Būdamas komandiruotėje susipažinau su puikia, dailia moterimi. Žvilgt į jos rankas - vestuvinio žiedo nėra. Puiku! Mat laikausi tokio principo: nė už ką neprasidėti su ištekėjusiomis moterimis. Mūsų romanas rutuliojosi taip sparčiai, kad nė savaitei nepraėjus mūsų meilės prieglobsčiu tapo netoliese esantis miškelis. O kurgi kitur? Viešbučio numeryje kartu su manimi gyveno dar du vyrai, o ji sakė gyvenanti su labai griežtais tėvais. Taigi meilė rodėsi esanti tokia karšta, kad dar kiek, ir būčiau pasiūlęs jai savo ranką ir širdį. Ir štai vieną dieną mano mieloji liūdnu balsu prisipažino, jog yra ištekėjusi ir kad jos vyras greitu laiku grįš iš komandiruotės, tačiau pridūrė dėl manęs pasiryžusi viskam. Bet aš, nors ir buvo gaila, pasakiau, jog daugiau nebesusitikinėsim. Aišku, buvo ašarų, įkalbinėjimų, tačiau likau ištikimas savo principui.
Po trijų dienų išeinantį iš viešbučio mane pasitiko du plačiapečiai vyrukai. Pasirodo, tai buvo jos broliai. Sėdėdama šalimais ant suolelio mano atstumtoji tyliai išlemeno: "Tai jis prie manęs kibo". Ir tada išklausiau sukrečiančią istoriją apie tai, jog jau kuris laikas neleidžiu jai ramiai praeiti, jog kabinėjuosi prie jos ir esą privalau pasiaiškinti. Supratau, jog jei išklosiu visą tiesą, niekas nepatikės ir manęs neišgelbės. Trumpai tariant, kliuvo man nuo tų vyrukų kaip reikiant. Taip ji atkeršijo už tai, kad atsisakiau su ja susitikinėti.
Kai jos broliukai, pamanę, jog pakankamai mane "paauklėjo", pasišalino, mano buvusi draugė meiliai sumurkė:
- Į veidą nekreipk dėmesio. Aš jį atsimenu tokį, koks buvo anksčiau. Kol kas nesibučiuosim, palauksim, kol žaizdos užgis, - o nutoldama dar pridūrė: - Susitiksim poryt toje pačioje vietoje. Jei ne, vėl broliams pasiskųsiu!
Aš buvau sukrėstas: pirmąsyk gyvenime mano meilės buvo siekiama tokiais būdais. Kitą rytą, paskubom sutvarkęs visus reikalus, išvažiavau iš miesto, palikęs savo išdidžiąją gražuolę vieną su jos laukine aistra...
