Jeigu neklystu, buvo penktadienis, rugsėjo 8-oji. Šią vasarą visiškai pamečiau laiko nuovoką, bet šios dienos datą nežinia kaip įsiminiau. Gal kur nors mačiau užrašytą? Smagiai švietė saulė, o man buvo bjauriai nelinksma. Kažin ar Ingą jau atsiėmė iš morgo? Tikriausiai. Norėtum dar pabūti su ja? Po velnių, Edvardai Milkau, ką sau mąstai? Juk esi bosas, ne šiaip koks nors juodnugaris kupranugaris! Gana žaisti su tom žmogiškom savybėm! Ar nematai, kas iš to išeina?
Kad ir kaip drąsinau save, vis tiek graužė depresija. Dangaus karaliau, kiek mirčių, kai tapau bosu! Ir ėmiau skaičiuoti: Altas su Monke, Vilma Gitana Judita, Inga Ingeborga, Apžora su Cheku... Nežinojau, kur priskirti Kliovą. Ar jis iškeliavo į pragarą prieš man tampant bosu, ar jau tapus? Po galais, koks kruvinas kelias, tiesiog kruvinais akmenimis grįstas!
Sustojau prie gėrimų parduotuvės ir nusipirkau šešis butelius įvairios degtinės. Tegu bus po butelį už kiekvieną vėlę. Gal šis bjaurus skystis nuplaus mano sielą, gal nugramzdins užmarštin liūdesį? Linksminkis, Fukai, po perkūnėliais, nes antraip išprotėsi!
Atsimušiau į šarvuotas savo buto duris. Oho, jų turbūt net su heksogenu neišsprogdintum. Šaunuolis meistras Antanas! Kad tik kuo ilgiau neprašytų pinigų. Juk šiais laikais niekas skolų negrąžina. Net ir geriausiems draugams. Tačiau jis vertas didelio pagyrimo, kad taip pasitiki manimi. O gal tiesiog nenori sukomplikuoti santykių?
Paskambinau prie gretimo buto durų. Mane nužvelgė pro "vilko akį".
- O, kaimynas! - šūktelėjo atrakindama duris moteris. - Jūsų raktas pas mane. Tuoj atnešiu.
Ši stambi moteriškė visuomet labai mandagiai su manimi sveikindavosi. Turbūt žinojo, kad esu žurnalistas. Netgi būdama supykusi. O pykdavo ji ant savo pageriančio vyro. Tas nevidonas reguliariai kas savaitę stverdavo mane už skverno ir prašydavo dviejų litų. Žinoma, pilstukui. Bet, regis, prieš pusmetį kaži kur prapuolė. Tikriausiai susirado nuolaidesnę moterį.
- Kaip jie čia dirbo! Kaip skubėjo! - kleketavo kaimynė, paduodama raktą. - Ar jau matėte savo butą?
- Dar ne, - murmtelėjau rakindamas duris. - Norit pažiūrėti?
Moteris tik sulinksėjo ir ištiesė trumpą kaklą. Koks nevaržomas smalsumas! Ji įpuolė į mano kambarį, kur stovėjo neišpakuota sofa, į virtuvę ir net į tualetą. Bet labiausiai jai patiko vonia.
- Kokios plytelės, kokios plytelės, - kartojo. - Jei būtų kriauklelių, būtų tikra jūra.
- Gal po taurelę, ponia Emilija? Taip retai užeinat.
- Ne, ne, - ėmė kuklintis storulė. Bet netrukus pasitaisė: - Nebent už remontą, kad ilgai laikytų. Bet tik po taurelę. Kol mano vaikai iš mokyklos nesugrįžo.
Tiesą sakant, apsidžiaugiau, kad nereikės gerti vienam. Vien tik apie tai pagalvojus nemalonus šiurpelis nueidavo per nugarą. Kompanija ne kažin kokia: keturiasdešimtmetė dviejų vaikų motina. Įpratus prie gražių moterų, nuotaika gali tik subjurti. Tačiau būna gyvenime tokių momentų, kai gali pakęsti dešimčia metų už save vyresnę kompanionę.
