mat ir jie buvę bitininkai, tik ne tokie stambūs. Ir Jono sesuo su broliu bites auginti bandė, nemažai užveisę buvo, bet paskui atsisakė - tikėjosi didesnio pelno. Tačiau kai pamatė, kad broliui Jonui taip gerai sekasi, nutarė vėl bites auginti.
Nepripažįsta jokios chemijos
"Perdeda žmonės apie mane kalbėdami - jokių stebuklų nedarau ir niekuo neišsiskiriu, - kuklinasi J. Šantaras. - Myliu gamtą ir bites, už tai jos man tuo pačiu atsilygina". Nors laikai, kai nuogas sniege ar ryto rasoje voliojosi, praėjo, bet iki šiol bemaž kas rytą bėgą ilgus krosus po šalia esantį pušyną ir maudosi šaltame vandenyje. Ir chemijos jokios J. Šantaras griežtai nepripažįsta. "Vaistų visai nenaudoju, nes jie daugiau žalos, o ne naudos duoda. Gydausi natūraliais būdais ir kaip matot - jie puikiai veikia!" - džiaugiasi sveikuolis. J. Šantaras prisipažįsta, kad net nuėjęs pas dantistę griežtai atsisako leistis nuskausminamuosius. "Geriau pakentėsiu, bet neapnuodys manęs", - šypsosi didysis bitininkas. Garsėja bitininkas J. Šantaras ir savo sveiko maisto patiekalų receptais. Tik pavasarį kokia žolė išdygsta, tuoj jis ją į virtuvę parsinešęs pjausto ir sveikus valgius gamina. Ir kuo daugiau tokių žolių prisirenka - tuo sveikiau. Tinka tam ir pienės, ir dilgėlės, ir visi kiti žali augalai. "Jūs negalvokit, kad pasiėmęs kokią karčią šaknį griaužiu - padarau taip, kad visi, kurie ragauja, galvas kraipo ir sako, kad labai skanu", - tikina J. Šantaras. Visą savo šeimą jis atpratino nuo mėsos ir privertė pamėgti natūralius produktus. Bitininkas siūlo ir mums pabandyti cepelinus su... žuvimi. "Jūs net neatskirsite, ką valgote - mėsą ar žuvį, o žuvis juk daug sveikiau. Tačiau į cepelinus dėti tinka tik viena žuvis - skorpionžuvė. Kitos tam reikalui nelabai tinka, bet su pangasija (ta pati skorpionžuvė) labai gardu", - sako J. Šantaras.
Konservatorių bitės negelia
Anksčiau ligų kamuotas, bitininkas dabar vargiai atsimena, kada sirgo. O ir sirgti nėra kada, kai tiek bičių sužiūrėti reikia. J. Šantaras prie bičių eidamas jokių specialių aprangų nesideda. Nekanda jam jo numylėtinės, o jeigu ir įkanda - bitininkas nekreipia dėmesio. Kadaise nuogas išsirengęs atsistojo, o bitės jį lipte aplipo - ir nieko! Nei viena neįgėlė. O dalyvaudamas Šveicarijoje bitininkų susirinkime tik šast ir įsidėjo į burną korio gabalą, spiste apspistą bičių. Kolegos bitininkai net nustėro, o J. Šantaras tik šypsojo į ūsą - kas čia stebuklingo?
Save tikru konservatorių šalininku vadinantis J. Šantaras pats kažkada į šią partiją įstojęs buvo, bet per savo bites laiko politinei veiklai pritrūko ir turėjo ją mesti. J. Šantarui politika rūpi ir naujienas jis seka, nes valstybės ateitis jam labai svarbi. Kai 1991-ųjų sausio 13 dieną didžiausi patriotai gynė televizijos bokštą, jis važiavo jų palaikyti su bačka medaus. "Jau tik nerašykit, kad statunaite. Ten tik pusbačkis koks buvo, - vėl kuklinasi bitininkas. - Bet nuo to pusbačio daug kas mane atsimena ir geru žodžiu mini". Medumi J. Šantaras remia ir Ukmergės biblioteką bei visokių renginių dalyvius.
Paklaustas, ar nesibaimina krizės, apie kurią taip garsiai visi skalambija, J. Šantaras sakosi nelabai tų krizių besibaidantis ir nieko gyvenime dėl jų keisti neketinąs. "Jeigu valdžioje konservatoriai galios daugiau turės - tai pratempsim visas krizes. Tik va baisu, kad "anie" po prezidento rinkimų negrįžtų - tada jau būtų nelabai gerai", - sako konservatorių gerbėjas J. Šantaras. Ir ateinantys metai, anot bitininko, nelabai kuo nuo šitų skirsis - tik reikia dirbti ir dorai gyventi, va ir visa išmintis.
