Tarsi titanų - ministro ir komisaro - dvikova Audriaus Siaurusevičiaus “Spaudos klube”, bet sugebėta šiuos susitaikiusius apsipykėlius susodinti vieną priešais kitą. Muštis nesimušė, bet išsisukinėjimas ir faktai nuteikė liūdnai. Politinė melancholija. Laidos vedėjas stengėsi paversti laidą Juozo Bernatonio politine lopšine. Šis muistėsi be savigarbos, bet su žmogaus-amfibijos gyvybingumu.
“Spaudos klubas” yra toks pats politinis banginis kaip “Dviratis”, tik pirmasis su viešu ir permatomu A. Siaurusevičiumi nekelia jokių papildomų minčių. Nekyla noras paklausti, “ko siekia” vedėjas. Ar jis neturi užsakomųjų minčių. Užpakalinių, turiu omenyje. Abi “Dviračio” versijos gali nuversti ar į nokdauną pasiųsti ministrą ar politiką, bet kartais neaišku už ką. “Dviratis” nepersižiūri, jis ne stiklinis, jis - šiandieninis - užgargėjęs žiūrovui nepermatomais tepalais per visą ekraną.
A. Siaurusevičius visada permatomas, o veiklos ir kalbos motyvai maždaug - imkim ir racionaliai, faktais remdamiesi išsiaiškinkime, kas ir kaip. Atrodo, paprasta. Bet tokių kitų laidų televizijose nėra. Kur veiktų faktai ir logika. Kur faktais ir logika įvarytas į kampą ministras aiškintų, kad faktai nė motais, logika nesvarbi ir nesvarbu niekas, išskyrus J. Bernatonį, t.y. jo kėdę. Tiesa, nežvilgėjo ir Vytautas Grigaravičius. Bet policininkas yra policininkas, jis buvo aiškiai apolitiškas ir laikėsi susitarimo, jau antrojo - nesipykti. Nesistengė pakišti kojos šefui, kai tai buvo galima.
Tuo metu, kaip parodė A. Siaurusevičiaus medžiaga, tas šefas antrą dieną po susitaikymo iškrėtė naują intrigą. Būtent savo pavaldinio, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus Jonas Liaudansko lūpomis pareikštu kaltinimui, kad: a) Grigaravičius turi ryšių su “Ekskomisarų biuru”, b) “Ekskomisarų biuras” atvedė į Lietuvą “Williams” kompaniją, c) kokios jėgos į politiką atvedė Artūrą Paulauską? Suprask - susiejant viską vienon krūvon, turėjo išeiti vienintelis teisingas atsakymas - “Ekskomisarų biuras” yra valdžia, kuri Lietuvoje už viską atsakinga, o tos masonų ložės vadas - komisaras Grigaravičius. Tad J. Bernatonis didingai kaunasi nelygioje kovoje, kurioje jis kristi visiškai nežada. Kaip palengva, pertrenkdamas ministro demagogijos srautą, skaičiavo A. Siaurusevičius: pirmas susitarimas su V. Grigaravičiumi sulaužytas, antras sulaužytas antrą dieną, tad koks bendras darbas gali laukti ir kiek tie susitaikymai verti, toliau, - Seimo komisija priėmė neigiamą sprendimą, socdemai priėmė neigiamą sprendimą, iš esmės jau ne siūlydami ar prašydami, o maldaudami J. Bernatonio mandagiai, be triukšmo atsistatydinti, po plynėm! Ką jau kalbėti, kad opozicija tikrai surengs interpeliaciją, o ministro pralaimėjimas Seime užtikrintas, tad kam socdemams viešas pralaimėjimas? Galiausiai jau išdėsčius visas aplinkybes, kurios rodo, kad ministras dirba po kilimu ir toliau ir kad jam policija už nuosavą personą yra menkiau svarbi, dar paklausė - jei jau tokiomis aplinkybėmis, pažeidęs susitarimus ir tarpininkavimus, ministras nežada atsistatydinti, ar jis atsistatydintų, jei tą pasiūlytų prezidentas Rolandas Paksas? Ne, - atsakė J. Bernatonis.
Valdžios patologija.
Arba peršasi kita mintis - vėl pasišnekėsiu su Algirdu Brazausku, - mano sau ministras, - ir viskas vėl bus gerai, būsiu, kaip ir buvęs, neliečiamasis. Bet tai jau ne savęs, o VRM ir premjero kompromitacija.
Ir vienintelis kelias, kurį J. Bernatonis pasilieka, tai laukti interpeliacijos Seime. Kodėl? Ogi todėl, kad tada jis gaus valandą viešai pašnekėti ir viską išpasakos. Taigi tą jis žadėjo sėdėdamas tiesioginiame eteryje, galėjo pasakoti, bet užuot tai daręs, tempė gumą, kalbėdamas apie gėrį ir grožį. A. Siaurusevičius darė dideles akis, bet J. Bernatonis laikėsi savo - viskas yra gerai, o kas blogai, to nėra ir nebuvo, ir nebus. Racionalumas šito vyro neveikė. Ministras, kuris veikia, remdamasis iracionaliais kriterijais. Nors pagalvojus, kas čia keisto? Ne jis vienas toks.
Tiesa, viena smulkmena. Kai iš A. Siaurusevičiaus apibendrinimų išėjo, kad visuomenė gerbia V. Grigaravičių, taigi kažkiek gerbia jo asmenyje ir policiją, J. Bernatonis tik po gero laiko tarpo suprato, kad ir jis gali prisijungti prie šios pagarbos, bet tai jam buvo smūgis. Visuomenė gerbia struktūrą, kuriai jis vadovauja? Ministras buvo pritrenktas ir atsitokėjęs po gero laiko tarpo ėmėsi aiškinti, kad tai jo išmintingo vadovavimo dėka, bet tada A. Siaurusevičius pasiteiravo, kodėl gi visuomenė negerbia ministro? Juk komisaras yra potencialiai labiau odiozinė figūra nei ministras. Ant jo juk galima viską krauti. Na, o generalinis komisaras nesikabino ministrui į plaukus, tik oriai išsakė tiesą apie generalinius komisarus - policija yra ganėtinai autonominė sistema ir jie - žaibolaidžiai, kurie priima politinę ugnį, draskomi, vartomi, bet kol jie tą ugnį atlaiko, tol policija su sudėtingomis savo struktūromis gali dirbti savo darbą. Nulėkus generaliniam, atitinkamai ji netenka priedangos ir visi skyriai ir padaliniai atsiveria, atsiprašant, pliki ir nuogi prieš šitą jautišką psichologiją ir agresiją. Numetus V. Grigaravičių, ši agresija pavieniui išskabytų ir perkeistų visą policijos aparatą, neturintį stogo. O tai būtų ir policijos, ir iš dalies Lietuvos kolapsas, ponai.
A. Siaurusevičius padarė laidą. Iš esmės jei ją žiūrėjo socdemai ir policininkai, J. Bernatoniui kaip ministrui “šakės”.
Bet kvaila mintis - o kas gi čia vyksta ir kam visa tai naudinga? Nejaugi įtikėtina, kad tą sumaištį šalyje sukėlė ne kokios prezidentinės ar premjerinės aplinkų jėgos, ne galingų partijų intrigos, o J. Bernatonis, pats vienas, kovodamas dėl savo ir grupės draugų kėdžių?
Tai atsakomybės nėra ne vien politinės, bet ir elementarios pilietinės, ir žmogiškos.