Ponia Emilija griebė pjaustyti mano atsineštą virtą dešrą. Ištraukiau iš šaldytuvo nežinia nuo kurių laikų užsilikusių pomidorų. Bežiūrint lėkštėje kėpsojo krūva sviestainių. Atrodo tokia užsimiegojusi, o sukasi stebėtinai greitai.
- Yra šiokia tokia proga ir be remonto, - pasakiau kilstelėjęs taurelę.
- Gimimo diena ar vardinės? - susidomėjo moteris.
- Nei viena, nei antra. Proga gana niūri: mane pametė simpatija.
- Tokį vyrą? Negali būti! - ponia Emilija užsivertė taurelę, degtinė kliuktelėjo tarsi į statinę. - Turbūt netikusi buvo? - pasiteiravo brūkštelėjusi atvirkščiu delnu per lūpas.
- Nelabai kokia, - turėjau prisipažinti. - Šokdavo bare striptizą. Bet man patiko.
- Bus tų mergų, - guodė mane kaimynė. - Susirasi padorią, rimtą, šeimynišką.
- Tokios būna tik senmergės, - palingavau galvą.
- Susirask jauną, ką tik baigusią mokyklą arba studentę.
- Sako, kad jau mokykloje ištvirksta: rūko, geria, su bachūrais rūbinėje bučiuojasi.
- Mano panelei penkiolika metų, bet jai nei su palapinėm prie ežerų reikia, nei į kolektyvinį sodą. Ir naktimis nesidraiko. Namuose turi būti tvarka!
Pagalvojau apie kaimynės mergiotę ir prisiminiau beveik tokią pat storulę kaip ir motina. Akys užputusios, stambias kojas vos velka. Kam tokia gali rūpėti?
Netrukus kaimynė, pamiršusi, kad mane reikia guosti, ėmė skųstis savo varganu gyvenimu: du vaikai, darbo nėra, kaip pramisti iš pašalpos, vyras Senamiestyje susirado kažkokią kandį, abu geria, abu butelius konteineriuose renka, abu velniaižin kur miega...
- Ponia Emilija, nelaidokit savęs, - padrąsinau savo sugėrovę. - Esate dar jauna moteris, susitvarkiusi, ūkiška. Kiek galit virkauti to laidoko?
Tarsi būčiau pataikęs į dešimtuką. Dar po poros taurelių kaimynė pradėjo šypsotis, juoktis, kad net tirtėjo pažandė ir stambi krūtinė, užsimetė koją ant kojos, pradėjo pasakoti viso namo erotinius nutikimus (kažkas pirmajame aukšte neužsitraukę užuolaidų mylėjosi, aukštu žemiau gyvanašlė parsivedė kažkokį senį, bet, matyt, jiems nieko neišėjo, nes išvijo, dar kita iš gretimos laiptinės eina džiaustyti skalbinių su tokiu trumpu chalatėliu, kad kai pakelia rankas, tai viskas matosi, nes pamiršta užsimauti kelnaites). Klausiausi tų nuotykių, tarsi čia niekad nebūčiau gyvenęs, niekad nieko nepastebėjęs. Pasirodo, galima ir taip gyventi: smagiai liežuvaujant, dairantis pro svetimus langus, skaičiuojant ant skalbinių virvės džiūstančias kelnaites...
Kažin kaip ji atrodytų, jei išrengčiau nuogai, pagalvojau pats sau, žvelgdamas į beįsisiūbuojančią kaimynę. Kažkokiame moterų žurnale buvau skaitęs, kad keturiasdešimtmetės dar labai seksualios. Nejaugi ir šita dar norėtų vyro? Dievulėliau! Tikriausiai labiau panaši į penimę. Bet juk sako, kad yra vyrų, kurie, pamatę tokią storulę, net seilę ima gurkti. Ogi Rubensas niekaip negalėjo atsigėrėti savo šimtapūde žmona: tapė ir tapė ją kuo nuogesnę.
