Jovita OŽENECKIENĖ
Jau dvejus metus Lietuvoje beviltiškai teisybės ieškantis kaišiadoriškis Juozas Lilas (65 m.) išgarsėjo po to, kai kreipėsi į Strasbūrą, į šiuo metu vis labiau populiarėjantį Žmogaus Teisių Teismą. Visiškai išsekus kantrybei vyriškis apskundė ne ką kitą, o patį Lietuvos prezidentą - todėl, kad šis "nepažaboja" valdžios, visiškai nesiskaitančios su paprastu žmogumi. Juozo teigimu, visos jo bėdos prasidėjo seniai. Maždaug prieš dešimtmetį žmona paveldėjo žemės. Gavę sklypą abu ėmė ręstis būstą. Iš pradžių pasistatė ūkinį pastatą, vėliau ėmėsi namo statybos. Deja, aplink būsimą sodybą atmatuotas žemės sklypas, kuriuo Juozas su žmona naudojosi 6 metus, prieš dvejus metus buvo perkeltas šiek tiek tolėliau. Bėda ta, jog nebeliko keliuko, vedančio į tą sklypą. Dabar jis priverstas "lakioti paukščiu", nes kitaip savo žemės pasiekti negalįs. Lygiai taip pat buvo atskirta ir jam priklausanti kūdra. Kaimynas pyksta, kai Juozas ar jo žmona eina prie savo vandens, ir reikalauja tuo takeliu nevažinėti ir nevaikščioti. Juozas tikina, jog žemėtvarkininkai suklastojo žemės dokumentus - tiesiog kaimynams paskyrė žemės sklypą atgaline data...
- Čia jau žulikavimas ir klastotės, - guodžiasi pasiduoti nelinkęs vyriškis.
Neradęs teisybės Kaišiadoryse, nesulaukęs atsakymų į tūkstančius išsiųstų laiškų, pernykštį rudenį Juozas Lilas nusprendė akis į akį susitikti su prezidentu. Iš Vilniaus savivaldybės gavęs leidimą piketuoti prie Prezidentūros, ten ir nukeliavo. Juozas linksmai pasakojo, ką patyrė ant gražiomis plytelėmis iškloto Prezidentūros grindinio...
- Kai sulėkę fotografai ėmė mane iš visų pusių fotografuoti, prašė pasisukti tai į vieną, tai į kitą pusę, liepiau jiems mauti šalin. Sakau, dinkit iš čia, aš dar ne kalinys. Kai būsiu kalėjime, tada galėsit fotografuoti. Aš, senas čekistas, tokius dalykus išmanau. Kadangi norėjau išsireikalauti, kad man skirtų kelią, nes neketinu į savo sklypą lakioti paukščiu, buvau taip ir apsitaisęs - ant nosies užsidėjęs didelį snapą, apsivilkęs "šinieliumi", rankas apsigobęs maišais. Kažkur - ar ant kaklo, ar ant koto - plevėsavo vėliava... Vieną dieną (iš viso mano piketas tęsėsi 6 dienas, maždaug po 5 valandas kasdien - čia važiuodavau kaip į darbą) atėjęs apsaugininkas liepė man trauktis toliau, už 75 metrų, už tų lenciūgų. O aš sakau - štankietus tai matau, o lenciūgų - ne. Na, bet teko paklusti. Pasislinkau toliau, stoviu ir dainuoju, net Prezidentūros langai skamba. Matau, kad ten visiems neramu. Galiausiai vėl mane ėmė vyti. Atvažiavo toks tvirtas vyrukas ir liepia dumti iš čia. O aš klausiu, kodėl. Tada jis pažada mane nuvežti į psichuškę. Paskui paėjęs šalin į savo raciją rėkia: "Alio, alio, atsiųskit ekipažą, konvojų, čia vieną tokį kvailiuką reikia į Naująją Vileiką nuvežt..." Pamatęs, kad nė kiek nebijau, neišlaikė - į batus ir bėgt. Aš - snapą po pažastim ir iš paskos... Ir vėl stoviu. Netrukus prie manęs prieina viena bobutė. Ji sako - tu čia nestovėk, su jais menkos "baikos". Atvažiuos mašina - čia žmonių nedaug, įkiš, nuveš velniai žino į kokią vietą... O aš jai atsakau, kad man leidimas duotas. Bobutė nusijuokė - kas tas leidimas. Bet kai jau šitaip - aš vėl snapą po pažastim ir pas Zuoką... Savivaldybėje pasakiau, jog turiu užsirašęs mašinos numerius to apsaugininko, kuris mane gąsdino į "psichūškę" uždarysiąs. O valdininkas ramiai paaiškino, jog dabar visokių mašinų važinėja, nieks nieko nežino... Tada jo ir klausiu - ką, Lietuvos policija žioplesnė už sovietinę miliciją?.. Jie tai žinojo, ką su ženklais veikt. Buvau nuėjęs į apsaugos valdybą, pasiskundžiau, jog visokie šuniokai mane gąsdina, paprašiau viršininko adreso, vėliau ne vieną laišką jam parašiau, tačiau atsakymo nesulaukiau...
