Remigijus RAINYS
Raseinių rajono teisėsaugininkams nors ir nenoriai, tačiau jau duoda parodymus įtariamieji Gylių pašto laiškanešio Rimanto Marcinkaus (40 m.) apiplėšimu ir nužudymu broliai Vidas (25 m.) bei Sigitas (30 m.) Urbonavičiai ir Neringa Danusaitė (20 m.). Aiškėja ir kiti šios nusikalstamos grupės, prie kurios artimiausiu metu ketinama prijungti dar mažiausiai vieną ar net kelis įtariamuosius, juodi darbeliai. Įtariama, kad jie įvykdė dar mažiausiai dešimt vagysčių Raseinių, keturias - Kelmės rajone, "pasižymėjo" Šakių, Jurbarko ir Kauno rajonuose. Beje, aiškinamasi, ar trijulė neįsivėlusi į dar dvi žmogžudystes Kauno ir Jurbarko rajonuose.
Su ginklais žaidė nuo vaikystės
Sigitas Urbonavičius, su tėvais iki šiol gyvenęs Pažyzdrio kaime, nuo mažens žaidė su ginklais. Jo tėvai Ignas ir Biruta Urbonavičiai susipažino bei susituokė dirbdami sukarintoje nežinybinėje apsaugoje - saugodami tuomet valstybinės reikšmės objektu laikytą Lyduvėnų tiltą per Dubysą. Tarnybinius šautuvus į namus papietauti ar atsipūsti užsukę vyresnieji dažnai patikėdavo Sigitui, tad vaikis mikliai išmoko juos išnarstyti bei vėl sudėti, kruopščiai išvalydavo. Potraukis ginklams išliko ir suaugus, nors vaikinas baigė technikos mokyklą - įgijo staliaus-dailininko specialybę, o vėliau mokėsi traktorininko amato. Tėvui perėjus dirbti į miškų ūkį, Sigitas kartais drauge su juo eidavo į medžiokles, kai suaugo, tapo Žvejų ir medžiotojų draugijos nariu, nors pirmąjį savo lygiavamzdį ir pistoletą "Berreta" teisėtai įsigijo neva savigynai. Kurį laiką padirbėjęs Raseiniuose, parduotuvės "Norfa" apsaugoje, S. Urbonavičius ketino stoti į Teisės akademiją ir tapti policininku, tačiau visas kortas sumaišė jaunesnysis brolis Vidas - jis du kartus buvo teisiamas už vagystę ir nelegalaus medžioklinio šautuvo laikymą, o teisto asmens broliui durys į policiją užsitrenkia automatiškai. Praėjusių metų gegužės mėnesį iš kolonijos sugrįžęs Vidas Urbonavičius apsigyveno sugyventinės tėvų namuose Bogušiškių kaime, su ja augina dvi atžalas. Niekur neįsidarbinęs vyriškis vertėsi atsitiktiniais uždarbiais ir talkininkavo uošvių ūkyje, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, senų įpročių nemetė ir vėl įsitaisė nelegalų šautuvą. Išėjęs iš apsaugos tarnybos Sigitas ėmė verstis prekyba mediena: nupirkdavo miško plotus, medžius iškirsdavo ir parduodavo. Sūnui talkindavo anksčiau miškininkystėje dirbęs tėvas. Uždirbdavo, matyt, neblogai, nes įsitaisė visureigį "Mitsubishi Pajero", tėvų sodyboje ruošėsi statyti didelę lauko virtuvę ir susivežė tam visas reikalingas statybines medžiagas.
Jaunoji pora nepatiko abiem tėvams
Prieš porą metų Sigitas Raseiniuose susipažino su daugiau nei dešimčia metų už save jaunesne Neringa Danusaite iš Gylių kaimo. Gyliuose baigusi devynias klases, mergina toliau mokėsi Raseinių gimnazijoje ir gyveno bendrabutyje. Įsiliepsnojusi meilė Neringai gimnazijos baigti nesutrukdė, nors mokslams gimnazistė didelio dėmesio ir nerodė. Pora kartais apsilankydavo ir pas Sigito, ir pas Neringos tėvus, o šią vasarą apsigyveno Pažyzdryje. Kandidatė į marčias iš karto nepatiko Birutai Urbonavičienei. Jai jaunoji sūnaus draugė atrodė įžūli ir aikštinga, dažnai šokdavo į akis. Teisėsaugininkai teigia, kad dar anksti viešinti žinias apie nusikalstamos veikos ištakas, tačiau manoma, kad jie vagiliavo jau senokai. Tiesiog prireikus kokios nors detalės traktoriui ar kokio namų apyvokos daikto buvo važiuojama ir pavagiama. Nors, pasak Dalės Danusienės, vos dešimtmečiu už ją jaunesnis "žentas" jai nebuvo prie širdies, mat nemėgo bendrauti ir buvo šaltas, uždaras žmogus, tačiau ji neatsisakydavo iš dukros priimti neva Sigito iš "labdaros" nupirktas dovanas: patalynę, indus ir net dviratį. Tik vėliau paaiškėjo, kad visi šie daiktai buvo vogti.
