Jei nori gyventi

Vieną rytą į ligoninės priimamąjį greitosios pagalbos automobilis atvežė vyriškį. Daktarai jį apžiūrėjo. Pulso nėra, širdis neplaka, trumpai tariant - miręs. Jaunai priimamojo darbuotojai liepia jį vežti į lavoninę. Mergina pamėgina perkelti vyrą ant ratukų, šis sujuda, toji išsigandusi šaukia. Subėgę daktarai vėl vyrą apžiūri, vėl neradę jokių gyvybės ženklų liepia vežti lavoninėn. Mergina pasikviečia apsaugininką, mat vienai nedrąsu. Perkelia vyrą ant ratų, šis vėl sujuda, istorija vėl pasikartoja - lavonas. O vyrui tuo metu krūtinės ląsta ima susitraukinėti, visą kūną nusėja melsvomis lavondėmėmis. Na, daktarai mano, kad tai kokie nors nevalingi traukuliai - mirusiesiems taip būna. Iškvietė policiją, kad šie pasirašytų mirties aktą. Pareigūnai tvirtina, jog "lavonas" kvėpuoja, vadinasi, gyvas. "Nustos kvėpuoti, tada ir pasirašysime mirties liudijimą". Daktarai tvirtina, jog miręs, o policininkai tuo netiki. "Lavonas" visą dieną taip pragulėjo Priėmimo skyriuje, policija laukia, kol jis nustos kvėpavęs, likusieji - kuo viskas baigsis. Tik apie 6 valandą vakaro į budėjimą atėjęs gydytojas užčiuopia "mirusiojo" pulsą ir skubiai išgabena į reanimaciją. Tolesnis nelaimėlio likimas taip ir liko neaiškus.