Štai Lietuvos kino teatrus pasiekė dar vienas kadaise pelningo filmo tęsinys. Mes jau senokai galėjome suprasti, kad šių dienų Holivudas išgyvena ne geriausius laikus, nes pratęsti garsų filmą visuomet finansiškai saugiau nei kurti naują. Atsirado netgi naujas kino porūšis - pavyzdžiui, “Haris Poteris” ir “Žiedų valdovas” jau iš prigimties yra kino serialai.

“Griausmingieji Čarlio angelai” tapo filmu, labai patogiu apibendrinti kai kuriuos Holivudo įpročius. Pomėgis kurti sėkmingo filmo serijas buvo pastebėtas jau anksčiau. Beje, šis pomėgis būdingas ne tik Amerikos kinui - jį energingai demonstruoja ir Europos komercinio kino kūrėjai (prancūzų filmas “Taksi”).

Tačiau “Griausminguosiuose Čarlio angeluose” galima aptikti dar bent dvi šiandienos Holivudo madas. Visų pirma šiek tiek pakitęs garsių aktorių naudojimas. Kino žvaigždės fenomenas atsirado pačioje kino pradžioje. Dar ilgai garsaus aktoriaus vardas būdavo rašomas daug didesnėmis raidėmis nei režisieriaus. Žvaigždės visiems laikams tapo kino verslo pagrindu - iki šių dienų dažnas filmas nugarmėtų nebūtin, jei ne garsus pagrindinio vaidmens atlikėjo vardas.

Kartais šis fenomenas mūsų dienomis įgauna keistų formų. Jau ir Lietuvoje rodomo animacinio filmo “Sindbadas: septynių jūrų legenda” plakatuose, personažus įgarsinusių aktorių vardai rašomi stambiau nei patys personažai. Apie režisierius šiuo atveju nė kalbėti nereikia. Aišku, šį animacinio filmo kūrėjų žingsnį lengva paaiškinti - taip “multikas” tampa patrauklus ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

REKLAMA

Bet “Griausmingieji Čarlio angelai” aiškiai rodo dar vieną tendenciją. Visi žino, kad pagrindinius vaidmenis šiame filme atlieka trys Holivudo gražuolės - Cameron Diaz, Drew Barrymore ir Lucy Liu. Tačiau prodiuseriai garsenybių prisamdė ir antraeiliams vaidmenims. Ketvirtoji pagal laiką ekrane moteris yra legendinė Demi Moor. Jos vaidmeniui dar galima pritaikyti “antraplanės atlikėjos” terminą.

Tačiau jos buvęs vyras Bruce’as Willisas iš tikro tik šmėkšteli visiškai nereikšmingame epizode. Ekrane jį matome kokią minutę ir taip, kad net sunku šį ponulį atpažinti. Jis tuoj pat nužudomas ir visu grožiu mums sušvyti tik fotografijoje, kurią Čarlis parodys savo “angelams”. Dar vienas panašus atvejis - dainininkė Pink, kuri taip pat pasirodo vaidmenyje, neturinčiame jokios ypatingos reikšmės. Į šią kompaniją galima būtų įtraukti ir Mattą LeBlancą iš serialo “Draugai”, kuris ir šiame filme vaidina Holivudo garsenybe mėginantį tapti aktorių. Deja, čia nesiseka taip pat, kaip ir “Drauguose”.

Kita vertus, tokie veiksmai įgalina filmo prodiuserius už, spėju, palyginti menką kainą filmo reklamai pasitelkti garsius vardus. O jei užmirštume rinkos dėsnius, galėtume teigti ir tai, kad atsitiktinės garsenybės suteikia papildomo skonio ir pačiam filmui - juk jos atsineša savo asmenybės savybes, kurias dauguma žiūrovų puikiai žino. Štai taip Pink atrodo visai natūraliai nelegalių motociklų lenktynių organizatorės vaidmenyje - juk ir muzikoje ji puoselėja visuomenės normų laužytojos įvaizdį.

Panašiai trečioje “Taksi” serijoje pasirodo Sylvesteris Stallone. Epizodas linksmai baigiamas taksisto klausimu: “Ar tik nebūsiu aš jūsų kažkur matęs?” Taip pat efektingai filme “Šėtoniškasis Nikis” išlenda metalistas Ozzy Osbourne’as - jis įterpiamas tuomet, kai Nikio priešas pasiverčia šikšnosparniu. O staiga atsiradęs Ozzy, kaip ir reikėtų tikėtis, tą šikšnosparnį čiumpa ir nukanda jam galvą. Kai prieš porą metų žiūrėjau šį filmą, netikėtas Ozzy vaidmenukas man apskritai rodėsi esąs vienintelis dalykas, dėl kurio tą komediją verta žiūrėti.

REKLAMA

Antroji Holivudo mada yra kiek rimtesnė. Žiūrint “Griausminguosius Čarlio angelus”, visai pagrįstai gali kilti įtarimas, kad scenaristai Holivude greitai nebeturės darbo. Šio filmo scenarijus praktiškai lygus nuliui. Režisierius net nemėgina pasakoti istorijos. Filmas vyniojasi tarsi serija vienas su kitu menkai susijusių muzikos klipų, kuriuose daugiausiai darbo tenka veiksmo triukų kūrėjams ir kaskadininkams. Akivaizdus scenarijaus nykimas Holivudo veiksmo filmuose iš tikro žada rimtų pokyčių kino sampratoje. Gali būti, kad greitai kino filmams pinigų ims duoti ir muzikos leidybinės firmos, o filmo fragmentai bus tiesiogiai iškerpami ir rodomi per MTV, kaip garsios grupės dainą lydintys vaizdai.

Šiomis dienomis turėjau progos pažiūrėti keletą gruzino Otaro Joselianio filmų, kurie pribloškė panašia savybe. Minimalūs dialogai ir vos ne vos krutanti istorija. Po filmą vaikščiojantys žmonės, kurie labai sunkiai virsta veikėjais. Ir gausybė gražių vaizdų - toks jausmas, kad režisierius savo istoriją mėgintų pasakoti vaizdais, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kinas daugelį dešimtmečių buvo vizuali literatūra.

Galbūt Otaro Joselianio filmus lyginti su “Griausmingais Čarlio angelais” ir šventvagiška, tačiau labai naudinga. Savaime suprantama, kad abiem atvejais vaizdas suvokiamas ir vartojamas priešingai. Gruzinų režisierius vaizdą režisuoja minimaliai, daugiau pasitikėdamas tinkamo kadro paieškomis. Jo filmuose vaizdai susikabina paversdami filmą lėtos ir nostalgiškos kasdienybės fragmentu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų