Daiva NORKIENĖ
Buvęs Seimo nario A. Bauros visuomeninis padėjėjas Robertas Bilkevičius (26 m.) vėl sukčiauja. Vilniaus pirmasis policijos komisariatas gavo kelių piliečių pareiškimus, kad advokatu prisistatęs R. Bilkevičius juos apmovė ir išviliojo pinigus.
Aukštojo mokslo nebaigęs, tačiau juristu, žurnalistu, reikalų tvarkytoju spėjęs padirbėti vyrukas ne vienerius metus apgaudinėja ne tik paprastus vilniečius. Jis ne sykį apmovė Seimo narį, teisėją, vieno laikraščio savininką. "Akistata" atskleidžia: kol apgauti vilniečiai spjaudosi ir keikia, traktorininko specialybę turintis sukčius gimtinėje laikomas mažne... nacionaliniu didvyriu.
"Advokatas"
Savo aukų jaunas vyras žvalgydavosi prie Migracijos departamento, Kelių policijos. Žodžiu, ten, kur susirenka konkrečių bėdų turintys, tačiau oficialiu būdu nepajėgiantys jų susitvarkyti piliečiai. Viena iš užsienio atvykusi moteris norėjo drauge su dukterimi legaliai apsigyventi Lietuvoje, tačiau gavo neigiamą Migracijos departamento atsakymą. Netrukus prie jos prisistatė Robertas Bilkevičius. Jaunas, atviro veido, paprastai, bet tvarkingai besirengiantis vyras, mėgdavęs dėl solidumo nešiotis dokumentų aplankus, segėti įvairių organizacijų ženklelius, kėlė patikimo žmogaus įspūdį. Jis susisielojusiai moteriai parodė advokato pažymėjimą ir pasisiūlė padėti. R. Bilkevičius iš pradžių poniai žadėjo padėsiąs gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Paliko savo kortelę, telefono numerį, tačiau po kurio laiko pranešė, jog "leidimo klausimo" sutvarkyti nepavyks. Vienintelė išeitis esanti nelegaliai padaryti lietuvišką pasą. Įgijęs visišką savo aukos pasitikėjimą, R. Bilkevičius už būsimą paslaugą paėmė 100 JAV dolerių. Po kiek laiko pranešė, jog tiek pinigų esą per mažai, reikią dar 200 litų. Moteriškė taip norėjo gyventi Lietuvoje, kad nesusimąsčiusi "šelpė" sukčių. Už pastaruosius pinigus R. Bilkevičius jai prižadėjo ne tik pasą, bet ir padėti į Lietuvą iš Ukrainos atvežti jos nepilnametę dukterį. Tačiau kai jau daugiau nei pusė tūkstančio litų buvo išviliota, "advokatas" dingo lyg į vandenį. Jis pakeitė adresą, neatsiliepdavo mobiliuoju telefonu.
Kitas patiklus žmogelis "užkibo" sumanęs nelegaliai "pasidaryti" vairuotojo pažymėjimą. R. Bilkevičių jis praturtino nei daug, nei mažai - šimtu JAV dolerių. Kol auka Vilniaus kelių policijos prieigose žvarbo rudens vėjyje, Robertas vaikštinėjo minėtos įstaigos koridoriais. Išėjo ir skiedžia: " Pas tą ir aną buvau, bet jie teisių padaryti negali, mat tvarka sugriežtinta. Bijo. Tačiau nieko baisaus! Aš jums padarysiu teises padedant Seimui!" Atsisveikino "iki rytojaus ar porytojaus". Tiek jį apgautasis ir tematė.
