Garbingos senatvės pensionas
Tragikomiškas detektyvas
Istorija, kurią ruošiuosi papasakoti, įvyko senučių prieglaudoje. Tiesa, tai nebuvo dažnai pasitaikanti nušiurusi įstaiga, kur ne visai garbingi vaikai ar anūkai suveža savo motinas bei seneles. Tai buvo prestižinė įstaiga. Vadinosi ji ne prieglauda, o pensionu. Dar daugiau. Tai buvo "Garbingos senatvės pensionas". Bent taip buvo užrašyta virš vartų, vedančių į išpuoselėtą, senovinio dvaro parko dvasia dvelkiančią teritoriją. Šios įstaigos prestižo lygį liudijo ir, pavyzdžiui, toks faktas, kad čia aptarnaujančiojo personalo buvo daugiau negu pensiono gyventojų, tai yra pačių senučių. Beveik visos jos buvo kažkada kažkam kažkuo nusipelnusios. Vienos buvo žinomos politinės tremtinės ar kalinės, kitos - garsios praeities partinio ūkinio aktyvo atstovės, trečios - garbingos reemigrantės... Žodžiu, tokios, kurios už savo garbingą senatvę galėjo mokėti labai nemažus pinigus.
Kadangi pensionas, įskaitant ir jį supantį parką, kaip minėjau (ar neminėjau - nepamenu), buvo didelis, apsiribosiu vieno kambario aprašymu. Tiksliau - pakalbėsime apie įvairius nuotykius, įvykusius tame kambaryje. Bet tai, mano galva, nesumenkins mūsų pasirinktos pasakojimo formos esmės, turinio. Nes juk kiekviename lašelyje atsispindi visa jūra. Taip teigė vienas garsus filosofas. Konfucijus ar Sokratas - tiksliai nepamenu.
Nebūsime balzakai ir smulkiai neaprašinėsime kambario ir visų jame esančių daiktų. Pasakysim tik tiek, kiek būtina būsimai istorijai išdėstyti. Taigi kambaryje buvo keturios lovos, keturios spintelės, keturios kėdės, stalas ir viena didžiulė drabužių spinta. Visi daiktai - dailūs, nestandartinės gamybos. Pavyzdžiui, drabužių spinta buvo netgi inkrustuota gintaru. Tiesa, gintaras vietomis jau buvo ištrupėjęs (ar išlupinėtas).
Tad, kaip supratote iš baldų aprašymo, kambaryje gyveno keturios moterys. Beje, tai liudijo ir kortelė ant durų. Ten buvo parašyta:
Nr. 117
Zita Keraitienė
Bronė Petraitienė
Stasė Stašaitytė
Adelaida Petris
Bet šiuo momentu, kai mes pagaliau pradedame tiesiogiai pasakoti pažadėtą istoriją, kambaryje tebuvo viena šio kambarėlio gyventoja - Zita Keraitienė. Maža, guvi senučiukė rausėsi drabužių spintoje, naršė po savo ir savo bendrabūsčių spinteles. Ir kalbėjo pati su savimi:
- Nėra. Nėra. Ir čia nėra. Dieve mano, dingo! Dingo! Visai dingo.
- Taip, dingo. Tai aš dėl to dingimo ir atėjau.
Šiuos žodžius ištarė jaunas policininkas, ką tik įėjęs į kambarį. Tiesa, jis prieš tai kelis kartus beldė į duris, bet ponia Zita buvo gerokai priekurtė, todėl ir negirdėjo. Tačiau pamačiusi policininką senutė ne išsigando, o atvirkščiai - apsidžiaugė!
- Oi! - net suplojo rankomis ji. - Kaip greitai jūs atsiradote!
- Tai mūsų pareiga, ponia... Nežinau, kaip jus vadinti.
- Keraitienė. Zita Keraitienė, - atkišo savo mažą sausą rankutę kambario šeimininkė.
Policininkas akimirką dvejojo - pabučiuoti senutės ranką ar tik paspausti. Nusprendęs, kad užteks paspaudimo, jis taip pat prisistatė:
- Leitenantas Marijonas Mikalajūnas. Kriminalinė paieška.
