Aną dieną nustebau radęs mano impresionistinio rašinio (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_102026) apie euroagitaciją komentarą (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_102321). Per ilgus rašytojavimo metus viešų reakcijų sulaukdavau retai. Turiu pripažinti, kad dar niekada atsakymas į mano straipsnį nebuvo toks korektiškas ir mandagus. Dargiris Bradūnas traukė mane per dantį, tačiau keiksmų nesvaidė. O jų man yra tekę girdėti...
Nieko kito nebeliko, kaip atsakyti. Taip pat viešai. Tačiau svarstant tokį svarbų klausimą, kaip Lietuvos stojimas Europos Sąjungon, į asmeniškumus leistis iš tikro nedera. Tad iškart eisiu prie argumentų ir trumpai reziumuosiu ligšiolinę mūsų diskusiją. Aš teigiau, kad lietuviška euroagitacija nėra efektyvi, nes kreipiasi į tuos, kurie ir taip balsuos “už”. Dargiris naikino mano tikėjimą sakydamas, kad euroreklama yra teisinga, kad viskas bus gerai. Kad “viskas bus gerai” ir aš tikiuosi, tačiau net jei ir bus, vis tiek laikysiuosi savo: Lietuvą išgelbės tik netikėtas jos piliečių sąmoningumas. Netikėtas, nes agitacija balsuoti rėmėsi tik vienu - reklamos kiekiu.
Dargiris, atrodo, nepačiupo esminės mano minties, kurią dėsčiau ir rašydamas apie prezidento rinkimų agitacijas. Politinės agitacijos iš esmės skiriasi nuo įprastinės reklamos, kuria mus kviečiama pirkti daiktą. Skirtumas elementarus - politinės reklamos padariniai yra rimtesni. Jei aš būsiu apgautas reklamos ir nusipirksiu blogus batus - didelio čia daikto! Prarasiu porą šimtų litų ir kitą kartą tos firmos batų nepirksiu. Politinė reklama kerta skaudžiau - kol ateis laikas rinkti naują prezidentą, dabar išrinktasis gali balsavimą ir iš viso uždrausti!
Reklamos gamintojams į tai, be abejo, nusispjauti. Klientas yra klientas. Svarbu, kad jis laiku atsiskaitytų už atliktus darbus. O jeigu jo gaminami batai yra blogi, tai jis dėl to ir kaltas, o ne tuos batus padėję parduoti reklamininkai.
Spėju, kad ir aš, ir mano oponentas dirbame tuose pačiuose reklamos dirvonuose. Abu esame velniui sielą pardavę. Tačiau, įtariu, vakarais skaitome skirtingas knygas. Štai Dargiris cituoja reklaminės minties liūtą Davidą Ogilvį. Tačiau tokių žmonių veikaluose, kuriuos dažniausiai ir skaito jų kolegos, niekuomet nėra slepiama dviprasmiška reklamos prigimtis.
Reklama negailestinga. Ji nėra, kaip dažnai ją vadina patys reklamkūriai, neutrali komunikacija tarp gamintojo/pardavėjo ir vartotojo/pirkėjo. Reklamos tikslas vienas - įtikinti, kad siūloma prekė pati geriausia. Be jos mano gyvenime nebus džiaugsmo. Šiam tikslui pasiekti tinka visos priemonės, kurias tik galima už pinigus nupirkti.
Dargiris Bradūnas ir pats apie tai užsimena, šaipydamasis iš mano naivumo. Jis rašo, kad informacijos apie Baltarusiją mūsų žiniasklaidoje šiomis dienomis pagausėjo neatsitiktinai. Ar tik jis nenorėjo pasakyti, kad euroagitatoriai už žurnalistų keliones pas mūsų kaimynus sumokėjo? Iš tikro juos už tai tik pagirti reikėtų - juk tikslas iš tikro pateisina priemones! Tačiau kas tuomet garantuos, kad ir už visa kita, ką mes skaitome ar matome per TV, kažkas nėra taip pat sumokėjęs siekdamas savų tikslų?
Apie tikslus ir priemones išsamiai rašoma tokiuose veikaluose, kaip jau legendine tapusioje Naomi Klein knygoje “No Logo”. Esu ne kartą šį veikalą savo tekstuose minėjęs. Smagu tai daryti, tuo pačiu metu vis aptinkant neigiamų tų pačių reklamos liūtų atsiliepimų apie šią knygą. Kurgi ne! Žurnalistė pasakoja siaubingas istorijas apie tai, kaip garsiausios kompanijos savo prekes gamina Trečiojo pasaulio šalyse, kur vergovę menantis darbas nieko nestebina. Ir kaip paskui kurti jaunimą įkvepiančią “komunikaciją” apie tobulu logotipu papuoštus sportbačius ar marškinėlius?
Ką gi, nuklydau į šalį. Tačiau to reikėjo, kad kuo aiškiau sudėstyčiau savo teiginius. Aš iš principo nesutinku su idealistine Dargirio Bradūno reklamos vizija. Aš manau, kad reklama yra vienas ciniškiausių žmonijos kūrinių. Ir nematau šioje tiesoje didelės bėdos - mus supa daug ciniškų dalykų, tačiau be jų pasaulis būtų neįdomus!
