"Tadas Blinda-2000"
Beveik dokumentinė detektyvinė novelė
Prologas
Istorija, kurią jums siūlau, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįtikėtina. Na, tokia pasaka suaugusiems. Bet ją papasakojo mano bičiulis, kuriuo aš galiu tikėti. Bent man taip atrodo.
Mudu baigėme tą pačią vidurinę mokyklą (kokią - nesvarbu). Buvome bendraklasiai. Vėliau, kaip ir dera, mūsų keliai išsiskyrė. Jis pradėjo dirbti viename rajono centre milicijoje, tad mudu ilgai nesimatėme. Tik kai jį perkėlė į Vilnių, vėl kartais susitikdavome. Tačiau kadangi sukomės "skirtingose sferose", matydavomės nedažnai. Vėliau jis, atrodo, išėjo į pensiją. Ir štai neseniai prie alaus bokalo jis papasakojo įdomią istoriją - apie savotiškus "svieto lygintojus" mūsų laikais.
Istorijoje visi vardai pakeisti. Patys suprantate - svieto lygintojai visur ir visada, švelniai tariant, kartais prasilenkia su įstatymu.
Beje, istoriją, papasakotą prie alaus bokalo, aš perpasakoju savo žodžiais, beletrizuotai. Ir dar. Pasakojimas prasidėjo vakare prie alaus bokalo, o baigėsi vėlyvą naktį prie kai ko stipresnio...
I
Dažnai skaitome: "...pajuto smūgį į galvą, po to neteko sąmonės..." Tai dažniausiai būna netiesa. Jeigu smūgis geras, paties smūgio nejaučiama.
Žinomas verslininkas Albinas Noreika irgi, atrodo, jokio smūgio nepajuto. Tiesiog staiga sušvito ryški šviesa. Po to viskas aptemo...
Visa tai nutiko vėlų vakarą, netgi, galima sakyti, nakčia, kai jis, užrakinęs mašiną garaže, ėjo savo namo, tiksliau - sodybos miesto pakraštyje link.
...Atsipeikėjo A. Noreika kažkokiame dienos šviesos lempomis apšviestame erdviame kambaryje, kuriame nebuvo langų. Tik durys. Greičiausiai tai buvo rūsys, tačiau gerai, padoriai įrengtas rūsys, lygiom, baltai tinkuotom sienom. Albinui skaudėjo galvą, nors jokių sumušimo žymių lyg ir nebuvo. Matyt, buvo tvota minkštu daiktu, ne kokiu gelžgaliu. Visa tai verslininkas gana greitai ir gerai suvokė, nors jo mintys dar painiojosi. Matyt, be smūgio, jis dar gavo ir kokių vaistų, narkotikų.
Stengdamasis neišsiduoti, neparodyti, kad jau atsigavo, Albinas atsargiai pasuko galvą, bet pilnai neatsimerkė - pro blakstienas stebėjo aplinką. Kambaryje buvo tik prie sienos pristumtas stalas ir viena kėdė. Ant jos sėdėjo atletiškai sudėtas vyriškis. Jo amžių nustatyti buvo sunku, nes veidą slėpė juoda megzta kaukė su išpjovomis akims ir burnai.
Vyriškis skaitė knygą. Prie kėdės kojos stovėjo prasegtas krepšys.
"Gal pulti jį ir nudobti? Pabėgti..." - šmėkštelėjo mintis. Bet tuoj pat suprato, kad tai nerealu. Vyriškis - tikriausiai tai buvo jaunas vyras - buvo ne tik gerai sudėtas, išsitreniravęs, bet ir greičiausiai mokėjo karatė ar dar kokių nors veiksmų. Be to, atstumas nuo lovos iki kėdės buvo per didelis, kad jį būtų galima įveikti vienu šuoliu. Galų gale net ir sudorojęs šį vyruką jis nedaug laimėtų. Durys tikriausiai užrakintos. O už jų, už durų, turbūt buvo kiti - to sargybinio sėbrai.