Svetainėje - parodų salė
Ukmergiškė Monika Blauzdienė apie krizes irgi negalvoja. Jos mažame 48 kvadratinių metrų kambarėlyje, kur ji gyvena su dukra, žentu ir katinu, jau sunkiai telpa žolelės, džiovinti žiedai ir iš augalų gaminti paveikslai bei verbos. "Bandžiau kažkada skaičiuoti, kiek tų paveikslėlių esu padariusi, bet jau pamečiau tą skaičių", - pripažįsta tautodailininkė M. Blauzdienė.
Visą mažą svetainę ji pavertusi miniatiūrine parodų sale, kur iš kiekvieno kampo žvelgia šilti rankų darbo kūriniai. Monika skuba mus patikinti, kad tai toli gražu ne visas jos turtas - kiek dar tokių paveikslų padovanota, išdalinta! Bet su savo darbais Monikai atsisveikinti sunku, kiekvienas jai kaip vaikas - brangus ir pats svarbiausias. Štai po paskutinės parodos buvo pradingusi visa dėžė su Monikos paveikslėliais. Neramios dienos buvo menininkei - meldėsi, kad tik jie atsirastų. Iš pradžių žadėjo juos išdovanoti ar parduoti, bet vėliau nusprendė, kad jeigu jau jie atsirado, vadinasi, ir turi likti namuose.
Produktyviausias darbas - naktimis
Tautodailininkė atskleidžia, kad dažnai kuria naktimis, nes beveik nemiega - kamuoja pečių ir nugaros skausmai. Augalus, kuriuos kūryboje naudoja, Monika užsiaugina darželyje, arba kur įdomesnį suradus greitai nuskabo ir neša namo į savo kambarėlį, kuriame kvepia kaip tikrame miške ir jau sunku rasti vietos naujiems paveiksliukams, kuriuos Monika kuria kone kasdien. "Dažniausiai sugalvoju, koks tai bus vaizdas, jau pradėjusi klijuoti lapelius ir žiedus. Retai kada jau žinau, koks išeis paveikslas. Kartais paveikslą sudėlioju per porą valandų, kartais dirbu ir porą dienų", - atskleidžia tautodailininkė ir didžiuodamasi rodo savo darbus. O didžiuotis tikrai yra kuo - kiekvienas paveikslėlis vis kitoks, vis kitais motyvais išmargintas. Žmonės juose įžvelgia įvairiausius vaizdus. Monika sako, kad iš lapukų sudėlioti namą ar dar kokį daiktą, daug paprasčiau būtų, bet ji atidžiai derina spalvas ir kuria paveikslus, kuriuose pilna vietos fantazijai.
Monikai talkina irgi meniška prigimtimi pasidžiaugti galinti dukra Loreta. Ji ne tik rūpinasi paveikslų įrėminimu, bet ir parenka fono spalvas, perka klijus, popierių. Kai mamai paglbos nereikia, Loreta į rankas ima virbalus ir mezga gražiausių spalvų ir raštų megztinius. Bet ne sau, o kitiems padovanoti. "Didžiausias džiaugsmas yra ką nors atiduoti, padėti kitam, pasidalinti, - sako Loreta, rodydama į savo pačios pintus krepšelius. - Ir ne pinigų mums trūksta, o vietos - nes tuoj ir pačios bute nebetilpsime".
Visi vaikai kaip savi
Moterys ne tik kūryba užsiema, bet ir iš pensijos bei gaunamų pašalpų globoja ne vieną vargstančią šeimą, padeda vaikams. "Mama yra ne vieną gyvybę išgelbėjusi. Kartą eidama namo pamatė sėdinčią ir verkiančią mergaitę. Užkalbinta ši prisipažino, kad turi visą pulką brolių ir seserų, tėvas nuolat girtauja, o motina mirusi. Jie neturi nieko valgyti, o už tėvo įduotus 4 litus reikia nupirkti jam alkoholio... Mamą labai sukrėtė mergaitės pasakojimas ir mes ėmėme tuos vaikus globoti. Dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek žmonių padėję esame ir kiek vaikų globoję", - sakė "Caritui" kaip ir M. Blauzdienė priklausanti Loreta.
Moterys kitais metais tikisi sveikatos ir... pigesnio popieriaus. Mat Monikos kuriamiems paveikslams jo reikia labai daug, o jis nepigus. Dabar M. Blauzdienė ruošiasi artėjančiai šventinei parodai ir kuria prakartėles. Išlydėdama iš svetingų savo namų dar prasitaria, kad krizės jai tikrai nebaisios - kad tik būtų sveikatos, tai visas krizes išgyventų puikiausiai ir dar kitiems išgyventi padėtų.
