Remigijus RAINYS
Šią gegužę šilumos pasigedo beveik visi Lietuvos gyventojai - tiek "smetoninius" pavasarius ir vasaras menantys žilagalviai, tiek vos prieš kelis pavasarius jau balandžio pabaigoje trumpomis rankovėmis vaikštinėję ar seklesniuose ežeruose besimaudę jaunuoliai. O šiemet, pakąsti negailestingų šalnų, nukrito obelų, kitų vaismedžių ir net serbentų žiedai. Mano kolegės Aldonos kone pačiame miesto viduryje prie gyvenamojo namo esančiame darže apšalo lauke prasiskleidusios gėlės, iš po žemės jau išlindę bulvių bei kopūstų daigai, šiltnamiuose nuleipo pomidorų viršūnėlės. O ką jau kalbėti apie agurkus. Sinoptikai neatmeta, jog šalnos net iki minus 5 laipsnių Celsijaus mūsų miestus bei kaimus lankys ir birželio pradžioje, todėl jei šeimininkės nepasirūpino plėvele uždengti jau pražydusių braškių, šiemet gali ir netekti jų skanauti. Rytais vis dar vilkdamasis šiltesnę striukę jau pradedi galvoti apie artėjančias atostogas, kurias planavai praleisti Lietuvoje, ir norom nenorom prisimeni praėjusias vasaras bei ieškai orų prognozių ateinančiai.
Statistika prognozėms tinka menkai
Nors įvairių pranašysčių tolimai ateičiai netrūksta, kokia vis dėlto bus ši vasara, prognozuoti ryžtasi nedaugelis. Hidrometeorologijos centro sinoptikai tikina, kad išvados, padarytos pagal daugelio metų stebėjimų statistinius duomenis, labai nepatikimos. Pavyzdžiui, pagal daugiamečius stebėjimus, šalnos Lietuvoje vidutiniškai baigiasi gegužės 4 dieną, tačiau šiemet jos galimos ir birželio pradžioje, o gal net ir dar vėliau. Tik ką pasibaigęs gegužės mėnuo buvo penkioliktas pagal šaltumą per pastaruosius 100 metų. Po tokios šaltos gegužės tik vieną kartą vasara ir tris kartus birželis buvo šiltesni nei vidutiniškai. Todėl šaltesnės vasaros reikėtų tikėtis ir šiemet, tačiau mūsų sinoptikai to nepranašauja - jie tikina, jog patikimos prognozės sudaromos tik artimiausioms penkioms dienoms, o visa kita - bobučių spėlionės. Pasak sinoptikės Giedrės Malinauskienės, jų prognozės artimiausioms dviem paroms išsipildo 90-93, o trims vėlesnėms - 80-87 procentais. Nors Lenkijos meteorologai, daugiau nei prieš dešimtmetį sudarę ilgalaikes orų ir klimato pasikeitimų prognozes 500 metų į priekį, gana tiksliai atspėjo XX amžiaus pabaigoje jų šalyje kilusius didžiulius potvynius, tačiau mūsiškiai kol kas neketina imtis panašių darbų.
Tad gal šiemet vasaros atostogų susiruošusiems tautiečiams bent šiek tiek padės orientuotis Lietuvai sudarytos JAV klimato prognozės centro ir Didžiosios Britanijos MEI tarnybos prognozės. Amerikiečiai teigia, kad ši vasara Lietuvoje bus vėsi, ir liepos, rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais oro temperatūra bus 0,5-1 laipsniu Celsijaus žemesnė už vidutinę. Britai prognozuoja, kad vasaros mėnesiais nei temperatūra, nei krituliai nesiskirs nuo daugiamečių vidurkių. Priminsiu, kad 1971 - 2000 metais vidutinės vasaros mėnesių temperatūros Vilniuje ir Klaipėdoje atitinkamai buvo: birželį - 15,7 ir 14,3; liepą -17,1 ir 16,9, o rugpjūtį - 16,7 bei 17,1 laipsnio Celsijaus. Sausra pranašaujama tik Vidurio Europoje. Dar gerai, jog mūsų orų specialistai šią vasarą Lietuvoje nepranašauja didelių audrų ar viesulų, nes tai būdinga tik pavasariui.