Iškalbingi radiniai
Pusmilijoniniame mieste jaunasis apgavikas galėjo nebaudžiamas gyvuoti dar ilgai. Jis nuolat keisdavo butus, telefono numerius, stengdavosi pernelyg dažnai nesisukioti toje pačioje vietoje. Pareigūnai, taip pat ir "Akistata", turi žinių, jog vyrukas butus nuomodavosi iš paprastų močiučių, o paskui dingdavo nesumokėjęs, prigąsdinęs nesiskųsti. Todėl ne tik apgautieji, bet ir Vilniaus pirmojo policijos komisariato pareigūnai kurį laiką negalėjo R. Bilkevičiaus rasti. Kartą policininkai viename Kalvarijų gatvės bute ieškojo įtartinų ("ne advokatų ir žurnalistų lygio") asmenų. Ten ir aptiko nuomininką R. Bilkevičių. Pareigūnus gerokai nustebino ir suglumino nekokios reputacijos bute per kratą aptikti radiniai: aukštas pareigas einančių žmonių kortelės, užrašų knygelė su politikų, pareigūnų telefonų numeriais (netgi namų ar mobiliaisiais), įvairių žmonių pasai, įstaigų oficialūs dokumentai, blankai, leidimai į įstaigas. Tiesa, advokato pažymėjimas, kurį R. Bilkevičius rodydavo savo aukoms, per kratą nebuvo rastas.
Apie R. Bilkevičiaus veiklą "Akistata" rašė ne kartą, todėl atidesni skaitytojai tikriausiai žino, kaip jo rankose galėjo atsirasti tokių daiktų. Nukentėjusioji (už tariamai ruošiamą publikaciją laikraštyje R. Bilkevičiui sumokėjusi beveik keturis šimtus litų) J. Latvelytė mums teigė, kad R. Bilkevičius, bijodamas kratos, jai pasaugoti siūlė maišelį su "Lietuvos aido" ir jo darbuotojų dokumentais. Minėto dienraščio redaktorius "Akistatai" pasakojo, kad jų buvęs juristas R. Bilkevičius jiems negrąžinęs ne tik kai kurių popierių, bet ir tarnybinio pažymėjimo. Už sukčiavimą teistas keliuose laikraščiuose ("Lietuvos aide", "Lietuvos žiniose") dirbęs R. Bilkevičius vėliau įgijo Seimo nario A. Bauros pasitikėjimą ir tapo jo visuomeniniu padėjėju. Sukčiaus gebėjimas įgyti pasitikėjimą - beribis. Traktorininko specialybę turintis "advokatas" šiandien ne mulkintų vilniečius, o sėdėtų už grotų. Tačiau vyrukui pavyko sugraudinti už tūkstančių litų pasisavinimą iš įmonės jį teisusį Vilniaus apylinkės teismo teisėją. Ir teisėjui, ir Seimo nariui, ir daugeliui aplinkinių jis teigdavo esąs visiškas našlaitis, per vargą ir kančias įgijęs juridinį, žurnalistinį išsilavinimą. Ir kaip nepasitikėsi sąžiningu, vargstančiu "našlaičiu"...
Greičiau už "Atleisk"
Tačiau "Akistatos" žurnalistams tapo smalsu, kokioje aplinkoje augo, iš kokios šeimos kilo Vilnių kvailinantis apgavikas. Todėl greičiau net už garsiąją televizijos laidą "Atleisk" suradome "vargdieniui" tėvą, motiną ir trylika seserų bei brolių.