Nusprendė greitai praturtėti
Dabar visa trijulė skirtingai aiškina sumanymo apiplėšti laiškanešį autorystę. Neringa teigia paprašiusi Sigito padėti prasimanyti pinigų tolesniems mokslams. Vidas Urbonavičius tikina, jog įvykdyti nusikaltimą jį kurstė N. Danusaitė, o Sigitas dievagojasi nuo to atkalbinėjęs ir brolį, ir draugę, bet paskui pasidavęs jų spaudimui. R. Marcinkaus užpuolimo planas buvo paprastas ir atrodė lengvai įvykdomas. Tikėtasi, kad laiškanešys išsigąs grasinimo ginklu ir nesipriešindamas atiduos vežamus pinigus. Nors teisėsaugininkai įtaria, kad R. Marcinkų kaip galimą auką nurodė D. Danusienė, tačiau areštinėje parą praleidusi moteris dievagojasi to nedariusi. Neringos mama augina dar tris nepilnamečius vaikus, todėl ji išleista į namus, tačiau įtarimai nepanaikinti.
Alibį bandė užtikrinti Sigitas
Pensijų mokėjimo dieną Sigitas savo automobiliu Neringą ir Vidą nuvežė į iš anksto numatytą vietą tarp Gylių ir Didvėjo kaimo ir paliko. Pasalai pasirinkta vieta buvo pati pavojingiausia visame laiškanešio maršrute, nes keliuką iš abiejų pusių supa miškas. Kol pirštinėti ir kaukėti plėšikai laukė aukos, S. Urbonavičius bandė visiems užtikrinti alibį demonstratyviai važinėdamas po Gylius bei sustodamas tai šen, tai ten. Ilgesnis užsibuvimas D. Danusienės namuose turėjo sudaryti įspūdį, jog drauge su Sigitu pas mamą vieši ir Neringa, nors Dalė vėliau patvirtino, kad dukra lankėsi tik rytą.
Laiškanešys neišsigando
Kai pasaloje lindėjusi N. Danusaitė atpažino dviračiu keliuku atminantį R. Marcinkų, Vidas, ginkluotas medžiokliniu dvivamzdžiu, iššoko jam priešais ir riktelėjo: "Apiplėšimas! Atiduok pinigus!" Tačiau nuo šio momento iš anksto sumanytas planas žlugo, nes R. Marcinkus nė nemanė paklusti ir tvirtai įsikibo į užpuoliko šautuvą. Besigrumiant vienas po kito nuaidėjo du šūviai ir Vidui šiaip ne taip pavyko išplėšti ginklą iš kibių R. Marcinkaus rankų. Plėšikas daužė juo aukai per galvą, pečius, rankas, kol šis pagaliau susmuko ant žemės. R. Marcinkui buvo suduoti aštuoni ar devyni smūgiai. Prišokusi N. Danusaitė iš laiškanešio rūbų ištraukė piniginę ir sugriebusi jo krepšį bei dviratį nuskubėjo į mišką. V. Urbonavičius sunkiai sužalotą R. Marcinkų nuvilko toliau nuo kelio ir polietileniniu špagatu surišęs rankas paliko. Bendrininkai nuo įvykio vietos mišku pasitraukė apie 4 kilometrus ir vogtu mobiliuoju telefonu išsikvietė kaime jų laukusį Sigitą, kuris savo džipu visus parvežė į Pažyzdrį.