Liaudies pastebėjimai vertinami kritiškai
Meteorologinių prognozių skyriaus sinoptikė Giedrė Malinauskienė į įvairius liaudies pastebėjimus žvelgia gana skeptiškai, tačiau pripažįsta, jog pati kiekvieną dieną pažvelgia į dangų. Jei jis toks pat skaisčiai žydras, kaip buvo pastarosiomis dienomis, šiltesnių orų nelauk - atšils tik tada, kai dangaus žydrynė susidrums. Giedrė tam turi visiškai mokslinį paaiškinimą, tačiau galbūt kam nors bus įdomi ir liaudies išmintis. Vilniaus universitete viena studentė yra apgynusi kursinį darbą, kuriame suskaičiavo, koks liaudies pastebėjimų tikslumas. Tad teiginys, jog jei sausį gausu sniego - liepa sausa, pasitvirtina 62 procentais, skaičiuojant pagal 100 metų stebėjimo duomenis. Jei šiltas vasaris, tai šiltas ir pavasaris - 82 procentais. Jei žiema šalta, tai vasara šilta - 51 procentu. Sausa vasara - šiltas ruduo - 58 procentais. Dar mūsų senoliai teigė, kad jei rugiai pradeda žydėti iš vidurio - vasara bus lietinga, o jei iš apačios - bus lietingas ruduo. Jei per sekmines šlapia, per Kalėdas bus daug sniego. Jei gegutė ir po Joninių kukuoja, bus ilgas ruduo. Šių pastebėjimų tikslumo niekas netikrino, tačiau, mokslininkų teigimu, gerokai tikslesnės yra trumpalaikės prognozės, nes gyvūnai ir augalai dažnai pajunta ir reaguoja į jau prasidėjusius reiškinius, kurių žmonės dar nesuspėjo užfiksuoti ar suvokti, todėl galima beveik neabejoti, kad jei gulbės palieka sausumą ir išsiskirsto po tvenkinius, bus geras oras, o jei lakioja - tai lauk orų atvėsimo. Jei į vakarą atšyla - lauk orų pablogėjimo; jei debesys plaukia lėčiau, o vėjas aprimsta - orų pagerėjimo. Žiogai negriežia vakarais prieš lietų. Jei musės gyvai zyzia - lauk šilto oro, o jei kanda - lis. Jei žuvėdros tupi ant vandens - oras bus geras, o jei klykaudamos skraido prie pat vandens paviršiaus - orai suges. Tad jums per atostogas linkiu vakarop iškrintančios didelės rasos ir slėniuose pakylančio rūko, nes tuomet tikrai išaus giedras ir šiltas rytas. O jei ir tuomet jūsų bičiulių nuotaika bus nekokia, pabandykite ją pataisyti štai tokiu anekdotu apie sinoptikus.
Rudeniop čiukčiai paklausė šamano, kokia bus ateinanti žiema. Šis, norėdamas paskatinti saviškius sukaupti kuo daugiau atsargų, atsakė, jog žiema bus labai šalta ir ilga. Tačiau po kurio laiko, matydamas, jog jo tautiečiai pluša be jokio poilsio ir dieną, ir naktį gaudydami žuvis, medžiodami elnius bei arčiau savo jurtų vilkdami kurą geležinėms krosnelėms, šamanas nusprendė nueiti į tolėliau įsikūrusią rusų meteorologijos stotį ir įsitikinti, ar nesuklydo prognozuodamas. Mokslininkai jį nuramino, kad žiema iš tikrųjų bus labai gili. "Matai, kaip čiukčiai jai ruošiasi", - savo pagrindinį ir vienintelį argumentą išklojo sinoptikai.
Baltijos jūra užšals iki dugno
Tačiau ne visi orų prognozuotojai tikriems europiečiams, tarp kurių jau įvardijami ir lietuvaičiai, žada tik nuosaikią orų kaitą bei santykinę gerovę. Kai kurie rusų ir amerikiečių mokslininkai linkę pranašauti, kad per artimiausius penkiasdešimt, o galbūt ir mažiau metų mes savo kailiu išbandysime visus Sibiro ir pačios tolimiausios Šiaurės "malonumus" be jokių trėmimų ar deportacijų. Pagal šių beviltiškų pesimistų scenarijų, per kelias nenusakomai šaltas žiemos naktis užšals Šiaurės, Norvegų, Barenco ir Baltijos jūros ir nė vienas laivas nesuspės išvežti nelaimingųjų šiauriečių į šiltuosius kraštus. Jau pačią pirmąją ledynmečio žiemą šaltis pražudys daugybę anglų ir suomių, vokiečių ir lietuvių, Šiaurės ir Centrinės Rusijos gyventojų, baltarusių bei šiaurinių JAV valstijų gyventojų. Kas nesušals, tas mirs badu atėjus šaltai ir snieguotai vasarai, tad prancūzams jau dabar patariama mokytis šiaurės elnių auginimo meno iš lapių ir eskimų. Vėl užslinkę ledynai nenusakomo storio šarvais užklos ištisus miestus, tad pietinių valstybių televizijos rodys savo piliečiams egzotiškus vaizdelius: iš ledo vos kyšančius Peterburgo Admiraliteto špilius, iki pat laikrodžio į ledą įšalusį Londono Big Beną ar vos iš po sniego kyšančius Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje kupolus.