Artėjant butelio dugnui, ponia Emilija vis smarkiau pliaukšteldavo delnu man per kelį. Jos chalato skvernai nukaro žemyn, rausvas apatinukas susirangė, niekuo nepridengtos ėmė švysčioti rąsto storumo šlaunys. Nejaugi šita senė nepastebi, kur aš spoksau? O gal, atvirkščiai, dar labiau stengiasi? Pagal pastarojo laikotarpio logiką, jausdamas netoli savęs mirtį - Ingutė dar nepalaidota - turėčiau elgtis iškrypėliškai: nutempti šitą storulę ant neišpakuotos sofos, nurengti ir išdulkinti. Jei tik rasčiau priėjimą...
Tačiau kai ponia Emilija smagiai trinktelėjo man per kelį ir pamiršo jį paleisti, švelniai nustūmiau jos ranką ir visiškai blaiviu balsu pasakiau:
- Man regis, jūsų vaikai sugrįžo. Girdžiu dunksint duris.
- Negali būti, - sumurmėjo storulė, mėgindama užtraukti apatinuką ant šlaunų. - Vaikai turi raktus. Nebent senis būtų parsiradęs...
Išlydėjau ponią Emiliją lyg mieliausią viešnią. Ji vos nepakštelėjo man į žandą. Neduok Dieve, tokią uošvę gauti, pagalvojau rakindamas duris.
Grįžau į virtuvę, išsitraukiau dar vieną butelį degtinės ir pasistačiau ant stalo. Tai buvo "Trejos devynerios". "Į sveikatą, Edvardai Milkau!" - pasakiau. "Būk sveikas, Povilai Rokaiti!" - atsakiau. "Kilstelkim taures, Fukai!" - pridūriau.
Degtinė buvo neskani. Iš tikrųjų vienam gerti šlykštu. Nežinau, kuris iš mūsų tai pasakė, bet tatai buvo teisybė. Nesvarbu, kad buvau vienas trijuose asmenyse, lyg ponas Dievas, vis tiek jaučiausi bjauriai. "Kas tau leido taip beatodairiškai žudyti?" - paklausiau. "O man nereikia jokio leidimo, - vyptelėjau. - Aš esu Nyčės antžmogis. Arba paskutinis kvailys!" Prisiminiau, kad buvau žadėjęs išgerti už neseniai "šią ašarų pakalnę" palikusias vėles. Pirmiausia, žinoma, už Ingą Ingeborgą, miškų nimfą, švelniąją būtybę. Ji buvo visiškai trenkta mergužėlė, gyveno trečdaliu smegenų, bet ką padarysi, jei visas pasaulis ant tokių laikosi: jos myli vyrus, užjaučia juos, atleidžia jiems, išklauso, nepasmerkia, paguodžia negailėdamos savo kūno, jos švelnios, svajoja apie vaikus ir šeimą, pritaria bet kokiai vyriškai beprotybei, retkarčiais apsiverkia, pašniurksi nosimi, bet vėl netrukus šypsosi, bijodamos neįtikti.
- Tau turi rastis vietos danguje, Ingute! - pasakiau trinktelėdamas taurelę ant stalo.
Su kitomis vėlėmis mano santykiai buvo žiauriai komplikuoti. Ypač su Vilmos Gitanos Juditos Daugirdaitės CC. Kiek juose buvo meilės ir kiek neapykantos? Neapykantos turbūt daugiau, nes galiausiai ji nusvėrė savo svarstyklių lėkštelę. Vis dėlto išgėriau po sklidiną taurelę "Trejų devynerių" už visas penkias vėles. Tetraukia jas šėtonas! Tegu jos pagaliau atstoja nuo manęs.