Tik filmuose "gerieji" ištaško "bloguosius", guldo neatremiamais smūgiais į kairę ir į dešinę. O gyvenime yra kitaip... Noreika buvo trisdešimtmetis, toli gražu ne sukiužęs vyras. Bet ne Švarcnegeris ar Čakas Norisas. Ir čia buvo ne filmavimo aikštelė, o rūsys, plėšikų (tuo buvo galima neabejoti) buveinė.
Tad apsimetinėti ir laukti nebuvo prasmės.
- Kur aš? - paklausė Noreika.
Vyrukas pakėlė galvą, pro kaukės plyšius sublizgo jo akys, bet nieko neatsakė. Jis tik užvertė knygą ir įdėjo į krepšį. Iš krepšio išsiėmė mobilųjį telefono aparatą ir kažkam pranešė:
- Bose, jis pabudo. Taip, atsigavo. Gerai. Laukiu.
- Kur aš? Ko jūs norit iš manęs? - kiek galėdamas tvirčiau, stengdamasis neparodyti nerimo, vėl paklausė Noreika ir atsisėdo lovoje.
- Gulėk! - piktai drėbė sargybinis. - Ir tylėk. Tuoj viską sužinosi.
- Bet aš... nesuprantu... kas čia darosi! Kas jūs tokie?
- Ne tavo reikalas, - taip pat grubiai kaip ir pirma atsakė vyrukas. - Gulėk, jei sakau! - šūktelėjo jis, matydamas, kad Noreika nori keltis ir lipti iš lovos. - Gulėk ir tylėk! Jei nenori, kad paguldyčiau ir nutildyčiau.
Vyrukas atsistojo. Dar aiškiau buvo matyti, kad jis gerokai aukštesnis ir stambesnis, platesnių pečių negu jo kalinys... Noreika paklusniai atsigulė. Beliko laukti. Laukti teko neilgai, apie dešimt minučių. Matyt, bosas buvo netoli...
Pro duris įėjo trise. Du - aiškūs "gorilos". Trečias, vidurinis, - žemesnis ir smulkesnis. Tikriausiai tai buvo bosas. Visi trys taip pat buvo užsimaukšlinę kaukes.
Noreikos spėjimas tuoj pasitvirtino. Sargybinis atsistojo. Smulkusis bosas atsisėdo ant vienintelės kėdės. "Gorilos" sustojo simetriškai iš abiejų kėdės pusių. Buvęs sargybinis prisėdo ant stalo krašto.
- Tai labas, pone Noreika, - po trumpos pauzės prabilo bosas. - Net nežinau, kaip sveikintis. "Labas rytas" sakyti dar anksti. "Labas vakaras" - jau vėlu.
- Kiek dabar valandų? - staiga paklausė Noreika.
- Dabar - trys valandos nakties, - žvilgtelėjęs į laikrodį atsakė bosas. - Tiksliau - septynios po trijų. Šešias valandas miegojot. Tikriausiai gerai miegojot. Mes pasistengėm - vaistų suleidom. Migdomųjų... Kad giliau, geriau miegotumėt. Nesinervintumėt, taip sakant.
- Kas jūs tokie? Ko jums iš manęs reikia? - vėl pakartojo Noreika.
- Ak, argi taip svarbu, kas mes tokie? Vis viena mes greitai išsiskirsim... Kaip jūroje laivai... Svarbu, pabrėžiu, labai svarbu, kaip mes išsiskirsim. Gražiuoju ar piktuoju. Jei piktuoju, galime šiame pasaulyje, šioje ašarų pakalnėje, ir nesusitikti. Tik ten... aukštai, dausose, taip sakant... Jūs suprantate, ką aš turiu omeny? A?
- Ko jūs norite iš manęs? - klausimu į klausimą atsakė Noreika, nors puikiai žinojo atsakymą.