Vienas iš tokio liūdno scenarijaus autorių, rusų meteorologijos žinovas Nikolajus Žarvinas, mano, kad mes gyvename pačioje šiltojo periodo pabaigoje ir netrukus ateis naujas ledynmetis. Pagal jo teoriją, šaltuoju periodu ledynai, "beaugdami" Arktyje ir Grenlandijoje, savo mase įlenkia žemės plutą ir šiltoji Golfo srovė pradeda tekėti į Barenco jūrą, kaip yra šiuo metu. Tuomet Europoje ir Šiaurės Amerikoje darosi po truputį šilčiau ir arktiniai ledai vėl pamažu pradeda tirpti. Tirpsta jie tol, kol palengvėjusi žemės pluta iškyla tiek, jog Golfo srovė pasuka Afrikos link, palikusi visą Europą be šilumos, o vietoj jos į Arkties vandenyną iš rytų atiteka šiltoji Kurosijo srovė. Po tokio pasikeitimo Tolimieji Rytai virsta kurortu, kuriame auga kiparisai, o Vladivostoke ošia palmės. Pasak N. Žarvino, jo teorija paaiškina, iš kur tokioje atšiaurioje Usūrijos taigoje ir dabar gyvena tigrai bei leopardai.
Temperatūra dar tebekyla
Vis dėlto dauguma mokslininkų staigių kataklizmų nepranašauja. Objektyvūs duomenys rodo, jog klimatas mūsų kraštuose dar tebešyla ir net jam pradėjus šalti įvykiai klostysis nepaprastai pamažu, pokyčiai truks daugybę metų. Tokį požiūrį išsakė ir Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas Arūnas Bukantis, išnagrinėjęs temperatūrų pokyčius per pastaruosius 200 metų. Vilniuje oro temperatūra pradėta matuoti nuo 1770 metų, kai į observatoriją profesorius Martinas Počebutas atvežė termometrą. Nuo 1778 metų matavimų, pradžioje vykdytų vieną, vėliau - du, o dabar - net 8 kartus per parą, duomenys užrašomi. Pasak docento, per pastaruosius 200 metų vidutinė metų oro temperatūra (ne tik pavasario ir vasaros mėnesiais) vis dar kyla. Pagal Vilniaus meteorologinės stoties duomenis, per šį laikotarpį ji pakilo 1,3 laipsnio Celsijaus. XX amžiuje atšilimas kiek sulėtėjo - šilčiau tapo tik apie 0,8 laipsnio Celsijaus. Smarkiausiai atšilo sausio, vasario ir kovo mėnesiai, tačiau vasaros temperatūros beveik nepasikeitė. Vasaros mėnesių temperatūra tarsi svyruoja: ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vasaromis vyravo labai šilti (smetoniški!) orai, kuriuos pakeisdavo vos pakeliami žiemų speigai. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje vasaros gerokai atšalo, bet nuo devintojo dešimtmečio iki šiol jos vėl šiltėja ir maždaug susilygino su vis dar senolių prisimenamomis "smetoniškomis" vasaromis. Tačiau dabar šiltuoju laikotarpiu mažėja kritulių kiekis, kuris pastebimai išauga atšalus. Kitaip sakant, Lietuvoje vis labiau išryškėja jūrinio klimato bruožai, kai kritulių lygis mažai skiriasi ištisus metus. Pagal oficialius Vyriausybinės klimato svyravimų tyrimo grupės, kurioje dirba keli šimtai įvairių šalių mokslininkų, sudarytus tarptautinius scenarijus, kuriais remiasi visos tarptautinės organizacijos, per XXI amžių visame žemės rutulyje vidutinė temperatūra turėtų pakilti nuo 2 iki 4 laipsnių C. Tai labai priklausys nuo to, kokį kurą naudos visi žemės piliečiai, kiek teršalų bus išmesta į atmosferą, nes visa tai susiję su vadinamuoju šiltnamio efektu. Pagal įvairiausias demografines prognozes, XXI amžiaus pabaigoje žemėje gyvens nuo 8 iki 15 milijardų gyventojų, tad ir nuo to labai priklausys, kiek mums reikės energijos bei visokiausių gamybinių pajėgumų. Tad greitos naujo ledynmečio pradžios teorija greičiau futurologinė, nei sukurta remiantis moksliniais faktais, nes vandenynai, kurių reakcija ji grindžiama, labai inertiški ir kinta labai pamažu.
