Sigitas STASAITIS
Šiomis dienomis Karolina Enciūtė švęs savo šeštąjį gimtadienį. Jei ne du drąsūs moksleiviai: Paulius Gasiūnas (14 m.) ir Mantas Čeponis (13 m.), mergaitė būtų nuskendusi Mūšoje, tekančioje prie pat namų Patrašiūnuose (Pakruojo rajonas). Pasklidus žiniai apie paauglių žygdarbį išaiškėjo, jog Paulius išgelbėja jau antrą skęstantį žmogų, ir niekam apie tai nesigyrė.
Karolina su kaimyne Deimena (5 m.), kaip ir visi Petrašiūnų vaikai, dažniausiai žaidžia prie Mūšos, nes upė vinguriuoja prie pat namų. Iki nelemtosios dienos mergaitės paisė tėvų draudimo nelipti ant ledo, tačiau kad tos gulbės tokios jau gražios, taip norėjosi Mūšoje plaukiojusias puikiąsias baltasparnes iš arčiau apžiūrėti...
Nelaimė atsitiko gana netoli nuo kranto - už 10 - 12 metrų, tačiau toje vietoje vanduo sraunus. Vyresnė Karolina pūkštelėjo į vandenį, o lengvesnė Deimena spėjo atšokti ir išbėgti į krantą. Išsigelbėjusi penkiametė visai pasimetė, iš baimės net nesumojo ieškoti pagalbos. Nusiminusi mažametė ėmė palengva žingsniuoti krantu, o tuo metu Karolinos striukė įmirko ir ėmė tempti bėdon įkliuvusią mergaitę į dugną. Toje vietoje palyginti negilu - apie pusantro metro, tačiau tokiam spirgui, kaip Karolina gylio buvo per akis. Laimė, jog nemokanti plaukti mergaitė nepasidavė nunešama srovės, užsigriebė už eketės krašto ir ėmė šauktis pagalbos.
Tuo metu arčiausiai Mūšos buvo tik du berniukai: Paulius Gasiūnas bei Mantas Čeponis. Jie seniai draugauja, tik gyvena atokiau vienas nuo kito: Mantas daugiabutyje, Paulius - nuosavame namelyje. Tądien taip nutiko, jog berniukai prasilenkė: Mantas nupėdino pas Paulių, o šis, apžergęs savo mopedą, nuburzgė Manot namų link. Pirmas nelaimę pastebėjo Paulius, kuris sustojęs netoli upės dairėsi. Jis sako tolumoje pastebėjęs kažką ant ledo juoduojant, išgirdęs ir klyksmo aidą, tačiau nekreipė dėmesio manydamas, jog tai koks nors vaikas šūkčioja baidydamas gulbes.
Ant kranto pasirodė nusiminusi Deimena.
- Kas nutiko? - matydamas pasimetusią mergaitę pasiteiravo Paulius.
Užuot paprašiusi gelbėti draugę, Deimena tylėjo. Paulius įsižiūrėjo į upę ir pastebėjo kažką eketėje judant. Tuomet paauglys pats susigaudė, jog nelaimė, kažkas skęsta. Nebelaukęs vaikis šoko nuo mopedo ir tekinomis pasileido Mūšos link.
O tuo metu Mantas jau buvo bepareinąs iš Pauliaus namų. Ties posūkiu, nuo kurio gerai matyti upės vingis, septintokas ant kranto pamatė vaiko figūrą ir atpažino Deimeną. Šalia šios mergaitės upėje, kažkas juodavo. Girdėjosi ir šūkčiojimai.
"Negi Deimenos šuo įkrito į upę?" - pamąstė paauglys. Įsižiūrėjęs Mantas suprato, jog kažkas skęsta, tad irgi metėsi prie vandens. Atbėgęs iki kranto Mantas sutiko Paulių, kuris buvo nusimetęs striukę, taip pat pasielgti patarė ir savo draugui.
Bičiuliai jau anksčiau buvo išbandę paplauto Mūšos ledo tvirtumą, tad puikiai žinojo, kad ižas jų neišlaikys. Abu įsibėgėjo ir kritę ant pilvų nučiuožė prie Karolinos.
