Likimas lėmė taip, kad į Gdanską teko skristi popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių rytą. Ir nors Lietuvoje taip pat buvo paskelbtas penkių dienų gedulas, tokią visuotinę rimtį ir susikaupimą, kokia tvyrojo šiame Lenkijos mieste, pas mus vargu ar galima buvo patirti. Gdanske ne tik supratau, bet ir pajutau, koks asmeniškai svarbus kiekvienam lenkui buvo Šventasis Tėvas.
Gedulo spalvos
Jau Varšuvos oro uoste, laukdama vietinio reiso į Gdanską, pajutau, kad kažkas čia ne taip. Nebuvo įprasto oro uostams šurmulio ir triukšmo. Per televiziją buvo transliuojamos laidos, skirtos popiežiui. Elegantiška laidos vedėja ir jos pašnekovai prie krūtinės segėjo baltus kaspinėlius. Tokius pat pastebėjau ir oro uosto darbuotojų švarkų atlapuose. Kai vėliau paklausiau pažįstamo lenko, kodėl kaspinėliai – balti, šis paaiškino, kad Jonas Paulius II buvo visos Lenkijos Šventasis Tėvas ir tikima, kad po mirties jis nukeliavo tiesiai į dangų, todėl vietoj įprastinės juodos gedulo juostelės – balti kaspinėliai.
Mano pažįstamas taip pat didžiavosi, kad visos Lenkijos televizijos ir radijo stotys savaitei pamiršo bet kokius komercinius interesus, netransliavo jokios reklamos, o laidos skatino rimtį ir susikaupimą.
Kai lėktuvas nusileido Gdanske, purškė lietus. Taksistas, ant kurio automobilio antenos plevėsavo juodos gedulo juostelės, su širdgėla tarė: “Dangus verkia kartu su mumis“. Į viešbutį važiavome tuščiomis gatvėmis. Buvo neįprastai ramu. Miestas atrodė kaip išmiręs. Penktadienį visoje Lenkijoje nedirbo nei parduotuvės, nei valstybinės įstaigos.
Didžioji dauguma Gdansko gyventojų popiežiaus laidotuves stebėjo per televiziją. Karstui su pontifiko palaikais pro Mirties Duris keliaujant į amžino poilsio vietą, dešimt minučių virš miesto kaukė sirenos ir skambėjo visų bažnyčių varpai.
Vakare, kaip ir visą savaitę prieš tai, daugelis gyventojų rinkosi prie paminklo - Gdansko laivų statyklos darbininkų streiko 1970 metų gruodžio mėnesį aukų memorialo, kur kažkada rinkdavosi ir Solidarumo dalyviai. Trys gigantiški 42 metrų nerūdijančio plieno kryžiai su viltį simbolizuojančiais inkarais, pagaminti pačių uosto darbininkų, buvo papuošti juodais kaspinais. Aplink – gėlių ir žvakelių jūra. Kiekvieną vakarą tuo laiku, kai sustojo plakti Jono Pauliaus II širdis, čia prasidėdavo specialios ceremonijos ir pamaldos.
Vaikštant Gdansko gatvėmis labiausiai į akis krito Jono Pauliaus II nuotraukos, iškabintos parduotuvių ir biurų vitrinose, daugiaaukščių gyvenamųjų namų languose. Šalia jų – gėlių puokštės ir degančios žvakutės. Lenkai taip išreiškė pagarbą savo didžiajam tėvynainiui.
Kitą dieną, važiuojant į Naująjį uostą, kelią skiriančioje žalioje juostoje vis dar degė jūra žvakučių. Taip Gdansko gyventojai nužymėjo kelią, kuriuo 1987 metais važiavo popiežius Jonas Paulius II. Netoli vietos, kur pontifikas sakė savo kalbą iš senovinio laivo pirmgalį primenančios pakylos, jam pastatytas paminklas taip pat skendėjo gėlėse. Čia nedidelėmis grupelėmis stoviniuojančių miestiečių veidai švytėjo didžiule meile ir pagarba Šventajam Tėvui.
Senamiesčio akcentai
Dieną po popiežiaus laidotuvių Gdansko senamiestį vis dar gaubė rimties aura. Vienoje gražiausių Šventosios Marijos gatvelėje, žavinčioje nuostabiomis gyvenamųjų namų terasomis, nešurmuliavo čia įprasti gintarinių papuošalų pardavėjai. O ir pagrindinėje – Dluga Targ gatvėje tvyrojo ramybė. Antrojo pasaulinio karo metu net 95 procentai Gdansko senamiesčio buvo sugriauta. Atstatyti jį ėmėsi mylintys miestą gyventojai iškart pasibaigus karui. Jų dėka miestui buvo sugrąžinta viduramžiška dvasia. Karo metais nukentėjo beveik visos Gdansko bažnyčios, išskyrus Švento Nikalojaus. Senieji miesto gyventojai sako, kad šie Dievo namai išsigelbėjo tik sumanaus kunigo dėka. Jis rusų kareiviams kasdien gabeno spirito ir nuolat prašė, kad bažnyčia nenukentėtų.
Dluga Targ pėsčiųjų alėjoje stovintis Gdansko simbolis 1633 metais pastatytas Neptūno fontanas taip pat atrodė liūdnai, bet didingai. Legenda byloja, kad būtent šis Neptūnas prisidėjo prie garsiojo žolelių likerio “Goldwasser” (Auksinio vandens) recepto sukūrimo. Jūrų dievas, bežiūrėdamas į fontane blizgančias auksines monetas, savo trišakiu suskaldė jas į mažas atplaišas, kurios ir sklando garsiojo Gdansko likerio buteliuose.
Gražiausia Gdansko vieta ir mėgstamiausia turistų pasivaikščiojimo alėja – Motlavos upės pakrantė. Čia puikuojasi dar vienas miesto simbolis – senovinis keltuvas, viduramžiais buvęs didžiausias Europos uosto kranas, galintis pakelti net dvi tonas sveriančius krovinius į 27 metrų aukštį. Tačiau nuostabiai sutvarkytos krantinės peizažo didžiausias kontrastas - apgriuvę buvę grūdų sandėlių pastatai Motlavos upės saloje. Vaizdas toks, lyg kažkas tyčia paliko krūvas griuvėsių, kad žmonės galėtų įsivaizduoti, kaip miestas atrodė iškart po karo. Tačiau šios teritorijos istorija – kur kas banalesnė. Tik pradėjus veikti kapitalizmo ekonomikos dėsniams, sala buvo parduota amerikiečiams, kaip užsienio investuotojams, turėjusiems čia pastatyti viešbučių kompleksą ir modernų jachtklubą. Tačiau brangus žemės sklypas tapo spekuliacijos objektu ir jau pakeitė ne vieną šeimininką. Gdansko savivaldybės valdininkų stalčiuose taip lig šiol ir dulka detalus šios vietos planas, o miestas vis dar tikisi sulaukti sąžiningų investuotojų, kurie dar labiau galėtų papuošti šio Lenkijos uostamiesčio peizažą.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