Kauno rajono Vandžiogalos seniūnijos Vimbarų kaimas, kuriame gyvena Marijona ir Vladas Bilkevičiai, nuo didesnių gyvenviečių (Babtų ir Vandžiogalos) nutolęs per penkis šešis kilometrus. Kaimą, kurį sudaro vienišas daugiabutis ir kelios pavargusios sodybėlės, tik retkarčiais pasiekia autoparduotuvė, nėra čia nei užeigos, nei mokyklos. Tik "plikas" bestogės autobusų stotelės stovas, porąkart per dieną vimbariškius išlydintis į "civilizaciją". O šiaip aplink, kiek tik užmato akys, - laukai ir pievos. "Kremlius", apsilaupęs daugiabutis žole ir medžiais apaugusiu stogu, mus pasitiko visiška tyla. Tolumoje aplink tvartus triūsinėjo pora moksleiviško amžiaus jaunuolių. Išvydęs žurnalistų automobilį, vienas prisiartino pasiteirauti. Nespėjome pasakyti, kad ieškome Marijonos Bilkevičienės, o ta jau beateinanti! Akimirksniu susirinko pilnas kiemas: gražios tvarkingos panelės ir moterys, vaikai, vienas kitas berniokas. Marijona pasirodė esanti apvalių formų gana tvarkinga 67 metų moteriškė. Per savo gyvenimą pagimdė net keturiolika vaikų, iš kurių tik du paskutiniuosius užaugino pati. Visi kiti, tarp jų ir Robertas, augo internate. Vargų prislėgta Marijona jaunystėje pati nepajėgė rūpintis gausia šeimyna. Vaikus gimdydavo namuose, pas medikus nevažiavo. O apie dvynių (mūsų pažįstamo Roberto ir Ričardo) gimimą kaimas iki šiol kalba: pagimdžiusi moteriškė tą pačią dieną išėjo į darbą fermoje - melžti karvių!
- Taip ir buvo, dirbdavau sunkiai ir sirgti neturėjau kada! - didžiuodamasi prisimena daugiavaikė.
Vaikus valdžia iš jos atimdavo neatsiklausi, visiems kažkodėl atrodė, kad ji nesusitvarkys. Sulaukę pilnametystės, Marijonos vaikai vienas po kito kūrė savo šeimas, lankydavo motiną, visi (arba beveik visi) įgijo darbininkiškas specialybes. Lankydavosi ir Robertas.
- Jis man atveždavo duonos, duodavo po kokį šimtą litų, girdėjau, jog Vilniuje yra žinomas žmogus, - didžiavosi motina. - Daug kartų kvietė mane į Vilnių, bet nenorėjau jo lankyti, nes apsirengusi labdariniais drabužiais būčiau tik gėdą padariusi.
Pasirodė, Vimbarų daugiabučio gyventojai puikiai žino apie savo "įžymybės" žygius.
- Skaitėme "Akistatą", žiūrėjome televiziją ir juokėmės, - sakė kaimynė Vida Petreikienė. - Kiek jis tų ponų apmovė! Žinos, kaip vargšus žmones skriausti, iš tautos vogti, svetimus pinigus dalintis... O ką žmogui daryti, kai pašalpų neduoda, darbo nėra, už pristatytą pieninėn pieną pinigus suka...
Kita vimbariškė šypsojosi, kad "tie ponai labai žiopli, jei vaikėzu tiki, neišsiaiškina, kokius mokslus jis baigęs, ar nėra teistas". O jaunesnioji Roberto sesuo Irena tiesiai išrėžė:
- Kad ir nebaigęs, bet gabumų ir gudrumo užtenka! Gerai daro, tegu! Argi geriau kaip štai aš - sąžiningai vargti? Per vasarą auginau burokėlius, pardaviau septynis maišus ir gavau 50 litų. Tiek užtektų tik dujų balionui nusipirkti. Keturiolikos metų jau dirbau laukininkystėje, melžiau karves, o ką turiu? Su trimis vaikais, iš kurių du moksleiviai, gyvename iš 125 litų pašalpos. Už knygas ir sąsiuvinius sumokėti neužtenka! O juk jaunam žmogui ir valgyti, ir apsirengti reikia...
Robertas Bilkevičius, apklausiamas policijos pareigūnų, didvyriu būti nepanoro ir esąs kaltas neprisipažino. Po ilgoko pokalbio komisariate jis vos ne vos išstenėjo ėmęs iš nukentėjusiųjų pinigus. Tačiau apgauti nenorėjęs, tik "nepavyko padėti".
