Perskaičiau Stasio iš Voveriškių, Vaitkevičienės iš Panevėžio ir Birutės iš Molėtų laiškus ("Akistata", Nr. 93). Su tais žmonėmis visiškai sutinku. Tik ponui Stasiui norėčiau paaiškinti, kodėl Lietuvoje tiek daug atsilikusiųjų, kad į armiją sunku atrinkti. Mat jauni žmonės, užuot normaliai dirbę ir išlaikę šeimą, "gamino" vaikus, kad gautų pinigų, ir tas "verslas" valstybės dosniai remiamas. O užaugę tie debilai, tapę narkomanais, žudikais, prostitutėmis, vagimis, savaime aišku, kai kam yra naudingi. Tad kitokio rezultato ir nereikia norėti. O kaip paaiškinti penkiolikmečiui, kad anksčiau nužudę žmogų banditai buvo baudžiami, o patekę už tokius darbus į atitinkamą (pvz., Vladimiro) kalėjimą (jei gyvi grįždavo) visa tai prisiminę ašarodavo visą gyvenimą. O dabar - nužudė žmogų tuoj bausmės laikas sutrumpinamas ir štai po metų kitų žudikas jau laisvėje. Pas mus taip reikalinga mirties bausmė netaikoma, atseit prieštarauja Konstitucijai. O kad Konstituciją keičia kaip tik seimūnai, ir vaikai žino, tik, žinoma, ne žmonių gerovei, o taip, kaip jiems reikia ir kaip reikia ES. Kalinių skaičių reikia mažinti ne amnestija, ne pirmalaikiu paleidimu, o sudaryti tokias sąlygas, kad ten patekti daugiau niekas nenorėtų. Dar norisi priminti, kad pas mus ir pensininkai, ir invalidai sunkiai gyvena (nežmoniškos vaistų kainos). O apie bedarbius tai ir rašyti nesinori, nes pats esu bedarbis ir žinau, kad žmogus turi galvoti ne apie gyvenimą, o apie išgyvenimą. Neturi valgyti - nevalgyk. Susirgai, neturi vaistams - dvėsk. Jei pensininkams neleistų dirbti (vis dėlto jie nuo bado apsiginti galėtų gaudami pensijas), labai sumažėtų bedarbių. Deja, ir čia valdžia elgiasi atvirkščiai. Bet tai - dar ne visos bedarbių kančios. Normalų darbą sunku rasti, o, tiesą sakant, be "blato", gerų pažinčių nėra ko ir ieškotis. Yra nemažai vietų, kur gali įsidarbinti, bet ten galioja laukinio kapitalizmo vergiški įstatymai. Ten žmonės spaudžiami dirbti po 12-14 valandų, o kartais ir per išeigines, arba normos tokios, jog per dieną ir pusės nepadarysi. Žmogus ten - beteisis. Ir jis, neišlaikęs nežmoniško krūvio, jaučiasi laimingas, jei nors gražiuoju pabėgo. Net išėjęs nesako, kur dirbo, nes uždrausta, kad neišbaidytų kitų. Ir keičiasi žmonės kas savaitę, kas mėnesį, nes mažai kas ilgiau ištveria. Pasak Klaipėdos prokuroro Stulpino, anksčiau žmonės galėdavo tyliai pasiskųsti prokuratūrai ir viskas išsispręsdavo, o dabar pagal naująjį įstatymą prokuratūra padėti negali. Greit ateis laikas (o gal kai kur jau ir atėjo), kad praradę sąžinę ir užmiršę Dievą tokie darbdaviai, pavertę žmones vergais, plaks rimbais ar čaižys lazdomis. Štai kaip mūsų valstybės vyrai "rūpinasi" savo piliečiais, savo mokesčių mokėtojais. O juk už tų žmogelių kruvinu prakaitu uždirbtas lėšas ir sau pilvus auginasi. Vienąkart rodė panašią laidą per televiziją, kad atseit į privatų verslą valstybė nesikiša (dokumentai rodo viską gerai, o žmonės bijo pasakyti), ir vėl vargšas vergas pralaimi. Bet kur tada žmogaus teisės? Kur Konstitucija su 40 darbo valandų per savaitę? Taip, ji yra. Bet tik žmogui - ne juodadarbiui vergui. Gerbiami žurnalistai, aš labai prašyčiau, kad pakalbėtumėte apie tai su valdžios dievaičiais (juk tai ne vien mano, bet šimtų tūkstančių žmonių reikalas). Gal tarp jų atsiras dar Dievą tikinčių, turinčių nors kiek sąžinės ir jie sukurs tokį įstatymą, profsąjungą ar kokią tarnybą, kuri apgins žmogų, į kurią bus galima drąsiai kreiptis. Gal tada žmogus galės jaustis ne vergu, o tikru žmogumi?
Jonas M.