- Matot, mes esame tokia... na, labdaringa, beveik labdaringa organizacija. Bet mums trūksta lėšų. Labai trūksta. Todėl mes prašome, kad paaukotumėt mūsų fondui. Šiek tiek paaukotumėt. Juk jūs - turtingas žmogus, pone Noreika. Mes žinome, mes viską žinome. Kiek ir ko jūs turite. Jūsų sąskaitų numerius žinome, sumas - irgi. Mes labai daug žinome. Žymiai daugiau negu mokesčių inspekcija. Tad pusė milijono dolerių jums nieko nereiškia. O mums tai labai daug, labai...
- Pusė milijono? Dolerių! - Noreika net atsisėdo.
- Gulėk! - subliovė sargybinis, nušoko nuo stalo ir žengė lovos link. Paskui jį žengė ir abu "gorilos". - Nesikarščiuokit, vyručiai, - pakėlė ranką bosas, - nereikia. Mes tik kalbėtis pradėjom, o jūs - jau savo... Po to jis kurį laiką tikrai bus nekalbus, nes negalės kalbėti.
- Mes jį tik truputį... - suniurnėjo sargybinis.
Bet jis ir abu gorilos grįžo į savo vietas. Klusniai - lyg prasikaltę mokinukai.
- Žinau aš tą jūsų "truputį", žinau. Nereikia, kol kas nereikia. - Bosas patylėjo. - O jūs gulėkit, gulėkit, pone Noreika. Jums sutrenkta galva, jums suleido migdomųjų. Tokiu atveju reikia, tiesiog būtina gulėti, - bosas užsirūkė ir tęsė: - Taip, reikia pusės milijono. Žaliųjų. Ir greitai. Šiandien.
Boso balsas tapo metalinis. Noreika suprato, kad juokavimų ir mandagių frazių laikas baigėsi.
- Bet aš tiek neturiu.
- Turi. Nemeluok. Štai tavo sąskaitų numeriai ir sumos.
Bosas išsitraukė iš kišenės popieriaus lapelį ir padavė vienam iš "gorilų". "Gorila" priėjo prie lovos ir numetė popieriuką ant lovos. Noreika jį paėmė. Ten tikrai buvo surašyti kai kurių jo bendrovės slaptų sąskaitų numeriai, sumos...
- Bet aš nespėsiu.
- Spėsi.
- Kaip aš surinksiu tokią sumą... per dieną?
- Juokauji, ar ne? Tu juk nerinksi, tu juk čia būsi.
- Tai kas rinks tuos pinigus?
- Rinkti nereikės. Tu paskambinsi savo pavaduotojui Gyčiui Nausėdai ir jis perves pusę milijono į sąskaitą, kurią nurodysiu. Štai ta sąskaita.
Bosas vėl išsitraukė popieriuką, vėl padavė "gorilai", toji vėl jį numetė Noreikai.
"N. N. bankas, valiutinė sąskaita, numeris..." - skaitė Noreika.
- Štai ir viskas. Kai pinigai bus pervesti, mes juos paimsim. Tada galėsi keliauti namo. Netgi savo mašina. Mat kad nebūtų nesusipratimų, mes tave čia atvežėm tava mašina. Tave paslėpėm čia, o...
- O mašiną?
- O mašiną - ne... Mašiną paslėpėm kitur, ne čia. Tačiau tai - smulkmenos. Svarbu, kad tu apsigalvotum ir mes išsiskirtume geruoju. Antraip, pats supranti... "Dėl mano mirties kaltinkite tik mane patį". Taip rašo savižudžiai atsisveikinimo rašteliuose. Tavo atsisakymas būtų tolygus savižudybei.
- Policija... vis viena suras, - tyliai sumurmėjo save drąsindamas verslininkas.
Bet bosas išgirdo.
