Girdėjote, Vilniuje duris atveria naujas kino teatras? Taip pat sakė, kad bilietai velniškai brangūs… Ką daryti? Atrodo, teks dažniau vaikščioti į videotekas. Štai ir aš nutariau susirasti ką nors įdomesnio. Alfredas Hitchcockas mūsų videotekose nėra populiariausias, bet šį tą rasti galima. Jūsų dėmesį norėčiau atkreipti į vieną mažiau žinomą šio legendinio režisieriaus kūrinį.
“Apkerėtoji” (“Spellbound”, 1945) toli gražu nėra tas filmas, kuris pirmiausia minimas, kai kalbama apie klasikinio siaubo meistrą Alfredą Hitchcocką. Dažniau tokiu atveju prisimintume “39 laiptelius” (“The 39 Steps”, 1935), “Šiaurėn per Šiaurės vakarus” (“North by Northwest”, 1959), “Paukščius” (“The Birds”, 1963) arba dar labiau - “Galvos svaigimą” (“Vertigo”, 1958) ir “Psichozę” (“Psycho”, 1960).
Visi jie yra geras pramoginis kinas, kurio tyruose Hitchcockas atkakliai darbavosi. Kodėl Hitchcocką taip mėgsta kino istorikai? Juk jo trileriai net šiandien madingi visai ne dėl to, kad davė kino istorijai ką nors ypatingo. Taip, jie yra labiau gniaužiantys kvapą ir aiškesnio stiliaus už daugelį tuo metu kurtų panašių filmų. Tačiau Hitchcockas - intelektualas yra mitas.
Palyginti su šių dienų Holivudo produkcija, anų laikų pramoginis kinas atrodo rimtesnis. Pavyzdžiui, pirmos “Beždžionių planetos” serijos rimtas temas knebinėja daug atkakliau nei pernykštis legendos prikėlimas. Gal tiesiog anais laikais pramoginio kino kūrėjams trūko šiandieninio Holivudo efektų? Kai nėra jų, tenka griebtis “rimtų svarstymų” apie gyvenimą.
Aflredas Hitchcockas yra šiandienos kino šlamšto protėvis. Kai jo prieškario filme pasirodo nusikaltėlius persekiojantis policijos malūnsparnis, prisimeni visus pernai matytus Holivudo “šaudyk gaudyk” šedevrus. Kinas plokštėja ir ritasi bedugnėn. Bedugnėn ritasi pasaulis. Kvailėja žmonės ir jiems reikia vis paprastesnio kino. O kinas yra menas, kuris privalo patikti. Nepopuliarius filmas uždūsta trečiarūšių televizijose stočių programose. Kai lietuvių režisierius pareiškia sukūręs filmą sau ir keliems draugams, jis skleidžia tokią pat demagogiją kaip kandidatai per prezidento rinkimus.
Tačiau grįžkime prie Hitchcocko. Kepdamas vieną po kito savo garsiuosius trilerius, ponas Alfredas kartkartėmis išspausdavo ir keistesnių filmų. Šie taip pat būdavo populiarūs, gaudavo apdovanojimų, tačiau istorija juos pamiršo. Mat šiuose filmuose kino genijus leisdavosi į pramogų industrijai rizikingus eksperimentus.
“Atkerėtoji” yra vienas jų. Taip, tai yra beveik propagandinis psichoanalizės filmas. Hitchcockas to neslepia. Kur jau ten! Filmas prasideda tokiais žodžiais: “Mūsų pasakojimas yra apie psichoanalizę, būdą, kuriuo šiuolaikinėje visuomenėje yra gydomos psichiškai sveikų žmonių emocinės problemos. Psichoanalitikas siekia tik paskatinti pacientą kalbėti apie savo slaptas problemas, atverti savo proto duris. Kai tik pacientą kankinę kompleksai yra atveriami ir paaiškinami, liga ir sutrikimai praeina… o nesąmoningos būsenos sukeltas blogis pašalinamas iš žmogaus sielos”.
