Graikų filosofas Sokratas, paklaustas savo mokinių, kas geriau - vesti ar ne, atsakė, jog tai visiškai nesvarbu, nes kad ir kaip bepasielgtum, po to, girdi, vis tiek gailėsies... Tad kas yra šeima? Kam ji reikalinga? Kuo pasaulietinė šeima skiriasi nuo krikščioniškosios? Į šiuos ir kitus klausimus paprašėme atsakyti buvusią Seimo narę, LNK TV laidos "Arena" vedėją Nijolę Oželytę ir monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.
N. Oželytė:
- Krikščioniška šeima ar nekrikščioniška - tai tik grūdeliai, blizgučiai ant eglutės. Man tai neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, manau, žmogui yra suprasti, kad šeima - tai ne geismų tenkinimas ir net ne jausmų realizavimas. Tai didelis darbas. Sunkus. Bet visai nebūtinai iki mirties.
K. Vasiliauskas:
- Šeimos sukūrimas, arba santuoka, yra dviejų žmonių savanoriška sutartis, kuria jie vienas kitam atiduoda save Bažnyčios ir Dievo akivaizdoje. Santuoka sudaroma, taigi ir šeima sukuriama vieno su viena visam gyvenimui. Jos tikslas - vyro ir moters tarpusavio meilės pilnatvė, vaikų gimdymas, auklėjimas, ugdymas ir tarpusavio pagalba. Santuokos sakramentas reikalauja visą sutuoktinių gyvenimą apimančio dviejų asmenų bendrumo ir neišardomumo. Santuokos sakramentą sutuoktiniai teikia vienas kitam, o Bažnyčia juos tik palaimina. Religinės santuokinės priesaikos metu ypač pabrėžiama šeimos neišardomumas ir kad tai atliekama paties Dievo akivaizdoje.
Korespondentė:
- Yra gana daug šeimų, kurios, laikydamosi tradicijų, tuokiasi bažnyčioje, tačiau po to į ją užsuka tik per didžiąsias religines šventes, kartais apskritai pamiršta maldos namus. Arba vaikus pakrikštija, priveda prie pirmosios komunijos - tuo viskas ir baigiasi...
N. Oželytė:
- Ir gerai, kad žmonės formaliai nelaksto į bažnyčią. Kad Dievo nebijo - irgi labai gerai. Mano nuomone, lietuviai - netikintys, jie - tik dievobaimingi, nes nuo mažų dienų buvo gąsdinami Dievu. Pirmapradės religinės tradicijos - krikštas, sakramentas - anaiptol ne bažnytiniai dalykai. Tai labai asmeniniai žmogaus ir Dievo santykiai, patikėti atlikti trečiajam asmeniui, kunigui, kuris dažniausiai ir pats nėra tikintis. Žmogaus malda darant valgyti savo šeimynai, mano įsitikinimu, ne mažiau šventas dalykas už davatkos burbuliavimą, nesuvokiant tų maldos žodžių prasmės.
K. Vasiliauskas:
- Šalia kitų skaudžių okupacijos meto palikimų, be abejonės, yra ir tai, kad po dešimtmečius trukusių draudimų, grasinimų ir persekiojimų dalis tikinčiųjų bendruomenės atitolo nuo religinės praktikos. Šiandien yra nemažai vadinamųjų 4 dienų katalikų - krikšto, pirmosios komunijos, sutuoktuvių ir laidotuvių. Sąmoningus tikinčiuosius tai labai liūdina. Bažnyčios vadovai apie tai nuolat primena tikintiesiems, nuolat ragina savo ganomuosius sąžiningai atlikti kataliko pareigą - sekmadieniais išklausyti šv. Mišias, nes tik tai padeda žmogui tapti pilnaverčiu kataliku, taip pat ir praturtėti dvasiškai.
Korespondentė:
- Nors, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bažnytinių santuokų ėmė daugėti, o krikščioniškoji santuoka, remiantis priesaikos žodžiais, žmones susieja iki mirties, skyrybų kreivė kyla...
N. Oželytė:
- Kitados aš pati "Carite" skaičiau paskaitas būsimiesiems jaunavedžiams apie konfliktus šeimose. Aš tų gražių jaunų žmonių paklausiau - ar jūs suvokiate, ką ruošiatės daryti? Pacitavau priesaikos žodžius: aš prisiekiu tau būti ištikima (ištikimas) visą gyvenimą. Nieko negali būti baisiau, kai žmogus iškart tampi priesaikos laužytoju ir sau pačiam duoto žodžio išdaviku. Juk, mano įsitikinimu, svarbiau ne tai, kiek žmogus garbingas žodžiu, duotu kitam, o kiek žodžiu, duotu sau pačiam. Aš nuolat pabrėždavau, jog priesaika turėtų skambėti taip: "Aš noriu tau būti ištikima (ištikimas) visą gyvenimą". Tai būtų ir garbinga, ir teisinga.
Kita vertus, manau, jog vienas didžiausių nusikaltimų sau ir kitam žmogui - gyventi nemeilėje. Juk kartais žmonės suklysta, aistrą supainioja su meile, ir visą gyvenimą praleisti mažame aptvarėlyje su svetimu tapusiu nekenčiamu žmogumi, naudotis vienu unitazu, srėbti barščius iš vieno puodo - argi tai ne iškrypimas?! Tad kodėl neišsiskirti ir nepabandyti laimės antroje santuokoje? Aišku, bet kokiu atveju dėl tėvų skyrybų neturėtų kentėti vaikai - visų pirma reikėtų juos užauginti, išleisti į gyvenimą, o tada, kaip sakoma, nudirbus visus darbus, pagyventi ir savo malonumui.