Euroagitacijos tikslas yra vienas - paskatinti lietuvius ne tik ateiti į referendumą, bet ir atiduoti savo balsą už Lietuvos stojimą į ES. Mums svarbu ten įstoti, todėl nesvarbu, kokia bus agitacija. Svarbu, kad įstotume - ar ne tą patį norėjo pasakyti ir Dargiris Bradūnas, lygindamas Rolando Pakso rinkiminę kampaniją su alaus reklama? Svarbiausieji yra tie, kurie balsavo už Rolandą Paksą, nes jie balsuoja protesto vardan. Jiems reikia kraujo, kad suprastų padėties svarbą.
Sutinku su Dargiriu, kai jis vardija euroagitacijos privalumus: “Europa pateikiama kaip kažkas madingo, kažkas, už ką reikia eiti ir balsuoti, net nesvarbu, kodėl taip yra daroma”. Iš tikro sukurti tikėjimą, kurio niekas nesuprastų, tačiau visi jam pritartų, yra viena efektyviausių reklamos priemonių. “Aš nežinau, kodėl visi taip daro. Tačiau kam tai rūpi? Ir aš taip darysiu!” - taip galima perfrazuoti šį metodą.
Tačiau aš prieštarauju, kai Dargiris teigia, jog Europa yra “pirmiausia kultūrinė sąvoka”. Iš principo jis, be abejo, teisus. Kai kalbama apie Lietuvos nacionalinio orkestro gastroles. Galbūt net apie Kauno “Žalgirio” krepšininkų pergales - taip, tada galime kalbėti apie Europą kaip apie kultūrinę sąvoką. Tačiau pamėginkime taip šnektelėti su mano aname straipsnyje minėtu bedarbiu iš Daugų. Ir ką gi mes jam sakysim? Balsuok už Europą, nes tai yra kultūrinė sąvoka?
Jaučiu, tam bedarbiui būtų daugi aiškiau, jeigu Europą pas mus įkūnytų kad ir tas pats žvalusis Rolandas Paksas tardamas: “Kai įstosim į Europą, tvarkos bus dar daugiau!” O mano nuomonės, kaip, įtariu, ir Dargirio, net ir pati bjauriausia agitacija nepakeistų - aš vis tiek balsuosiu už Lietuvos stojimą Europos Sąjungon. Eisime ir balsuosime būtent dėl to, kad mes suprantame, ką tai reiškia. Dėl to, kad mes suprantame, jog Europa yra kultūrinė sąvoka! Ir ką mums dabar daryti, jei tas atlėpausis iš Daugų neturėjo laimės įgyti mūsų išsilavinimo ir taip pat suvokti, kad kultūra yra vertybė? Nejaugi jis nenusipelnė gyventi Europoje? Nejaugi bus nusikaltimas šiandien jį apgauti, kad rytoj dėl to jis tik apsidžiaugtų?
O Dargirio ironiškai aprašinėjamus “bomžus” irgi mesime už borto? Kuo jie blogesni už Ericą Jennings? Taip, jų balsą gali nusipirkti už odekolono buteliuką. Tačiau ir panelė Erica juk atstovauja lietuviškai popkultūrai, kuri lengvai aptarnauja visas iš eilės politines jėgas, kai tik ateina rinkimų metas! Svarbu užmokestis, o ne ideologija. Kodėl aš turiu tikėti Erica, kai žinau, jog anksčiau ji, tokia pat “seksuali, laisva, jaunatviška ir kosmopolitiška”, pardavinėjo kasdienio vartojimo prekes?
Mano minčių kritikas turėtų puikiai žinoti, kad žmonės yra linkę tapatintis ne tik su reklamoje rodomais personažais, bet ir su logotipais. Kitaip jie nesitatuiruotų ant savo kūnų, ko gero, vienintelio jiems iš tikro priklausančio turto, “Nike” ženklų. Ypač tapatinsis barokinės šalies piliečiai, kur susiliejimą su simboliais daugelį amžių kalė Katalikų Bažnyčia, o paskutinius taškus sudėjo tautiniai komunistai. Žmogus susitapatins ir su žvilgančiais bebro dantimis, jeigu tik juos rodysi pakankamai ilgai!
Štai taip, nejučiomis, mano svarstymai apie euroagitaciją virto niūriomis mintimis apie blogą reklamos dvoką. Tačiau visuomet yra smagu pakandžioti ranką, iš kurios valgai! Tokie yra mūsų, mažų žmonių, maži džiaugsmai.
Baigdamas ir sau, ir jums, ir savo oponentui palinkėsiu vieno - kad kitą pirmadienį atsibustume naujoje šalyje. Ten, kur bus galima ramiai pamiršti Rytų Europos pokomunistinius kliedesius. Kur daugiau niekada nereikės savęs guosti pasakomis apie Lietuvoje esantį Europos centrą!
