Aišku, žinojote, kad žodis “karnavalas” kilo nuo italų “carnevale”, kurio etimologiją vieni sieja su fraze “carnem levare” - “atimti mėsą” ir Viduramžių tradicija prieš Pelenų trečiadienį bei Gavėnios pasninką rengti atsisveikinimo su mėsa puotą, o kiti ieško ištakų senovės Romoje ir tvirtina, kad karnavalas atsirado nuo “carrus navalis”, t.y. romėnų apsivalymo procesijose naudotų laivų formos vežimų.
Be jokios abejonės, šie ginčai didžiai prasmingi, nes priartina prie paties papročio kilmės įminimo, tačiau man asmeniškai šiuo atveju įdomiau sužinoti, ar mūsų žagarėliai ir spurgos irgi kilę iš Italijos.
Intuicija kužda ką kita, bet pasvarstykite patys: nueini į svečius, paskanauji visokių įmantrių itališkų gardumynų, o desertui iškilmingai atnešama lėkštė su paprasčiausiais žagarėliais arba mažutėmis nelabai gerai išvirtomis ir storai cukraus pudra nubarstytomis spurgutėmis.
Visi beria komplimentus ir mėgaujasi šiais gardėsiais, o paprašyti paaiškinti entuziazmo priežastį nustebę sako, kad tai juk tradiciniai karnavalo patiekalai, be kurių Italijoje niekas neapsieina nuo Šv. Antano kankinio dienos, kuri minima sausio 17-ąją, iki Užgavėnių. Visa Italija valgo tą patį, bet vadina įvairiai. Antai žagarėliai Romoje yra “frappe” (“frappa” taip pat vadinama banguota drabužių apdailos juostelė), Bolonijoje “sfrappole”, Mantujoje “lattughe”, Venecijoje “galani”, Vičencoje “crostoli”, Toskanoje “cenci”, Pjemonte “bugie” (“melagystės”), Lombardijoje “chiacchiere” (“apkalbos”). Sakoma, kad šie pavadinimai atspindi tai, kas neišvengiamai vyksta, kai karnavalo papročiu viena kaimynė, draugė, giminaitė atneša pintinę žagarėlių dovanų kitai.
Paklausykit, kas apie juos rašoma. Lengvi kaip vėjo gūsis, kaip oras, saldūs kaip mylimosios bučinys ir t.t. O receptas - pats paprasčiausias. Iš miltų, cukraus pudros, kiaušinių, trupučio sviesto, pusės stiklinės vyno, žiupsnelio druskos ir tarkuotos citrinos žievelės iškočiota tešla pjaustoma juostelėmis, kad susiraitytų įmesta į verdantį, maždaug iki 190 laipsnių įkaitintą arachisų aliejų.
Spurgutės (it. “castagnole”) gaminamos taip pat iš miltų, kiaušinių, pieno, sodos ir verdamos aliejuje arba taukuose. Tešla pagardinama lašeliu vynuogių degtinės, razinomis, kedro riešutėliais. Kartais į vidų pripurškiama sviestinio arba varškinio kremo. Tai jau laikoma karnavalinės konditerijos viršūne. Receptas neretai pripildomas poetiškai užmaskuotų dviprasmybių.
Pavyzdžiui, įspėjama, kad tirpinant aukščiausios kokybės taukus plačiadugniame puode neaukštais kraštais ugnis nebūtų pernelyg karšta, antraip ji per daug greitai pačiups į savo karštą glėbį baltutę gležnutę spurgą. Tačiau be jokios šypsenos rekomenduojama tešlai naudoti tik pačius geriausius atidžiai išsijotus miltus, patį balčiausią cukrų, šviežutėlius vos padėtus kiaušinius, tik ką pamilžtą pieną, be jokių chemikalų augintų sicilietiškų citrinų tarkuotą žievelę ir trupučiuką sodos, kuri suteiks spurgutei purumo.
Kai kurie italų tradicijų žinovai teigia, kad karnavalo saldumynai - kaip konfeti. Jie turi būti lengvi, pigūs, greitai padaromi, nes gaminami ir vartojami didžiuliais kiekiais. Kiti pažymi, kad senais laikais jie simbolizavo perėjimą nuo nuolatinio kasdienio neprivalgymo prie Gavėnios pasninko ir dėl to turėjo būti sunkūs, saldūs, riebūs, kad juos valgant tiesiogine prasme ant smakro varvėtų taukai.
Gaila, kad turėdami tokias panašias kulinarines karnavalo tradicijas nė iš tolo negalime lygintis su italų sugebėjimais persirengti, vaidinti, kurti karnavalines kaukes.
Giedrė J.