Žodžiu, sąžiningai piketavęs šešias dienas, Juozas grįžo į Kaišiadoris... nieko nepešęs. Jis tik guodėsi, jog pats prezidentas jo neišklausė. Juozą aplankė tik pora Prezidentūros moterėlių...
- Kodėl ėjau tiesiai pas prezidentą? - klausimą pakartoja Juozas. - Ogi todėl, kad pirmiausia apėjau visas įstaigas, ketinau susitikt su Paksu, Paulausku, bet Paksas pabėgo į tualetą, o Paulauskas palindo po stalu. Todėl liko tiktai prezidentas. Na, tai ir bandžiau su juo susitikt. Deja, jo, kaip supratote, pagauti negalėjau, todėl Prezidentūros moterėlėms sakiau - neduodat Adamkaus, tai duokit Mieželį, na, dar Almutę galit pakviest...
Žodžiu, klausimas liko nepajudintas. Tačiau Juozui vis dėlto pavyko susitikti su Lietuvos vadovu. Visai neseniai Kaišiadoryse apsilankius Valdui Adamkui, į gausų kaišiadoriškių būrį įsispraudė ir Juozas. Jam netgi pavyko pateikti kelis klausimus. Juozas klausė šalies vadovo, ar Jo Ekscelencija žino apie padėtį Lietuvoje, ar žino, kas valdo Lietuvą, ar žino penktąjį Konstitucijos straipsnį. Prezidentas atsakė teigiamai, tačiau Juozą nuvylė. "Nė velnio jis nežino. Jei kas žino apie padėtį Lietuvoje - tai tik aš, - išpoškino pašnekovas ir prezidentui išrėžė: - Šveikas yra pasakęs, kad ta valdžia, kuri kelia kainą "ant alaus", ilgai neišsilaikys. Mūsų valdžiai bus tas pat, jeigu ji atsikapčiavo, atsisienojo nuo liaudies, nuo visuomenės..." Vyriškis galvojo, ką čia dar pridėjus, bet viena skardžiabalsė ūkininkė, puolusi dėstyti savo problemas, jį pertraukė... Taigi susitikimas su prezidentu tuo ir pasibaigė...
Apskritai Juozas prisipažįsta, jog į prezidentą kreipėsi ne tiek dėl to keliuko (nusispjaut ant jo, kai Lietuvoje tokia situacija), kiek dėl Lietuvos techninės pažangos, dėl valstybinės reikšmės klausimų.
- Va čia ir buvo visa V. Adamkaus užkabinimo esmė, - tikino teisybės ieškotojas. - Lietuvoje gyventume kaip Kuveite, jeigu valdžia manęs klausytų. Jeigu žmonių išmintį imtų įgyvendinti, mes tuoj pat pasivytume ir aplenktume Japoniją... Bet kad dabar neliko valdžios - valdžia išėjo į kanapes...
Pradėjęs tvarkyti savo reikalus, vyriškis apsiėjo be advokatų, tačiau pripažino, jog be jų teisėjai mulkina, "žulikavoja"... Į Strasbūro teismą Juozas taip pat kreipėsi savarankiškai, nes kai užklausė vieno advokato, kiek kainuotų jo pagalba, šis atsakė, jog įžangėlei užtektų 10 000 litų, o paskui žiūrėtų. Juozui net plaukai pasišiaušė - už ką advokatai tokius pinigus lupa ir kodėl valstybė jiems leidžia tokias algas imti?.. Ir ėmėsi studijuoti Lietuvos Konstituciją. Viename iš straipsnių rado parašyta, jog jeigu pažeistos žmogaus teisės, jis gali kreiptis į teismą... Taigi jis jaučiasi pasielgęs teisingai. Be to, bestudijuodamas šūsnis įstatymų, įvairiausių dokumentų įgijo patirties. Vienas pažįstamas patarė dar šiek tiek pasitobulinti ir Juozas galėtų tapti advokatu, kaip K. Motieka. Į tai teisybės ieškotojas atrėžė:
- Ponas Adolfai, per vėlai pasakei. Kad taip prieš 10 metų - dabar galėčiau ir K. Motieką pavaduoti. Šiuo metu esu teisėjų auklėtojas. Ponai teisėjai, aš kiekvieną dieną tobulėju... Turėkit tai omenyje...
Juozas patikino, jog jau gavo laišką iš Dovydo Vitkausko, kuris rašo, jog jo byla "užvesta" ir kuo skubiausiai bus analizuojama teisme. Pačiam teisybės ieškotojui kol kas atvykti nebūtina, o jeigu atsiras daugiau medžiagos - ją galįs atsiųsti... Juozas tikino "uždėjęs milijoną" - tiek pinigų prašąs priteisti už žmogaus teisių pažeidimus. Jeigu pasisektų laimėti - visus šiuos pinigus paskirtų Lietuvos mokslinei-techninei pažangai...