K. Vasiliauskas:
- Skyrybos - skaudi problema visame šiandieniniame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Šeimos problemų tyrinėtojai pripažįsta, kad pagrindiniai tvirtos šeimos faktoriai yra dorovingumas ir tvirtas sąmoningas tikėjimas. Prieš keletą metų spaudoje skaičiau, jog Airijoje, kur ypač tvirtas tikėjimas, skyrybų beveik nėra. Lietuvoje religija nedaug padeda kovoti už šeimos tvirtumą ir sutuoktinių ištikimybę, ir viena iš pagrindinių to priežasčių - silpnas religinis sąmoningumas bei dorovinis nuosmukis. Nuo seniausių laikų žinomas teiginys: "Tvirtai draugystei tinka tik taurios ir turtingos širdys". Todėl sutuoktiniams, kurie priesaikos žodžius ištarė tik formaliai, nesigilindami į jų esmę ir prasmę, priimtas santuokos sakramentas labai mažai tepadės sukurti laimingą ir darnią šeimą, nors prie altoriaus degė labai daug žvakių ir labai garsiai grojo vargonai.
Kita vertus, visi puikiai žinome, kaip būna sunku gyventi draugėje, jei bendras gyvenimas tampa nepakenčiamas. Turbūt tai ir turėjo omenyje didysis žmogaus sielos žinovas F. Dostojevskis, dar prieš 150 metų teigęs, jog nėra žmogui baisesnio skausmo už tą, kai jam reikia nuolatos būti fiziškai arti žmogaus, kuris jam dvasiškai svetimas...
Korespondentė:
- Kartais bažnyčia santuokos sakramentą suteikia jį anksčiau priėmusiam, antrą kartą bažnyčioje panorusiam susituokti vyrui ar moteriai...
N. Oželytė:
- Na ir kas? Reikia tik džiaugtis, jei žmogus ateina į bažnyčią, pasiprašo jos globos. Nes, negavusios santuokos sakramento Lietuvos Bažnyčioje, poros gali susituokti kitose konfesijose - tokių atvejų žinau ne vieną. Tik reikėtų keisti mitą apie ištikimybės iki gyvenimo pabaigos priesaiką, nes dabar Bažnyčia patenka į pačios paspęstus kilpinius.
K. Vasiliauskas:
- Po Vatikano antrojo susirinkimo yra sugriežtinti reikalavimai santuokos sutarčiai, drauge atsirado daugiau galimybių, kurios pripažįsta bažnytinę santuoką negaliojančia. Mat ištyrus suteikto santuokos sakramento kai kurias aplinkybes, buvo apibrėžti trūkumai, darantys šį sakramentą neveiksnų. Tokiems trūkumams išaiškėjus, Bažnyčia santuoką anuliuoja ir pripažįsta, jog tokia pora niekada nebuvo susituokusi. Gavę santuokos anuliavimo dekretą, žmonės Bažnyčioje gali tuoktis antrą kartą.
Štai keletas situacijų, leidžiančių anuliuoti negaliojančią santuoką: kai santuokos sakramentą priėmęs sutuoktinis suserga psichikos liga; kai asmuo yra tvirtai nusistatęs neturėti vaikų; kai asmuo eina prie altoriaus ne savo valia, o iš baimės; kai nėra pajėgus atlikti lytinį aktą, o tai paaiškėjo tik kartu gyvenant, ir t. t.
Korespondentė:
- O kokios esate nuomonės apie metų metais besitęsiančius žento ir uošvės, marčios ir anytos nesutarimus? Į ką būsimieji jaunavedžiai turėtų atkreipti dėmesį, kokių svarbiausių šeimyninio gyvenimo principų laikytis, kad tektų praryti kuo mažiau karčių piliulių?
N. Oželytė:
- Tie žento ir uošvės, marčios ir anytos nesutarimai - labai geras dalykas. Suaugusiems sutvėrimams kartu gyventi negalima. Kaip žmogus gali būti normalios psichikos, dvasiškai stiprus, jei aplink save neturi normalios biologinės erdvės? Vieną dieną, pavyzdžiui, jam labai nepasisekė darbe, jis nieko nenori matyti - ogi kur pasidėti, jei laukia mažas kambarėlis, kuriame zuja ir vaikai, ir pikta žmona, ir dar uošvė?
Kartu gyventi kelioms kartoms - išvis katastrofa. Prasikeikiau, kai vasarą su dukromis ir anūke išsiruošiau atostogų į Turkiją. Absoliutus nesuderinamumas: dukra kalbina vienur, anūkė tempia kitur, aš - nei ten, nei ten nenoriu...
Nereikia turėti iliuzijų, kad uošvė žentą labiau mylės nei dukrą arba kad anyta labiau žavėsis darbščia marčia nei alkoholiku sūnumi. Kaip svetimas žmogus gali būti geresnis už mano pagimdytą vaiką? Dėl to net neverta diskutuoti.
K. Vasiliauskas:
- Vakarų šalyse, kur mažiau ekonominių problemų, tarp tėvų ir vaikų, marčių ir anytų, žentų ir uošvių nesutarimų pasitaiko rečiau. Kita vertus, atskiros kartos priklauso skirtingoms generacijoms, ir ne iš blogos valios jauni žmonės mąsto kitaip nei vyresni, turi skirtingą gyvenimišką suvokimą ir supratimą. Patarimas būtų vienas: nereikia primesti kitiems savo valios ir įpročių. O svarbiausia - šeimas sukūrusiems vaikams gyventi atskirai nuo tėvų. Deja, kol kas toli gražu ne visos jaunos šeimos turi tokias galimybes.
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