- Ką suras? Tave? - piktai paklausė jis. - Geriausiu atveju jie ras tavo lavoną. Mūsų neras. Netiki? - jis pasisuko į sargybinį, sėdintį ant stalo. - Parodyk jam.
Sargybinis nušoko nuo stalo, priėjo prie savo krepšio, išėmė iš ten pluoštą laikraščių ir atnešęs atsainiai numetė Noreikai. Tai buvo "Lietuvos ryto", "Respublikos", "Akistatos" ir kitų laikraščių numeriai. Kai kurių straipsnių pavadinimai buvo ryškiai apibrėžti raudonu flomasteriu. Visi tie straipsniai - apie paslaptingus verslininkų, bankininkų dingimus įvairiose Lietuvos vietovėse.
Noreika pašiurpo.
- Čia rašoma apie tuos, kurie nesutiko aukoti mūsų fondui. Labdaringam fondui - pabrėžiu. Su kitais - jų yra kelis kartus daugiau - išsiskyrėme geruoju. Visi nori gyventi. Visi!
Noreika tylėjo.
- Žodžiu, taip. Dabar - trys valandos dvidešimt penkios minutės. Lygiai po šešių valandų mes grįšime. Tada tu paskambinsi savo pavaduotojui Nausėdai ir jis perves pusę milijono dolerių į tą sąskaitą. Kai mes paimsime tuos pinigus... Tai gali atsitikti po poros dienų, gal net po savaitės - turime įsitikinti, kad mūsų neseka policija... Taigi kai tik mes paimsime pinigus, iš karto tave paleisime. Mes - ne žmogžudžiai... Jei mūsų nepriverčia to daryti.
- Tai kas jūs? - neiškentė Noreika.
- Jau sakiau: mes - labdaringo fondo atstovai.
- "Svieto" lygintojai? Tadai Blindos? - ironizavo Noreika.
- Galima sakyti ir taip. Galų gale vadink kaip nori, nors ir puodu, tik ant ugnies nestatyk.
Bosas skėstelėjo rankomis, patylėjo. Kai jis prabilo, jo balse vėl suskambo metalinės gaidos:
- Taigi tu turi šešias valandas. Nė minutės daugiau.
- Bet Nausėda gali nesutikti.
- Sutiks. Tavo firmoje tavo žodis - lemiamas. Mes žinome. Tu per daug nesiceremoniji su pavaduotojais. Kaip ir su sekretorėm, beje... Mes ir tai žinome.
- Grąžinkit man laikrodį, - pasakė Noreika po pauzės.
- Grąžink, - pasisuko bosas į vieną savo asmens sargybinį.
- Bose, - sušniurkštė tasai, - bet juk mes tarėmės... Jūs sakėt... kad laikrodis atiteks man. Juk tai - "Rolex"...
- Po to. Po to, bičiuli, gal ir galėsi pasilikti kaip atminimą. Aš manau, tikiuosi, kad ponas Noreika padovanos jį tau... Jei susitarsim geruoju, bičiuliškai. Juk bičiuliai atsiskirdami vienas kitam ką nors dovanoja? Ar ne, pone Noreika? - kadangi Noreika nieko neatsakė, bosas užbaigė kietai: - Antraip laikrodis jam jau nebus reikalingas. Galėsi be sąžinės graužaties pasiimti.
II
Laikas bėgo greitai. Pernelyg greitai. Bent jau Noreikai taip atrodė.
Jau praėjo trys valandos, o jis nieko nesugalvojo. Atvirkščiai - kuo toliau, tuo labiau jo mintys painiojosi.
Pusės milijono dolerių netektis jo bendrovei būtų didelis nuostolis. Bet galbūt ne krachas. Tikriausiai ne krachas. O jeigu atsisakys - jį nužudys. Tuo galima neabejoti. Pernelyg rimtai tie vyrai ruošėsi operacijai ir numatyto grobio taip lengvai neatsisakys. Jie muš jį, kol jis sutiks. Ir nužudys, jeigu nesutiks... Nedidelis pasirinkimas.