Pagalba atskubėjo iš užpuolikės namų
Atgavęs sąmonę laiškanešys sugebėjo vėl išsigauti į keliuką. Likimo ironijos dėka nelaimėliui pirmasis į pagalbą atskubėjo D. Danusienės sugyventinis Ivanas Strumila. Vyriškis kaip tik lūkuriavo laiškanešio netoliese gyvenančio pensininko sodyboje, mat sulaukęs pinigų ketino jam grąžinti skolą. Karagandoje gimęs vyriškis jaudinosi, kad Sigitas ir Neringa apie pensijų mokėjimą galėjo išgirsti iš jo, nes buvo garsiai prasitaręs apie 13 valandą eisiąs atsiimti skolos. I. Strumila iškvietė greitąją pagalbą, kuri nugabeno komos ištiktąjį į Raseinių ligoninės Reanimacijos skyrių. Čia R. Marcinkus po savaitės mirė.
Tūkstantis litų rūtų darželyje
Grobį - apie 2 000 litų - pasidalijo Vidas ir Neringa. Visą savo grobį vyrukas užkasė tėvų namų rūtų darželyje, o N. Danusaitė apie šimtą litų išleido maisto produktams, striukei bei ketino dar įsigyti žieminius batus. Dar šimtą litų Neringa pati pasisiūlė paskolinti motinai, kai po kelių dienų vėl apsilankė jos namuose. Išsiėmusi iš piniginės 5 naujutėlaites kupiūras po dešimt litų ir vieną penkiasdešimties litų banknotą, ji ištiesė pinigus nustebusiai motinai, kad ši nusipirktų maisto. O įsidrąsinę sugyventiniai buvo todėl, kad žiniasklaidoje jau buvo pranešta apie pirmuosius sulaikytus įtariamuosius, todėl jie manė esą visiškai saugūs.
Bėdos dėl alibio
Pirmasis sulaikytas įtariamasis turėjo su savimi apie tūkstantį litų įvairiais banknotais ir nenorėjo paaiškinti, iš kur juos gavęs. 28 metų amžiaus vyriškis nežinojo net tikslios turėtų pinigų sumos, todėl jo paistalai apie neva su savimi nešiojamas santaupas buvo daugiau negu juokingi. Rimtai prispirtas į kampą įtariamasis prisipažino, kad pas jį rastieji pinigai - tai pajamos už nelegaliems prekybos taškams pristatytus svaigalus. Tokio alibio, savaime suprantama, ilgai nesutiko patvirtinti nė vienas pilstuko pardavėjas, bijodamas pats būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau vis dėlto ir tarp jų atsirado sąžinės nepraradusiųjų, kurie "išgelbėjo" savo tiekėją. Tačiau kol nevykėlis komersantas ieškojo liudininkų, įvykį tyrę pareigūnai jau žinojo, kad dalis pinigų pensijoms buvo išduoti naujais, dar niekada apyvartoje nebuvusiais banknotais. Laiškanešys jau buvo spėjęs išmokėti kelias pensijas, tad netrukus buvo nustatytos kupiūrų serijos raidės ir pirmieji numerių skaitmenys. Po kruopštaus darbo pareigūnai išsiaiškino, kad tokius banknotus Raseinių rajone gavo tik paštas pensijoms mokėti. Beliko laukti, kada "žymėtieji" pinigai pasirodys apyvartoje. Teisėsaugininkai nesiafišuodami įspėjo daugelio parduotuvių darbuotojus, o belaukdami "kibimo" tikrino kitas versijas. Trumpam į areštinę nukeliavo du svetimam miške netoli įvykio vietos malkavę broliai, pirštų atspaudai lyginamajam tyrimui paimti beveik iš keturiasdešimties žmonių. Apie brolius Urbonavičius ir N. Danusaitę ratas vis siaurėjo, tačiau pagrindas juos sulaikyti atsirado, kai Neringos mama parduotuvėje užsimokėjo dešimtine iš laiškanešio krepšio.
Sudarė skirtingus fotorobotus
Sigitas ir Neringa įtikinamai pabandė dar kartą nukreipti nuo savęs Įtarinėjimus. Jie tvirtino, jog 70 litų jiems davė du nepažįstami vyriškiai, pasiprašę pavežami iki Ariogalos. Nepažįstamieji esą jų džipą susistabdę prie pat Gylių kaimo kaip tik tą dieną, kai buvo užpultas R. Marcinkus, ir už pavėžėjimą dosniai atsilygino. Kol vieni pareigūnai tikrino Ariogalos versiją, Neringai ir Sigitui buvo pasiūlyta sudaryti paslaptingųjų keleivių fotorobotus. Jų atskirai sudaryti fotorobotai buvo visiškai nepanašūs, todėl žlugo ir šis prasimanymas. D. Danusienė tikino, jog Neringa palūžo ir prisipažino, kai policininkai išsivežė tardyti jos nepilnamečius brolius, mat esą išsigandusi, kad prieš juos bus vartojamas smurtas. Tačiau, pasak pareigūnų, neatrodo, kad N. Danusaitė gailėtųsi nusikaltusi. Mergina labiau jaudinasi tik dėl to, kad įkliuvo.