- Bet jūs labai op...op... operatyvūs, - pagaliau prisiminė reikiamą tarptautinį žodį senutė. - Aš tik neseniai sužinojau, kad dingo...
- O mes jau seniai žinome. Nuo ryto...
- Tai jūs - aiškiaregiai. Eks... ekstrasensai, - galutinai išmušta iš vėžių sumurmėjo Keraitienė.
- Et, nei mes aiškiaregiai, nei ekstrasensai, - numojo ranka policininkas. - Tiesiog toks mūsų darbas. Tai štai, aš ir norėjau pasikalbėti su jumis, ponia Keraitiene, dėl to dingimo...
- O ką čia kalbėti? - neleido baigti senutė. - Verčiau paieškokime.
- Bet...
- Paieškokim, paieškokim, - primygtinai toliau ragino senutė. - Juk jūs iš kriminalinės paieškos?
- Taip, bet...
- Na, tai ir ieškokim! - jau gana ultimatyviai pareikalavo Keraitienė.
Policininkas trūktelėjo pečiais ir žengė drabužių spintos link.
- Ten nieko nėra. Aš jau žiūrėjau.
Nekreipdamas dėmesio į senutės žodžius, leitenantas Mikalajūnas vis dėlto atidžiai apžiūrėjo spintą. Ir, aišku, nieko, išskyrus senučių drabužius bei apavą, nerado. Tada atsiklaupęs pažiūrėjo po visom keturiom lovom.
- Nieko jūs ten nerasite. Aš jau pati apieškojau. Ir spintelėse nėra. Žinote ką, - nušvitusi pakiliai tarė Keraitienė, - paieškokim lovose.
- Lovose? - nustebo policininkas.
- Na taip. Po čiužiniu, po pagalve. Galbūt net čiužiny, - aiškino senutė.
- Na ką jūs kalbat nesąmones! Po galais! - jau ganėtinai supykęs sušuko šiaip jau korektiškas leitenantas. - Kaip gali direktorius būti po pagalve, čiužiniu? Arba dar geriau - čiužiny!
- Koks direktorius? - išpūtė akis Keraitienė.
- Nagi jūsų pensiono direktorius.
- Tai kodėl jo reikia ieškoti spintoje arba po čiužiniu? - susidomėjo senutė.
- Todėl, kad jis dingo.
- Dingo? Visiškai dingo? Mūsų direktorius?
- Taip, visiškai dingo jūsų direktorius. Beje, o ko jūs ieškojote? Kas jums dingo?
- Dingo mano pinigai. Galima sakyti, viso gyvenimo santaupos prapuolė. Tikriausiai kažkas pavogė. Tai aš ir pamaniau, kad jūs dėl tų pavogtų pinigų atėjote.
- Et, - numojo ranka policininkas. - Aš esu leitenantas ir tokiais niekais neužsiiminėju.
- Tai ką man daryti? - graudžiu balsu paklausė Keraitienė.
- Ateikite į skyrių, parašykite pareiškimą.
- Ir kas toliau?
- Toliau? Per savaitę gausite atsakymą, - sausa protokoline kalba (ir balsu) atsakė policininkas.
- O pinigai? Mano dingę pinigai?.. Pavogti pinigai?...
- Jeigu surasime vagį, gal atsiras ir pinigai.
- O jeigu nesurasite? Kas tada?
- Tada... Tada... - tęsė policininkas, tačiau užbaigė optimistiškai: - Tada vis tiek gausite atsakymą.
Mikalajūnas dar kartą atidžiai apsidairė - lyg ieškodamas dingusio direktoriaus ar bent jo lavono.
- Beje, o kas yra ten?
- Kur - ten?
- Nagi ten, už užuolaidos.
(Atsiprašau, kad aprašinėdamas kambarį užmiršau paminėti, kad dalis jo buvo atitverta meniška, tautiškais raštais išpuošta užuolaida.)
- Ten... ten... suprantate... Na, tokia lyg ir sporto salytė. Gimnastikos, taip sakant. Mes ten kartais... sakyčiau, net dažnai gimnastikuojamės, - rausdama ir užsikirsdama pasakojo senutė.
- Nagi atidarykite. Atitraukite užuolaidą, - griežtai įsakė policininkas.
- Prašau, - neprieštaravo Keraitienė.