- Greičiau ištraukite! - pamėlusiomis lūpomis maldavo mergaitė.
Velkama krantan mergaitė dar kartą buvo įlūžusi, tačiau visi trys sėkmingai pasiekė krantą. Karolina mėgino atsistoti, bet kojos nebelaikė - drebėdama paaiškino, jog per ilgai išbuvo lediniame vandenyje. Suėmę mergaitę, drąsuoliai ją nunešė iki namų, tačiau užnešti laiptais nebevaliojo - pernelyg buvo sunkūs įmirkę drabužėliai. Užbėgęs laiptais Mantas paskambino į Encių buto duris.
- Jūsų duktė įlūžo, - išpyškino berniukas Sandrijanai Encienei. Ir tuojau ramino. - Nebijokit, mes ją ištraukėme.
Jauna graži moteris apsipylė ašaromis, ilgokai neatsigavo nuo šoko, net ir įsinešusi savo mergaitę vidun bei įsitikinusi, kad viskas tvarkoje. Ji ir šiandien sako jaučianti didelį dėkingumą vaiko gelbėtojams.
Atlikę žygdarbį berniukai padėkos nelaukė. Jie nužingsniavo pas Paulių, ant krosnies pasidžiovė batus, ir, lyg nieko neįvykę, susėdo pažaisti kompiuteriu.
- Ai, Karoliną iš eketės traukėme, - neatplėšdami akių nuo televizoriuje šokinėjančių figūrėlių lyg tarp kitko Pauliaus mamai paaiškino bičiuliai kur sušlapę.
Savo mokyklose gelbėtojai apie įvykį irgi nesigyrė, tačiau po kelių dienų apie kilnų poelgį sužinojo mokyklų vadovai. Iš tėvų. Balsių (Pakruojo rajonas) pagrindinėje mokykloje per ilgąją patrauką buvo išrikiuoti mokiniai.
- Gal P. Gasiūnui mokslai ne visada puikiai sekasi, tačiau tai su kaupu atperka kilnus poelgis, - iškilmingai paskelbė pedagogai.
Kaip dovana aštuntokui buvo įteiktas didžiulis maišas saldumynų ir vaisių.
Manto mokykloje - Pakruojo Žemynos vidurinėje mokykloje - tą pačią dieną irgi buvo paskelbtą apie septintoko žygdarbį. Mantas sako, jog po to visi mokiniai ėjo klausinėdami, kaip tai įvykę, atsileido net tie, kurie į petrašiūniškį iki tos dienos žiūrėjo šnairomis.
Paulius išgelbėja jau antrą skenduolį. Pernai vasarą jis su kitais vaikais maudėsi Pamuckų karjere - giliame ežeriūkštyje, kurį kasė dar Pauliaus senelis. Devynmetis Donatas ant automobilio kameros drąsiai kapstėsi į karjero vidurį, nors plaukti mokėjo ne geriau už kirvį. Atsisukęs P. Gasiūnas staiga pamatė, jog kamera plūduriuoja viena. Gelbėjamas Donatas po vandeniu buvo iš visų jėgų sugriebęs Paulių, tačiau šis sugebėjo išsinerti iš pavojingo skęstančiojo glėbio. Dar kartą įkvėpęs oro ir panėręs Paulius sugriebė Donatą iš nugaros ir po truputį irdamasis viena ranka nelaimėlį parplukdė į krantą. Išgelbėtasis berniukas ilgokai žiaukčiojo ir tirtėjo, kol atgavo žadą. Apie šį savo žygdarbį Paulius irgi niekam nepasigyrė, tad jei ne įvykis su Karolina, visuomenė apie drąsųjį berniuką taip ir nebūtų sužinojusi.
Autoriaus nuotr.
Gelbejo 1.jpg - Jei ne Paulius (kairėje) ir Mantas, Karolina dabar ne švęstų gimtadienį, o gulėtų po žemės kauburėliu.
Gelbejo 2.jpg - Sužinoję, jog skęstančiųjų gelbėtojai parastai apdovanojami medaliais, Paulius (kairėje) su Mantu sukluso, tačiau paaiškino mergaitę gelbėję ne dėl apdovanojimo.
