Ar suderinamos technologijos su emocijomis? Ar skausmas, prisiminimai, laimės nuojauta bei ilgesys gali būti išreikšti skaitmeniniais atspaudais? Dovilė Norkutė “Vartų” galerijoje teigia, kad taip. Jos darbai ir yra didelio formato skaitmeniniai atspaudai, ant kurių plonučiu sluoksneliu užtepta spalva.
Spalva - raudona, atspaudai - pilkšvai rusvi. Tiesiog Veronikos Fos ilgesio spalvos, rūko, lietų nešančių debesų, rudenėjančio vakaro spalvos.
Veikėjai ir siužetai tie patys, kaip ir praėjusiais metais “Vartuose” eksponuotoje tos pačios autorės parodoje. Tie patys berniukai prie grafitų ant sienų, tos pačios juodaplaukės ir juodaakės moterys, iš padilbų žiūrinčios į priešais stovinčius žiūrovus. Tos pačios suknelės, pirštinės ir obuoliai, taigi raudoni pilkšvumo aksesuarai. Motyvai lieka. Kas dar? Lieka švelnumas ir paslaptingumas (t.y. jie niekur neišnyko nuo praėjusių metų), keisto miestietiško gyvenimo pojūtis, apimantis žiūrint į berniuko torsą grafitų fone. Lieka gebėjimas valdyti užuominą ir “įpaveikslinti” metaforą: laiškas dega rankose raudona ugnimi, o pavadinimas paaiškina - “hotmail”.
Dar atspauduose tvyro keista bauginanti nuotaika, sakyčiau, švelniai atsiduodanti Lynchu. Kodėl, pavyzdžiui, nuo raudonos suknelės ir raudono obuolio jį laikanti ranka “užsikrečia” raudonumu? Kodėl skaitant laišką, jo kraštai nudažo pirštus? Grėsmė nepaaiškinama ir neįrodoma, tik nujaučiama.
Dovilė Norkutė operuoja įpavidalintu poetiškumu, kurį sustiprina tiek paveikslų pavadinimai “Paskutinis laiškas”, “Aklas šokėjas”, “Oro gaudytojas”, tiek motyvai - moterys ir berniukai, banguojančios draperijos, paslaptingos akys iš už šydo, tiek spalvos - pilkšvai rusvą subtilų skaitmeninių pustonių audinį perrėžia kruvinas raudonis, kartais pasklindantis plačia bala po visą formatą, kartais fragmentiškai blykstelėdamas kaip kraujo lašas ant drobės ar kūno. Visa tai susilydo į savotišku simbolizmu persmelktą vaizdinį, kurį žiūrovas pasiima su savimi kaip akmenį (“Du kg sielvarto”). Autorė dirba “gerai kaip visada”, tik nežinau, ar visada toks pasakymas gali būti suvoktas kaip komplimentas.
Bet kokiu atveju į pirminį klausimą, regis, atsakyta. Ilgesys gali būti skaitmeninis. Ir emocijų technologijos nenuslopina, jos išlieka po plonu paviršiumi (arba tarp drobės paviršiaus ir plono dažo sluoksnio, tarp rusvai pilkos ir raudonos). Tiktai vis “išlenda” prisiminimas apie praėjusių metų tos pačios autorės parodą: tie patys modeliai ir motyvai, beveik tie patys formatai, panaši spalvinė gama. Visos moterys ir berniukai įkūnyti, nesivejant technologijų, o tiesiog tapant.
Tada galima žiūrėti į paviršius, ant kurių išlieka teptuko žymės, į subtilias faktūras. Jausti savotišką dažo slinktį ir viso paveikslo šiurkštumą, rupumą. Tada ir pamatai, kiek daug autentiškumo suteikia tapytas, o ne atspaustas ilgesys, kurio šioje parodoje kaip tik ir pasiilgau.
