Geri kaimynai
Esame blogi kaimynai,
Jei per amžius nesužinom,
Kas už sienos atsitiko,
Kur ir kam praskėlė plikę,
Kieno vaiką išnešiojo
Ta kaimynė ilgakojė.
Mat ne viens su ja pabuvęs,
O vaikelis - juk juodbruvis...
Gal armėno ar čigono,
Bet, gink Dieve, tik ne Jono...
Tas gi baltas, žilučiukas,
Pagal ją - išvis senukas.
Na ir kas, kas jis - jos vyras -
Lyg ramentas užsispyręs.
Apie naująją kaimynę
Kiek mažiau visi mes žinom:
Ji - linksma, dar nenusenus,
Bet... paširdžius pakutena.
Tos kaimynės, kur prie kelio
Pernai pustrobėj gyveno,
Vyras - visiškas žioplys,
Nes gyvena kartu trys:
Jie abu, o sugulovas
Kasnakt atšliaužia prie lovos.
Kai tik pensiją jis gauna,
Įbruka šimtinę saujon...
Po stiklinę ar po lašą
Geria tol, kol nusitašo,
O paskui - "gražiausiais" žodžiais
Savo mylimą paguodžia:
- Tu lachudra, kale, sterva! -
Tokie palaidi jo nervai...
Vyrą pastumia it kuolą
Ir į šiltą guolį puola...
Prisiminęs žmonos vardą,
Paburnoja dar ne kartą
Ir lyg nubalnotas sartis
Šiai sijoną jau užvertęs...
Esame geri kaimynai,
Surenkam žinias ir žinom,
Kad "bevielis telefonas"
Įlenda net ir į lovą...
Pykstame, nes "Telekomas"
Varo mus visus į komą.
"Šniūrą" taip jau įkainavo -
Daug brangiau nei galvas savo!..
Mums gi to išvis nereikia,
Nes "bevielis" geriau veikia.
Televizijos nežiūrim -
Ir be jos žinių daug turim!
Niekur paskalų neskleidžiam -
Mes gi ne kokie dviveidžiai!..