Diena kažkaip greitai sutemo, kiemas ištuštėjo, nutilo vaikų balsai, pradėjo lyti. Degtinės turėjau apsčiai. Mes, trys draugai, Edvardas, Povilas ir Fukas, galėjome suremti pečius ir nepasiduoti. Pabudau naktį, tamsoje. Mėginau įsivaizduoti, kur esu: Vilniuje, Lazdynuose, rumuniškoje ponios Vilmos lovoje? O kur žavingoji klastūnė? Nė velnio! Tada Ašigalio gatvėje, pas panelę Ievą Krištopaitytę. Ji miega čia pat, ant sudedamos lovelės. Nėra? Tai gal Salupio miške, palei Nerį? Laužas užgesęs, žvaigždės uždengtos debesų, Inga kuičiasi po hondos bagažinę, ieškodama žaliosios mano striukės... Inga? O gal jos vėlė? Kvailys! Iš tiesų gulėjau savo namuose, Partizanų gatvėje, ant išpakuotos ir sustatytos sofos. Kas tai padarė? Tu pats, Edvardai, kas kad neprisimeni. Bet kodėl taip žiauriai skelia galvą į keturias ar šešias dalis? O burnoje pripilta smėlio? Nuslinkau į virtuvę, užžiebiau šviesą. Po stalu stovėjo trys tušti degtinės buteliai. Vadinasi, visi trys išgėrėme po puslitrį "ant galvos". Ne tiek daug. "Nusukau galvą" buteliui (tai buvo "Naminė degtinė"), prisikliukinau į puodelį ir maktelėjau. Netrukus geležinis lankas atsileido, pasidarė lengviau kvėpuoti. Po pusvalandžio vėl užmigau. Kažkur verkė vaikas. Ingos? Nesąmonė!
Pabudau rytą. Vėlyvą, apsiniaukusį, rūškanotą, lietingą. Ėmiau svarstyti, kokia diena. Šeštadienis ar sekmadienis? O koks tau skirtumas? Į miestą negalėjau žiūrėti. Degtinės dar buvo pakankamai. Pasaulis šlykštus, o visa kita juoda, pasakiau. Nejaugi tave užpuolė pomirtinė depresija? Ne pomirtinė, kvaily! Mirties artumo. Irgi ne taip? Žudynių košmaro? Panašiai, bet ne visiškai taip. Turėčiau kažkur eiti. Bet kam? Kas manęs laukia? Paklausyk, kaip smagiai kliuksi į stiklą "Lithuanian vodka". Inga, ateik, kur tave velnias nešioja? Išgersim kartu. Ką, tau nepatinka degtinė? Eik šikt! Kur daugiau, į tualetą. Juk žinai pati...
Nubudau naktį ir nebegalėjau užmigti. Gerklėje prižėlę usnių, į smegenis prikalinėta vinių. Kai pasijudinu, akyse sužaibuoja. Degtinės nebebuvo, visi buteliai tušti. Virtuvėje garsiai tiksėjo žadintuvas. Kas tu esi? Bosas? Šūdas, o ne bosas! Niekas tavęs nebijo, kiekas neklauso. Netgi Malas pasiuntė po velnių. Cinkas? Cinkas vis dar pakenčia tave iš draugiškumo. Jis vis dar mano, kad tu jį ištraukei iš kalėjimo. Netgi pilnapadė kekšė Ievutė galvoja atsipirkti Kama Sutros pamokomis. Ką dar nušauti, kad tave laikytų bosu, kad neštų pinigus ir dovanas? Gana, absurdas! Kuo daugiau mirčių, tuo blogiau tau pačiam. Jokio efekto. Ta gyvatė Judita tyčia tave sugundė boso postu. Žinojo, kad nepajėgsi, nepakelsi, neištversi. Sugniuši, palūši, prarasi viską, nebesivaldysi. Tave užgrauš sąžinė. Prarasi bet kokį žmogiškumą. Prakeikimas! Gauja subyrėjo kaip smėlio pilis pajūryje. O kur dar policija? Reikia "nešti muilą" iš Lietuvos. Bet kuris iš tų kupranugarių gali cvaktelėti kulką į pakaušį. Tik atsitiktinumo dėka esi vis dar gyvas...
