Remigijus RAINYS
Kelmės rajone, Maironių kaime, gyvenantys ūkininkai Lionė ir Liudvikas Visockiai į už trijų kilometrų nuo namų esančią ganyklą kiekvieną rytą atvažiuoja tuo pačiu laiku. Ir tądien tarp pievų vingiuojančiu keleliu jų automobilis atriedėjo lygiai pusę šešių ryto. Liudvikas įprastiniu manevru apsuko mašiną, kad baigus darbus būtų patogų išvažiuoti, ir pastatė ją prie laikino sandėliuko su pašiūre karvėms melžti. Tačiau vos ūkininkai išlipo laukan, prieš juos tarsi iš po žemių išdygo Lionės pusseserės dukra Sandra Šapkutė (20 m.). Nesunku buvo atspėti, jog mergina tykojo giminaičių pasislėpusi už sandėliuko. Rankose Sandra laikė plastmasinį alaus "bambalį" ir kelis neįprastai ilgus degtukus.
Tačiau vaišinti alumi jaunoji dama tikrai neketino. Šaukdama, jog dabar savo giminaičius čia pat pavers gyvais deglais ir taip pagaliau su jais atsikaitys už visas patirtas skriaudas, mergina ėmė juos laistyti "bambalio" turiniu. Tam ji apdairiai buvo subadžiusi kamštelį, tad vos jį spustelėjus, ant Visockių galvų pasipylė plonytės benzinu kvepiančio skysčio srovelės. Pirmasis iš nuostabos atsipeikėjo Liudvikas - supratęs, jog gali būti padegtas, šoko ant Sandros. Bemaž ūgiu jam lygią Sandrą kitais metais penkiasdešimtmetį švęsiantis ūkininkas pargriovė tik smogęs per pakinklius. Mergina bandė uždegti degtuką, tačiau Liudvikas sugriebė ir tvirtai laikė už nugaros užlaužęs jos rankas, o žmonai liepė skubiai skambinti į policiją.
Kol į Maironių ganyklas policijos patruliai atriedėjo iš pačios Kelmės, benzinu aplieti sutuoktiniai dviese tramdė keiksmais ir grasinimais besisvaidančią užpuolikę. Pareigūnai įvykio vietoje surado jau minėtą butelį su degiu skysčiu ir degtukus, o Sandros kišenėse aptiko dar dvi degtukų dėžutes ir dujų balionėlį. Lionė Visockienė lengviau atsiduso tik tada, kai pareigūnai jos giminaitę įsisodino į tarnybinį automobilį bei išvežė į areštinę. Ji nei kiek neabejoja, kad Sandra tikrai ketino ją ir jos vyrą sudeginti.
Giminaičių nesantaika prasidėjo maždaug prieš porą metų ir jau beveik metus jos peripetijas bando išnarplioti Kelmės apylinkės teismas. L. Visockienė puikiai atsimena, kai beveik prieš 3 su puse metų jai paskambino tuo metu Akmenės rajone, Ventos miestelyje, gyvenusi pusseserė Valė Šapkienė ir verkdama maldavo padėti. Giminaitė tikino, jog neranda darbo, tad su dukra nebeturi nei kur gyventi, nei ko valgyti. Pradžioje L. ir L. Visockiai patys nuskubėjo pas bėdon patekusią giminaitę vežini pilnais krepšiais maisto produktų, o savo akimis pamatę Valės gyvenimo sąlygas, pasiūlė jai su dukra Sandra keltis į Kelmės rajoną. Be savo būsto Maironių kaime, Visockai dar turi maždaug už 3 kilometrų esančią sodybą, kurioje ir pasiūlė apsigyventi atvykėlėms.
Keliolika karvių auginanti Lionė kasdien pusseserės šeimai atveždavo pieno, aprūpindavo bulvėmis ir kitomis daržovėmis. Tačiau ne veltui sakoma, jog dyka duona užpakalį drasko - netrukus sodybos įnamės pradėjo visiškai nesirūpinti ūkiu bei girtauti. Pinigų svaigalams motina su dukra užsidirbdavo uogaudamos bei grybaudamos, o ne sezono metu į sodybą vis dažniau traukdavo įvairiausi degtinės buteliais nešini prašalaičiai. Liudvikas tikino, jog nesibarė, kai Valė nugriovė ir krosnyje sukūreno sodyboje stovėjusią daržinę, jis nekreipė dėmesio į kitas smulkias žmonos pusseserės bei jos dukros išdaigas. Tačiau atsikėlėlės darėsi vis įžūlesnės - šeimininkams telefonu ėmė siuntinėti užgaulias žinutes ir teisindavosi, kad šitaip tik juokauja. Jų ir į kone landyne paversta sodybą vis dažniau užklystančių girtuoklių elgesiu ėmė skųstis ir ūkininkų kaimynai.