Pasirodė, kad senutė sakė tiesą. Ten iš tikrųjų buvo savotiškas "gimnastikos kampelis" - įrengta "švediška sienelė", pakabinti žiedai, gana aukštai įtvirtintas skersinis.
- Tai jūs čia sportuojate? Jūs? - nepatikėjo policininkas.
- Taip, mes. Ir aš. Netikite? Galiu pademonstruoti.
Nelaukdama pritarimo ar paraginimo, senutė šoko prie "švediškos sienelės", padarė "kampą", pašokusi griebė skersinį ir keletą kartų prisitraukė, persivertė. Policininkui net akys ant kaktos iššoko.
- Oho! Tai bent! Niekada nepatikėčiau.
- O ką daryti? - šiek tiek uždususi po gimnastikos pratybų paklausė Keraitienė. - Reikia palaikyti gerą formą. Juk tik sveikame kūne gali būti sveika dvasia. Taip teigė senovės išminčiai.
Policininkas dar kartą pakraipė galvą ir pasuko durų link. Bet vidury kambario stabtelėjo ir lyg pats sau pasakė:
- Vis dėlto keisti dalykai dedasi jūsų pensione.
- Kokie, kokie keisti dalykai? Pensionas kaip pensionas, - paprieštaravo senutė.
- Vienas direktorius nukrito nuo laiptų. Tiesa, buvo neblaivus. Užsimušė. Negyvai.
- O kaipgi kitaip galima užsimušti? - nustebo Keraitienė. - Aišku, kad tik negyvai.
- Kitas pasikorė. Savižudybė.
- Savižudybė - nuodėmė, - toliau komentavo Keraitienė.
- Dabar - trečias. Dingo. Kaip į vandenį. Ar išgaravo.
- Nežinomi Viešpaties Dievo keliai, - ir šį kartą rado ką pasakyti pensiono senbuvė.
Policininkas dar kažką norėjo sakyti, bet tik pakraipė galvą ir net neatsisveikinęs išėjo.
Likusi viena Keraitienė vis dėlto išnaršė visas keturias lovas. Bet nieko ten nerado - nei dingusio direktoriaus, nei pavogtų pinigų.
* * *
Po pietų "Garbingos senatvės pensionas" dūzgė lyg bičių avilys. Visos jo "bitutės" tik ir šnekėjo apie dingusį direktorių. Versijų buvo daug ir įvairių. Senutės, mėgstančios muilo operas, svarstė romantiškas versijas: pabėgo su meiluže, išėjo pas jaunystės draugę ir panašiai. Kitos, mėgstančios kriminalines laidas, šiurpino drauges kalbomis apie žiaurų nužudymą, pagrobimą reikalaujant išpirkos ir t. t.
Tik šimtas septynioliktame kambaryje kalbos sukosi ne apie dingusį direktorių, o apie dingusius (tikriausiai pavogtus) Zitos Keraitienės pinigus.
- Galvokim logiškai, - pasiūlė ponia Zita. - Jeigu tuos pinigus kas nors tikrai pavogė, tai tas kas nors yra viena iš mūsų.
- Kodėl? - paklausė kita kambario gyventoja Stasė Stašaitytė.
Beje, ji vienintelė iš kambariokių nebuvo niekada ištekėjusi. Todėl visi (tiksliau - visos) ją vadino Stasele, nors visų amžius buvo panašus - apie šešiasdešimt.
- Todėl, kad raktus nuo kambario turime tik mes keturios. Ir išeidamos kambarį visada užrakiname, - mielai paaiškino Zita Keraitienė, buvusi politinė kalinė (jos vyras buvo dar garsesnis rezistentas, tačiau mirė).
- Ne, netiesa, - įsitraukė į pokalbį Adelaida Petris, reemigrantė iš Australijos. - Raktus turi ir Ūkio skyriaus vedėjas.
- Bet jis dabar atostogauja, - priminė ketvirtoji pokalbio dalyvė Bronė Petraitienė.
Anais laikais ji buvo didelė aktyvistė, žymi veikėja. Kaip ir dera, vyras buvo dar didesnis partinio-ūkinio aktyvo funkcionierius. Bet, kaip ir dera vyrui, mirė žymiai anksčiau nei jo antroji pusė.