Arsenalas buvo užkastas žemėje
Daugybė netikėtų radinių aptikta ir per kratas Neringos bei Sigito tėvų Sodybose ir Vido sugyventinės tėvų namuose. Be jau minėtų 1 000 litų, slėptų rūtų darželyje, aptikta daugybė kitų numanomai vogtų daiktų: patalynės, indų, rūbų, buitinės technikos, automobilių ir traktorių detalių. Atrodo, jog į vagystes broliai ir Neringa išsiruošdavo kaip į universalinę parduotuvę: kai ko nors prireikdavo, tai ir važiuodavo vogti. Dalį grobio, pavyzdžiui, plastikinius vazonus su gėlėmis, jie tuoj pat panaudodavo namų aplinkai papuošti, kitką užkasdavo į žemę, kol prireiks. Pareigūnams pavyko aptikti slaptavietes, kuriose buvo užkasta 70 šovinių, žiūronai, optinis taikiklis, vėzdas, prisukinėtas medvaržčių, ginklų. Sigitas namuose laikė karo laikų miną, o pas Vidą rastas nelegaliai turėtas lygiavamzdis. Senieji Urbonavičiai tvirtina, jog jų sodyba buvo kratyta net šešis kartus, ir jau nustojo po pareigūnų apsilankymo dėlioti daiktus į savo vietas, nes šie esą vis vien viską vėl išvers.
Su kaimynais nebendravo
Ir D. Danusienė, ir I. bei B. Urbonavičiai skundėsi, jog nebegali išeiti iš namų, nes į juos skersakiuoja kaimynai, tačiau kalbinti vietos žmonės neslėpė, kad ir anksčiau nei viena, nei kita šeima į artimesnes draugystes nebuvo linkusi. Pažyzdryje niekas neprisimena, jog Ignas ar Biruta būtų juos pasikvietę į talką ar kokį nors gimtadienį. Ypač žmonės nuo Urbonavičių atšlijo, kai paaiškėjo, kad apsivogė jų jaunėlis Vidas.
Našlaičiai galės ilgiau pamiegoti
Po vyro žūties vis dar neatsigauna penkis našlaičius auginti likusi Svetlana Marcinkienė. Svetlanos tėvai ir uošviai kadaise padėjo jauniesiems nusipirkti palaikę trobelytę, kurią šie kaip įstengdami apsilopė ir kūrė ten savo gyvenimą. Pasak pažinojusiųjų, Rimantas Marcinkus turėjo tik vieną pomėgį - darbą. Vyriškis laiškanešio pareigas vykdė tiesiog skrupulingai. Anot bendradarbių, jei atnešęs laišką į kokią sodybą R. Marcinkus nerasdavo adresato, tai nepalikdavo kitiems šeimos nariams - vėliau užsukdavo dar kartą. Niekas neprisiminė, kad laiškininkas būtų kada laiku neatnešęs pensijų ar užsisakyto laikraščio, nors tekdavo bristi ir per purvynus, ir per pusnynus. Ne ką mažiau vargdavo ir Rimanto mažyliai, kuriems į mokyklą kasdien tekdavo kulniuoti bene penkis kilometrus. Žiemą savo automobiliu mažylius paveždavo tėvas, o šiltesniu periodu jie visuomet keldavosi pusantros valandos anksčiau nei jų bendraamžiai. Tėvui žuvus vaikų pavežti nebėra kam, nes Svetlana vairuotojo pažymėjimo neturi. Išklausę nedrąsius našlės nusiskundimus ir pageidavimus buvę Rimanto bendradarbiai nusprendė padėti. Kauno apskrities pašto darbuotojai surinko pinigų ir ne tik apmokėjo visas R. Marcinkaus laidojimo išlaidas, pridovanojo mažyliams krūvas drabužėlių bei avalynės, bet ir nutarė nupirkti jiems erdvesnį būstą. Dėl nusižiūrėtosios sodybos su visiškai suremontuotu keturių kambarių namu ir visais ūkiniais pastatais jau susitarta, tad netrukus Svetlana su vaikais galės kraustytis į pačiame Gylių centre, priešais mokyklą, esantį ūkį, kuriame yra ir sklypelis žemės ganyklai, ir sodas, ir daržas.