Beje, gali nužudyti, net jeigu jis ir sutiks. Nors Noreikai kažkodėl atrodė, kad jo nežudys, jeigu jis įvykdys reikalavimus. Labai jau rūpestingai jie slėpė savo veidus, asmenybes. Jeigu jie ruoštųsi nužudyti, nebūtų reikalo taip rūpestingai maskuotis.
Noreika turėjo gerą draugą policijoje - majorą Romą Grigą. Jie mokykloje buvo suolo draugai, apskritai labai gerai sutarė. Romas dėl jo, dėl Albino, viską padarys. Bet jis nieko nežino. Kaip jam ką nors pranešti? Tai neįmanoma... Reikia išžvalgyti aplinką. Gal tai ką nors padės.
- Man reikia... Aš noriu į tualetą, - pasakė sargybiniui Noreika.
Tas pakėlė galvą, paskui neigiamai ją papurtė.
- Nieko nebus. Į tualetą tu neisi. Teks gamtinius reikalus atlikti į kibirą. Į "parašą", kaip "zekai" sako. Nemalonu. Ir tau, ir man nemalonu, bet... taip. Tuoj atnešiu.
Didelį metalinį kibirą sargybinis atnešė iš tikrųjų greitai. Matyt, paruoštas stovėjo kur nors netoliese. Tuo tarpu išnešęs kibirą jis užtruko gerokai ilgiau - beveik penkias minutes. Matyt, tualetas, kur sargybinis išpylė kibiro turinį, buvo šiek tiek tolėliau. Bet iš to nebuvo jokios naudos, nes sargybinis abu kartus rūpestingai užrakino duris.
* * *
Praėjo dar dvi valandos.
Niekas nepasikeitė. Noreika tebesvarstė variantus, kurių nė vienas, deja, netiko. Sargybinis tebeskaitė knygą. Sprendžiant iš kraujo balos viršelyje, tai buvo detektyvas.
Staiga Noreikos protą tarsi nušvietė išganinga mintis. Mobilusis telefonas! Jis tebebuvo krepšyje. Jo išeidami tie trys neišsinešė. Tikrai neišsinešė - Noreika būtų matęs. Galima pabandyti paskambinti Grigui.
Šansų nedaug, bet pabandyti galima.
- Atsiprašau... Man vėl reikia į tualetą, - atsiprašančiu balsu pasakė Noreika.
- Ką, vidurius susuko iš baimės? - pakėlęs galvą nusišaipė kaukėtasis.
- Nežinau...
- Gerai, tuoj atnešiu kibirą.
Noreika iš paskutiniųjų stengėsi, kad būtų ką išnešti. Šiaip taip pavyko...
Kai tik sargybinis išnešė kibirą, Noreika šoko iš lovos. Krepšyje telefonas buvo! Jis mikliai nuspaudė mygtuką. Romualdas į darbą išeina aštuntą. Punktualiai... Buvo be penkių aštuonios. "Kad tik jis nebūtų išėjęs", - jau ne galvojo, o mintyse meldėsi Noreika.
- Alio, Grigas klauso.
Ačiū Dievui. Tarsi akmuo nuo krūtinės nuslinko.
- Romai, čia Albinas Noreika. Gerai manęs klausykis. Pakliuvau į bėdą. Mane pagrobė. Reikalauja išpirkos. Pusės milijono dolerių. Juos reikia pervesti į banką. Į sąskaitą... Šiandien. Grasina nužudyti. Ką daryti?
Patyręs kriminalistas galvojo ir veikė žaibiškai.
- Aišku. Pasakyk banko pavadinimą ir sąskaitos numerį.
Noreika pasakė pavadinimą ir numerį.
- Pinigus pervesk, jei gali pervesti.
- Galiu.