- Gaila, - pasakė Adelaida.
- Ko gaila? Ko gaila?
- Kad ūkio skyriaus vedėjas atostogauja.
- Bet kodėl?
- Todėl, kad tada jį būtų galima apkaltinti vagyste.
- Nejaugi? - nerimo Bronė.
- Na taip. Įrodymų pakanka: pinigai dingo, o jis turi raktą. Be to, jis yra vyras.
- Pinigus pavogti... bet ką pavogti gali ne vien tik vyrai, bet, pavyzdžiui, ir moterys, ir vaikai, - nedrąsiai paprieštaravo Staselė.
- Et, Stasele, - numojo ranka Adelaida, - nepažįsti tu vyrų. Bjaurūs padarai jie yra. Aš tris turėjau ir nė apie vieną gero žodžio negaliu pasakyti.
- Visiškai sutinku. Aš vieną kartą buvau ištekėjusi. Tačiau maniškis už tris eibių prikrėtė: paleistuvis, girtavo, mane mušė. Gerai dar, kad kokios ligos į namus neparnešė, - bylojo Bronė. - Nekalbėk, Stasele, nepažįsti tu vyrų.
Staselė ir nekalbėjo, nes vyrų ji nepažinojo. Mat, kaip minėjome, buvo senmergė. Bet apie vyrus ji irgi gerai negalvojo. Juk nė vienas tos lyties atstovas nepasiūlė jai nei širdies, nei rankos. Nors Staselė manė esanti graži ir gero būdo.
Tylėjo ir ponia Zita, nors apie savo velionį Keraitį ji taip pat galėjo prikalbėti daug negražių dalykų. Bet nenorėjo. Todėl suplojo rankomis ir pasakė:
- Užteks apie vyrus, grįžkime prie dingusių, kaip įtariama, pavogtų pinigų. Pasistenkite prisiminti, kur kiekviena buvot tuo momentu, kai buvo pavogti pinigai.
- Aš buvau parke, - iš karto pareiškė Staselė.
- Ką ten veikei?
- Vaikščiojau, galvojau.
- Kas gali paliudyti?
- Ką paliudyti? Kad vaikščiojau ar kad galvojau?
- Neapsimetinėk kvailute! Kas tave matė parke?
- Nežinau. Aš juk sakiau: aš galvojau.
- Ir kas iš to?
- Kai galvoju, aš į šonus nesidairau. Ir apskritai aš tuomet, kai galvoju, nieko nematau.
- Beje, Stasele, - gudriai prisimerkusi paklausė Adelaida, - o kodėl tu iškart atsakei?
- Ką iškart atsakiau?
- Iškart atsakei, kur buvai tuo momentu, kai dingo pinigai.
- Taigi Zita sakė, kad pinigų pasigedo šį rytą. O aš visą rytą vaikščiojau parke.
- Betgi tu nežinai, negalėjai žinoti to momento, kada dingo pinigai. Tu tai gali žinoti tik tuo atveju, jeigu... - Adelaida nutilo, bet ir taip viskas buvo aišku.
- Nejaugi tu pamanei?! Nejaugi tu gali pagalvoti?! - su ašarom balse sušuko Staselė.
- Aš nieko negalvoju. Kol kas. Aš tik bandau išsiaiškinti, kaip ir kodėl tu žinai, kokiu momentu dingo pinigai, - toliau demonstravo savo detektyvinius gabumus Adelaida.
- Nesąmonė! Aš niekada... niekada svetimo cento nepaėmiau. O čia - draugės pinigai. Kaip tu gali?
- Centų gal ir neėmei. Litų - irgi. Nes negalėjai. O rublius ėmei. Ėmei! - staiga prabilo Bronė.
- Neėmiau, neėmiau, - verkdama ir purtydama galvą šaukė Staselė.
- Ėmei, ėmei! - jau rimtai įsikarščiavo Petraitienė. - Visos jūs ėmėt. Visos medicinos seselės ir slaugės. Už kiekvieną injekciją, už išneštą ar atneštą "antelę", už... už viską!
- Aš nė rublio nesu paėmusi.