Hitchcockas šios įžangos nepamiršta viso filmo metu. Psichoanalitikė (aktorė Ingrid Bergman - prisimenate “Kasablanką”?) ne tik išgydo savo pacientą, bet ir ištraukia jį iš belangės, išnarpliodama detektyvą, kurio neįkando policija.
Tačiau ir čia Hitchcockas eina gerai pramintu taku - jis stato filmą, kuriame užkoduota populiarumo gysla. Filmo bazė - mokslinė teorija, kuri tuomet žadino visuomenės smalsumą ir nuolat flirtavo su visuomenę šiurpinusiais avangardinio meno vedliais. Vienas jų buvo pakviestas ir šiam filmui.
Siurrealizmo guru Salvadorui Dali buvo patikėta sudėlioti filmo vidury įterptą sapną, kurį interpretuodama psichoanalitikė ir išsprendė detektyvinę mįslė. Salvadoras Dali, aišku, nepervargo besidarbuodamas Hitchcocko labui, tačiau šiandien toks detektyvo intarpas stebina drąsa.
“Apkerėtoji” yra ypatingas filmas ir dar dėl vienos priežasties. Čia nėra įprastinių gaudynių ir žudynių. Iššaunama tik keletą kartų, nors vienas šūvis labai įspūdingas. Mes matome ranką, kuri taikosi į moterį. Vėliau ranka su revolveriu ima suktis, ginklas pasirodo profiliu ir atsisuka į šaunančiojo veidą. O mes juk žiūrime jo akimis! Taigi pistoletas taikosi tiesiai į mus! Pasigirsta šūvis…
Filmas juda lėtai. Prasideda lyg niekur nieko, gan kasdieniška situacija psichiatrijos ligoninėje. Tas garsusis “suspense” kuriamas antraeilėmis detalėmis. Gal ir teisūs buvo tie, kurie apie Hitchcocko filmus sakė, jog baimės vaizdas čia stipriausias tuomet, kai paneigiamas jo keliamas siaubas. Galbūt dėl to Hitchcockas labiau domisi žmonių reakcijomis į nusikaltimą nei pačiu nusikaltimu.
Dar aiškesnis toks požiūris yra “Rebekoje” (“Rebecca”, 1940) ir “Virvėje” (“The Rope”, 1948). “Rebeka”, pirmasis Hitchcocko filmas Amerikoje, netgi gavo “Oskarų”, tačiau kažin ar daugelis šį filmą esate matę. Filmas nepaprastai lėtas - tiesiog buitinių scenų seka. O tu sėdi priešais TV ekraną (o juk kaip gera būtų sėdėti kino teatre!) ir lauki. Lauki, nes… Hitchcocko filme būtinai turi kažkas atsitikti!
“Virvė” dažnai vadinamas Hitchcocko nesėkme. Interjere ilgais, 10 minučių trukmės planais nufilmuotas “spektaklis” nežada mums jokio veiksmo. Kulminacija įvyksta pirmomis minutėmis - du vyrai pasmaugia savo draugą ir paslepia jį kambaryje. Greitai į tą kambarį susirenka jų draugai. Vėliau svyruojama tarp vieno žudiko, kuris sunkiai valdo slegiantį sąžinės graužimą, ir jo draugo, kuris vis labiau provokuoja aplinkinius atskleisti nusikaltimą.
“Virvės”, kaip ir “Apkerėtosios”, problematika teorinė: ar turi teisę žmogus žudyti kitą žmogų? Šis klausimas tampa aiškesnis, kai prisimename to meto politinį kontekstą. Ką tik pasibaigė didysis karas, iš paskutiniųjų mėginęs įteisinti “teisingą” žudymą. Šiandien keista, kad psichoanalizės populiarinimas ar totalitarinio požiūrio į žmogaus gyvybę tyrinėjimas galėjo tapti pramoginių trilerių temomis.
Mums šiandien tai atrodo keista. Hitchcockas greičiausiai taip nemanė. Kai tik dėl to jis tuos filmus pastatė. Dėl tų pačių priežasčių mes jų šiandien nebeprisimename.
