Būstų rinkoje įtampa, džiuginanti visus, kurie tik išsirikiavo prieš nuosavos pastogės geidautojus – statybų bendroves, nekilnojamojo turto agentūras, bankus. Kainos, kaip anglai sako, „raketuoja“, t.y. kyla aukštyn it raketos. Butas Vilniaus centre jau nebedaug pigesnis nei butas Berlyno ar Stokholmo centre.
Butų vis dar statoma per mažai (per ankstesnį statybų „badmetį“ šios šakos bendrovės sunyko, šiandien dar prisidėjo ir specialistų emigracija; be to, kyla ir sklypų problema), paskolų teikimas liberalizavosi, dėl nacionalinės ekonomikos stabilumo dar ir atpigo, o paklausa, susikaupusi per maždaug 20-25 metus, yra didžiulė.
Susidarius rinkoje paklausos perviršiui, susidarė puikios sąlygos spekuliuoti. Investicijos į naujus butus tapo pelningiausia sankaupų investavimo priemone. Kaip teigia kai kurie žinovai, pernai buvo pastatyta beveik 6 tūkstančiai naujų butų, o perpardavinėtojų rankose yra apie 14 tūkstančių butų, taigi galima matyti, kokia spekuliacinė įtampa palaikoma butų rinkoje.
Vien 2005 m. būsto paskolos išaugo 86 proc.; tokių paskolų jau išduota (sausio pradžioje) 6,4 mlrd. litų. Smarkiai padidėjo statybų, nekilnojamojo turto bendrovių ir bankų pelnas, gerai sekasi perpardavinėtojams. Visiems gerai – išskyrus tas jaunas ar ir ne visai šeimas, kurios nori įsigyti pirmąjį gyvenime nuosavą būstą.
Juk didelė dalis tos paklausos yra spekuliacinė – atsiradusi ne dėl būsto poreikio, bet dėl siekio investuoti ir pelno, gauto perparduodant pirktą būstą. Būtent ši paklausa ir yra viena iš kainų kilimo veiksnių. Tas kainų kilimas savo ruožtu yra jėga, pritraukianti į būstų rinką naujus pinigų turinčius investuotojus, kurie dar labiau didina kainas ir pasipelnymo aistra užkrečia naujus investuotojus. Jų nestabdo net ir mokestinė norma, kad jei butas parduodamas anksčiau nei praėjus trejiems metams nuo jo įsigijimo, pardavėjas turi mokėti 15 procentų mokestį nuo sandorio – kainos juk kasmet padidėja labiau. Kita vertus, tai kažkiek lėtina butų apyvartą ir dar labiau didina jų santykinę stoką. Spekuliacinis būsto bumas daro poveikį ir infliacijai – būsto kainų kilimas didina vartojimo kainų indeksą ir tampa papildomu infliacinių lūkesčių veiksniu.
Užvis svarbiausia tai, kad spekuliavimas niekada (išskyrus tiksliai parinktu momentu ir gerai apgalvotomis priemonėmis įgyvendintą valdžios įsikišimą, kuris kai kuriose tolesnėse valstybėse yra įmanomas, nors ir nedažnai) negali sustoti laiku – jis nutrūksta sprogimu. Kažkur trūkusi kreditų apmokėjimo grandis sukelia masinę nebeatsiskaitymų griūtį, dėl kurios į bankų rankas grįžta šimtai už kreditus įkeistų butų, o juos bankai, skubėdami gelbėtis nuo jų išlaikymo išlaidų, ima pardavinėti rinkoje. Jau daug mažesnėmis kainomis, žinoma, nes ir pirkėjų mažiau, ir skubėti reikia.
Gali būti, kad kuris bankas gali neatlaikyti tokių peripetijų ir sustabdyti savo veiklą, kartu su indėlių grąžinimu jų savininkams. Tai sukeltų paniką ir didžiulį pavojų kitiems niekuo dėtiems bankams. Prireiktų valdžios įsikišimo ir veikiausiai didžiulių valstybės biudžeto lėšų visai šalies bankų sistemai gelbėti, finansų sistemai stabilizuoti ir valstybės ekonominiam prestižui lopyti.
Bet „spektaklio“ pagal tokį juodą scenarijų mes tikriausiai, ir laimei, nepamatysime. Nuo to mus gelbsti, greta kitų galimų priemonių, būtent neoficialus priklausymas euro erdvei. Todėl litas pavaldus visiems svarbiausiems eurų rinkos dėsningumams.
Vienas iš jų yra palūkanų normos kitimas eurų rinkoje. Neseniai Europos centrinis bankas (ECB) pakėlė bazinę palūkanų normą 25 baziniais punktais (t.y. 0,25 proc.) – iki 2,5 proc. JAV ji lygi 4,75 proc., nes ir infliacija euro erdvėje yra 2,2-2,3 proc., o JAV gerokai viršija 4 proc. (JAV ekonomika auga sparčiau nei euro erdvės ekonomika, todėl JAV federacinės rezervų sistemos pinigų politika griežtesnė). Kadangi infliacija euro zonoje gerokai viršija – ir graso dar labiau viršyti – ECB tikslinį 2 proc. tempą, manoma, kad ECB šįmet dar ne kartą kels palūkanas – iki 3 ar 3,25 proc.
Oficialiai mes nesame euro erdvėje. ECB mums „ne valdžia“. Tačiau pinigų politikos prasme mus (mūsų pinigų ūkį) jau reguliuoja būtent Frankfurte įsikūręs Europos centrinis bankas. Taip yra dėl dviejų priežasčių: pirma, litas yra euro „bevalis“ šešėlis (susietas su juo nekintamu kursu ir, be to, įsitraukęs į II Valiutos kursų mechanizmą, VKM) ir, antra, Lietuvos bankų finansiniai ištekliai didele dalimi yra euro erdvės (Vokietijos, Danijos – danų krona susieta su euru per II VKM, Suomijos) bankų ištekliai.
Neatsitiktinai Lietuvos bankai jau viešai paskelbė, kad ECB veiksmai sukels atitinkamus pokyčius ir Lietuvos kreditų rinkoje.
Šitaip ir įsijungia mechanizmas, pristabdantis neigiamas tendencijas mūsų būsto rinkoje, į kurias su mums būdingu valstietišku kantrumu visi taip ramiai veizim.
Yra visi šansai, kad dėl ECB politikos burbulas nekilnojamojo turto rinkoje neišsipūs, taigi ir nesprogs. Palūkanų didinimas Frankfurte pavojų eliminuos, o vis dar neaukštas tų palūkanų lygis netaps kliūtimi sparčiai augti mūsų ekonomikai. Kartu su tuo paskolų, butų pirkimo ir jų kainų kilimo bumas bus pristabdytas. Sumenks ir spekuliavimo paskatos. Sumažėjus spekuliuotojų, rasis geresnės sąlygos būsto rinkai grįžti į tvaresnę pusiausvyrą.
Tad apie ką buvo šis pasakojimas? Apie tai, ką galėtų mums reikšti visiškas priklausymas pinigų sąjungai, t.y. litų pakeitimas eurais.