Žvilgtelėjau į barą ir - o džiaugsme! - pamačiau du didelius Alytaus viskio butelius. Niekaip negalėjau prisiminti, kaip jie ten atsirado. Koks skirtumas, numojau ranka. Gėrimas šlykštus, bet vis tiek geriau nei mirti nuo priverstinės abstinencijos. Gyvenam, chebra. Fukai, Edvardai, Povilai, visi eikit čia. Gausite po klebonišką...
Nubudau naktį. Tarsi dienos nė nebuvo. O gal iš tiesų nebuvo? Kai smegenis užgula tamsa, ne taip greitai išsisklaido. Alkoholio nebebuvo nė lašo. Kamavausi kelias valandas. Vėl prasidėjo baisus sąžinės graužimas. Norėjau atgailauti. Atleiskit visi, kuriuos pasiunčiau šėtonui į nasrus. Ne iš gero. Kokio velnio, pasak Klaudijos Modės, persimečiau į "kitą pasaulį?" Ko tikėjausi? Lengvo, žavingo, žaismingo, prabangaus gyvenimo? Tas sukčius komisaras Henrikas Sadauskas mane pastūmėjo. O paskui Vilma Gitana Judita nutvėrė už rankos ir nutempė gilyn į dumblą, rodydama Kanarų salų palmes, jachtas, Holivudo ugnių pašvaistes. Atgal kelio nebėra. Priešais žioji kalėjimo vartai. Teks minti iš sumautos tėvynės į platųjį pasaulį...
Prieš rytą užsnūdau. Staiga ant spintos krašto nutūpė dvi varnos. Kraipėsi, kranksėjo, dėbčiojo į mane juodomis akimis. "Sveikas, Fukai! - karktelėjo ta, kuri tupėjo kairėje pusėje. - Aš esu Inga Ingeborga Bareikytė". "O aš esu Vilma Gitana Judita Daugirdaitė CC, - paskubėjo prisistatyti dešinioji. - Kaip laikais? Ko toks niūrus?" Tačiau žinojau, kad jos man dumia akis. Pirmoji buvo Baltoji karštligė, o antroji - Delirium tremens. Užsimaniusios galėjo pavirsti ugnies raudonumo spalvos kipšiukais. "Štiš!" - riktelėjau, tačiau jos neketino nuskristi. Atvirkščiai, purptelėjo ir nusileido ant sofos galo. "Mes pasiversime pesliais ir iškaposime tau akis!" - pagrasino ponia Daugirdaitė. Šnopuodamas iš įniršio, išsitraukiau PSM ir paukštelėjau į kairiąją varną, Be abejo, pataikiau, tačiau Baltoji karštligė nenukrito, o pasidarė balta, apšerkšnijusi, tokia, kaip Inga šaldytuvo dėžėje. Į Delirium tremens niekaip negalėjau pataikyti. Šaudžiau kas pusantros sekundės ir vis pro šalį. Bestija Vilma šokinėjo, plasnojo sparnais, stambios juoko ašaros riedėjo jos skruostais. "Mėšlo krūva! - tyčiojosi ji iš manęs. - Šunbosis! Tau tik mergoms į skyles taikyti!"
Pabudau suplukęs, sukaitęs, vis dar spaudydamas dešinės rankos smilių. Kai atsikvošėjau, išsigandau, kad bus ištikusi baltoji karštligė arba, moksliškai tariant, delirium tremens. Amba, Fukai, važiuosi į durnyną. Bet netrukus supratau, kad tai, ačiū Dievui, tebuvo sapnas. Košmariškas, paranojiškas, bet vis dėlto sapnas...