Liudvikas ir Lionė bandė gražiuoju pasikalbėti su giminaitėmis, tačiau šios išvadų nedarė. Pasigėrusi Valė net guldavosi prieš ūkininkų automobilį ir neleisdavo jiems pravažiuoti. Prabėgus pusantrų metų, sutuoktinių kantrybė baigėsi ir jie paprašė, kad Valė su Sandra išsikeltų. Įnamės pakluso tik tada, kai šeimininkai sodybą nugriovė.
Tačiau jos pažadėjo atkeršyti ir nuo to laiko pradėjo prieš Visockius nepaskelbtą karą. Iš ganyklos naktimis paslaptingai "iškeliaudavo" ūkininkų karvės, kurios ryte atsirasdavo už poros kilometrų subridusios į vertingiausius kaimynų pasėlius ar net daržus. Kaimynystėje ūkininkaujančių žmonių patirtus nuostolius turėjusi atlyginti Lionė suprato, jog tai V. Šapkienės ir jos dukros piktos išdaigos, ir perspėjo visus kaimynus, kad šalia jų ganyklų vengtų sėti ar sodinti brangias žemės ūkio kultūras.
Be to, į Vosockių sodybą po kelis kartus per savaitę pradėjo riedėti sunkvežimiai, atvežę neva jų užsakytas prekes. Teko ilgai ir nemaloniai aiškintis, jog nei kiaulių, nei spalių ar metalo vyriškis neužsisakė ir neketino pirkti. Tačiau įvairiausių prekeivių ir supirkėjų vizitai tęsiasi iki šiol, nes išprašytosios giminaitės vis nesiliauja, perskaičiusios laikraštyje kokį skelbimą apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, paskambinti nurodytais telefonais ir užsakyti ant Visockių galvos naujus nemalonumus. Jau porą kartų iš Šiaulių į Maironius buvo atvažiavę piktavalių užsakyti krovinių pervežimo kompanijos automobiliai, nors šeimininkai niekur kraustytis neketino, taip pat bulvių supirkėjai, o savaitę po Liudviko gimtadienio atvažiavo neva svečių linksminti jo užsisakyti muzikantai. Ne kartą šiuo adresu skubėjo ugniagesių bei greitosios pagalbos automobiliai, nors niekas čia nedegė ir sveikata nesiskundė. Beje, visi piktavalių užsakyti ar iškviesti automobiliai atvažiuodavo beveik tuo pačiu laiku: maždaug trečią valandą, popiet nes kerštautojos puikiai žinojo, kad apie pusę keturių sutuoktiniai kasdien vyksta į ganyklą, ir norėjo jiems kenkti net tokiomis smulkmenomis.
Kartais prie savo namų durų ūkininkai rasdavo juodais kaspinais perrištas degančias žvakes...
Keršijančių giminaičių išradingumas tikrai beribis: kaimo autobusų stotelėje jos iškabino skelbimą apie teikiamas seksualines paslaugas ir nurodė L. Visockienės telefono numerį. Skambinančiųjų buvo tiek daug, jog numerį teko keisti. Tuoj po to sutuoktiniai gavo laišką. Vokas buvo prikimštas panaudotų prezervatyvų.
Valė ir Sandra savo buvusius geradarius terorizavo ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Liudviko užpulti jos nedrįso, tačiau Lionę atakavo bent porą kartų. Pirmą kartą Kelmėje atsitiktinai sutiktą ūkininkę mama su dukra apspardė ir apspjaudė, o kitą kartą, kai Lionė atvyko į miestą apsipirkti drauge su užsienyje dirbančia dukra, karingoji porelė ja sumušė ir papurškė į veidą dujų.
Nors dėl kiekvieno incidento buvo kreipiamasi į policiją, tačiau ūkininkai įsitikinę, jog apylinkės įgaliotinis tik surašydavo jų patirtas skriaudas ir nesiimdavo jokių veiksmingų priemonių. Po Lionės sumušimo giminaičių keršto peripetijos buvo nagrinėjamos teisme, tačiau galutinio sprendimo nėra iki šiol. Prieš teismo posėdžius ir pertraukų metu Valė ir Sandra nuolat sekioja paskui Liudviką ir Lionę, garsiai juos įžeidinėja visokiausiais žodžiais ir grasina. Po pastarojo bandymo padegti giminaičius Kelmės policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti, o įtariamoji Sandra Šapkutė - suimta.