- O kam tie rubliai? Mes jiems saldainių dėžes nešėm, geriausių konjakų ir šampanų. Kad tik lengviau būtų, kad greičiau pasveiktume, kad tose ligoninėse ne taip klaiku atrodytų. O toks žmogus, kuris iš sergančio, iš mirštančio, galima sakyt, žmogaus rankų saldainių dėžutę ar konjako butelį traukia, viską gali padaryti... Daug ką, viską! Štai taip.
- Kaip tu drįsti! Zita, tu pasakyk joms, - atsisuko Staselė į nukentėjusiąją.
Zita abejingai truktelėjo pečiais.
- Na, žinote! - pašoko Staselė. - Jūs... jūs... Man trūksta žodžių pasakyti, kas jūs tokios. Bet aš... aš pasakysiu!
- Na, ir kas gi mes tokios? - ironiškai pasiteiravo Bronė.
- Jūs... jūs... jūs man - ne draugės! - išdidžiai pareiškė Staselė ir pasuko durų link. Tarpdury sustojo, atsisuko ir drėbė į akis Bronei Petraitienei: - O tavo vyras stribas buvo! Va!
Staselė taip trenkė durimis, kad net langų stiklai suskambėjo.
- Nebuvo mano velionis Petraitis stribas. Tikrai nebuvo! - teisinosi Bronė. - Po karo jam tik keturiolika metų buvo. Komjaunuolis buvo - nesiginu. Bet stribas - ne! Niekada! Nebuvo! - užtikrino Bronė.
- Aš vis dėlto manau, kad tuos pinigus paėmė... galėjo paimti Staselė. Kodėl ji taip skubiai šoko aiškintis, kad vagystės metu buvo parke? Juk, regis, dar netgi žodis "vagystė" nebuvo ištartas. Tai viena, - tęsė A. Petris.
- Na, o antra?
- Antra? Kalbėkim atvirai. Juk ji - pati neturtingiausia iš mūsų. Mes daug ką galim sau leisti. O ji? Ji dažnai ir cento kišenėje neturi, - dėstė Adelaida.
- Užtat tu - milijonierė! - įtūžusi staiga suriko Z. Keraitienė. Seniai tramdyta neapykanta turtingajai tautietei pagaliau prasiveržė: - Po trim turtingais seniais pagulėjo, ir še tau! Ir neaišku, ar tik po trim... Užtat milijoniere tapo.
- Zita, kaip tu taip gali apie mane?..
- O mes kovojom, kentėjom, sibirus, galima sakyt, pėsčiomis perėjom ir vargšės, palyginti su ta kekše, likom!
- Zita, kaip tu drįsti?! - pašoko Adelaida.
- Taip, taip! Nešokinėk čia kaip kengūra. Čia tau ne Australija, - palaikė tėvynainę ir Bronė: - Mes sugriautą kraštą va šitom rankom atstatinėjom. O jinai ten su visokiais seniais davėsi, kad tik milijoną susikrautų. O paskui sugrįžusi savo turtais mums akis badytų!
- Jūs... jūs elgiatės... jūs kalbate kaip prasčiokės, kaip aborigenės, kaip juodukės. Štai kas jūs tokios! Aš išvažiuosiu iš čia.
Milijonierė Adelaida išdidžiai išėjo, galima sakyti, išplaukė iš kambario. Bet durimis taip pat smarkiai trenkė, kaip ir prasčiokė Staselė.
- Na ir važiuok! Varyk į tą savo Australiją. Ir šokinėk su savo kengūrom... kaip varlė prieš debesį, - pavymui piktai sviedė Bronė.
Kambaryje liko dvi įkaitusios buvusios iki šiol nesutaikomos politinės priešininkės - buvusi tremtinė ir buvusi pokario komjaunuolė. Buvo galima tikėtis, kad dabar jos rimtai susirems: barsis, rėks, gal net į plaukus viena kitai kibs. Taip jau yra buvę.
Bet atsitiko priešingai. Moterys atvėso, nurimo, netgi nuliūdo. Jos žiūrėjo pro langą į rudenėjantį parką, nutviekstą auksinės bobų vasaros šviesos. Apie ką jos galvojo? Nežinau. Gal apie dingusius pinigus, gal apie prabėgusį gyvenimą...