Gulėjau it suparalyžiuotas. Bijojau net pasijudinti. O jeigu kraujas užlies smegenis? Dar turėjau kelis litus alui, bet kažkas turėjo nueiti jo parnešti. Aš esu bosas, aš negaliu vaikščioti alaus. Geriau nugaišiu.
Staiga sučirškė telefonas. Po galais, nejaugi nebuvau jo išjungęs? Kas mane prisiminė? Kam aš reikalingas? Vos neištiko apopleksija, kai pažinau komisaro Henriko Sadausko balsą.
- Tuoj atvažiuok į komisariatą, - ultimatyviai pareikalavo.
- Komisare, esu visiškai girtas. Keturios promilės. Vos laikausi už ragelio. Kai paleisiu, tuoj nugriūsiu.
- Iš pat ryto? Nejuokauk, Edvardai, tu man skubiai reikalingas.
- Ko jums reikia iš manęs? Komisare, jūs sugriovėte mano gyvenimą. Esu bedarbis, mane užpuolė depresija, visai rimtai galvoju apie savižudybę.
- Edvardai, būk vyras. Nebepažįstu tavęs.
- Sakau, kad esu sugniužęs. Be to, visiškai girtas. Tik alkoholis dar gelbsti mane.
- Galime išblaivinti šaltojoje.
- Komisare, nesiųskite pareigūnų, nes iššoksiu pro langą. Vis tiek mano gyvenimas šūdo vertas. Jūs pasigailėsite savo neprotingo poelgio!
Komisaras Sadauskas valandėlę patylėjo. Maniau, kad atsikabins, bet kur tau.
- Pabaliuose du plėšikai užpuolė laiškanešę ir atėmė dvylika tūkstančių keturis šimtus litų. Vieną iš jų moteris, nors ir sužeista, vis dėlto įsidėmėjo. Įtariami kauniečiai. Sukurtas fotorobotas. Tu turėtum jį atpažinti.
- Nieko nepažįstu, komisare! Gana! Jūs ir taip išsityčiojote iš manęs: lindau liūtui į nasrus, rizikavau galva, nusipelniau "stukačiaus" šlovę, o jūs nedavėte man nė cento. Daugiau jokio bendradarbiavimo su policija. Palikite mane ramybėje!
- O jeigu pasakysiu, kad mus pasiekė gandai, jog tu, Edvardai Milkau, po Arkadijaus Gaidaro mirties pasidarei gaujos vadeiva?
- Absurdas! Jūsų operatyviniai darbuotojai paisto visiškus niekus. Argi jums, komisare, neatėjo į galvą, kad jie parsidavę nusikaltėliams ir nori su manimi susidoroti? Juk žinote, kaip žiauriai keršija "anas pasaulis". Užuot mane saugoję, norite pakišti po "mašinka". Štai koks jūsų dėkingumas!
Henrikas Sadauskas kažką murmėjo po nosimi.
- Vadinasi, nenori mums padėti. Tai žinok, Milkau, kad iš manęs nesulauksi jokios užuojautos.
- Grasinate, komisare? Kaip negarbinga! O aš jus laikiau padoriu žmogumi!
Mano nuomone, čia pokalbį buvo labai patogu nutraukti, tad nieko nelaukdamas klanktelėjau ragelį. Nusišluosčiau prakaitą. Pakinkliai iš tiesų virpėjo. Turėjau atsiremti į sieną. Tikriausiai tą sukčių Sadauską pasiekė gandai ir apie šunišką Cheko bei Apžoros mirtį, bet jis tatai pasiliko rezerve. Kad kitą kartą vėl galėtų atsakančiai smogti. Fukai, ar nejauti, kad tau po kojomis dega žemė? Kad esi apsuptas iš visų pusių?
