Šiandien labai daug ir dažnai kalbama apie pilietinę visuomenę. Leonidas Donskis yra pasakęs, kad neįsivaizduoja pilietinės visuomenės be patriotizmo, moralės ir daugelio kitų labai svarbių ypatybių.
Tačiau, kad ir kokia svarbi būtų pilietinės visuomenės raida ir plėtra Lietuvoje, šiandien norėčiau pakalbėti apie Lietuvos piliečių sąmoningumą, pilietinį sąmoningumą.
Mano nuomone, sąmoningumas yra labai delikati sąvoka. Sykiu ir labai svarbi... Man pilietinė visuomenė yra neįsivaizduojama būtent be pilietinio sąmoningumo. Žmogaus sąmonėje vykstantys procesai daro įtaką visai dabartinei pasaulio situacijai.
Tačiau kalbėti tokiu plačiu mastu nedrįstu, tad aptarsiu tik Lietuvos piliečių pilietinį sąmoningumą. Na, tiesą sakant, nelabai drąsu apie tai kalbėti. Tai, ką noriu čia aptarti, yra tiesiog nepasitenkinimas dabartine padėtimi Lietuvoje. Kalbu apie valdžios vyrų (ir moterų) arogantiškumą, pasipūtimą, rinkėjų apsisprendimo reikšmės menkinimą ir daugelį kitų dalykų.
Artėjantys savivaldybių rinkimai vėl parodys tai, ką aš vadinu rinkimų paradu. Vėl koncertai, vėl partijų lauktuvės, meiliai besišypsantys veidai, pažadai apie geresnį ir, savaime suprantama, teisingesnį gyvenimą... Asmenys, bet kokia kaina bandantys patekti į pinigų loviu meiliai vadinamą Lietuvos Respublikos Seimą arba, šiuo atveju – rajonų miestų tarybas, kurių nariai teoriškai turį atstovauti Lietuvos žmonėms, atstovaus savo, savo šeimos, draugų ir verslo partnerių interesams. Žmonės, kaip dažniausiai ir nutinka, yra nustumiami į n-tąjį planą.
Tačiau man kyla klausimas: nejaugi mūsų rinkėjai nepasimokė? Jiems buvo suteikta tiek daug progų, bet jie vis vien balsuos už pažadukus, politologų ir politikos analitikų vadinamus populistais? Man nesinori tuo tikėti...
Nenoriu tikėti, kad mūsų sąmonėje yra taip giliai paslėptas noras gyventi gerai. Čia ir dabar, negalvojant apie savo vaikų ir vaikaičių ateitį. Tiesa, pamiršau paminėti vieną dalyką: juk dabar yra labai madinga lėkti užsidirbti pinigų į užsienį, kelti Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos ekonomiką. Be abejo, juk Lietuvoje nėra suteiktos net minimalios sąlygos padoriai užsidirbti, išlaikyti savo šeimas, įsigyti būstą, išleisti vaikus mokytis, galų gale net nusipirkti geresnių vaistų. Bet, cituojant LLRI viceprezidentę Guodą Steponavičienę, tai yra materialaus pasaulio faktas. Taigi žmonės, vedini paprasčiausio noro gyventi geriau važiuoja užsienin. Ir tegu važiuoja, – maždaug taip turėtų pasakyti mūsų premjeras. Vieną sakom prieš rinkimus, visai ką kita darom po rinkimų, kai tie patys žmonės jau atiduoda savo balsą už partijas, žadančias geresnį gyvenimą ir besididžiuojančias pasiekimais, kuriais vargu ar galima didžiuotis.
Bet palikim ramybėje tas politikos peripetijas. Ne mums, eiliniams mirtingiesiems jas išnarplioti ar bent jau bandyti tai daryti.
Grįžkime prie pilietinio sąmoningumo. Kur jis yra ugdomas ir brandinamas? Mokyklose, kur himną giedant verčiama atsistoti, būtent verčiama, nes himnas verčiamiesiems tėra senas reliktas to, ką buvome pratę vadinti pagarba gimtinei. Tautiniai šokiai, lietuvių liaudies dainos, pasakos, kiti tautosakos elementai, kaip ir himnas tėra reliktas to, kuo mūsų seneliai ir proseneliai didžiuodavosi, dėl ko savo galvas guldydavo, dėl ko nebijodavo nusižudyti, idant neišduotų. Lietuvių kalba nustumiama į kažkelintą vietą. Net dorai nepramokęs savo gimtosios kalbos, nesuvokęs jos vertės ir grožio pyplys jau mokosi anglų, vokiečių ar prancūzų – naudingiau, ką su ta lietuvių tu, vaikeli, turėsi. Jau paaugus yra sakoma: ką, baigęs filologiją, o ypač lietuvių, darysi? Gatves šluosi? Na, ir renkasi tuomet vaikelis prestižines specialybes. Bet aš ir vėl nušuoliavau į šoną...
Pagarba pagrindiniams ir esminiams tautos būties elementams (istorijai, kalbai, papročiams, valstybės simboliams) išgaruoja. O koks sąmoningumas be jų gali būti? Apie ką belieka kalbėti?
Kita institucija, kurioje gali būti ugdomas ir formuojamas jauno piliečio pilietinis sąmoningumas, yra šeima. Bet vėl – ar šeimoje, kur nėra pagarbos Lietuvos pagrindinėms institucijoms, gimtajai kalbai ir pagaliau – kitiems žmonėms, ar tokioje šeimoje įmanoma suformuoti sąmoningą pilietį, kuris už penkis litus neparduotų savo balso arba kuris mąstytų savarankiškai, kurio nuomonės neformuotų viešųjų ryšių specialistai, kurie (tenka tai pripažinti) atlieka savo darbą tikrai nepriekaištingai.
Manysit, kad esu baisi pesimistė. Gal... Nesiginčysiu. Visi mes šiek tiek pesimistai. Bet mane siutina tas mūsų trokštos ir rinktos valdžios abejingumas esminiams dalykams. Taip, nesiginčysiu, euro įvedimas yra labai svarbus Lietuvos ateičiai, jos ekonominiam vystymuisi, spartesnei ūkio plėtrai. Bet nesutinku su nuostata, kad tai yra pagrindinis svertas, kuris užtikrins gerą Lietuvos žmonių gyvenimą ateity. Kur dingsta nematerialūs dalykai? Pagarba istorijai? Pagarba lietuvių kalbai, kai net per nacionalinę televiziją rodomi filmai anglų kalba yra įgarsinami, o rusų kalba – tik subtitruojami. Ar tai dėl noro sutaupyti kiek nors lėšų? Gimtosios kalbos sąskaita? Juk net Vilniuje dažniausiai išgirsi kalbant rusiškai, bet ne lietuviškai... Ką tuomet belieka sakyti apie provinciją, kurios dauguma gyventojų norėtų gyventi „prie sovietų“? Kur susirasti darbą, bent jau padoriai apmokamą ar atitinkantį turimą kvalifikaciją? Vėl paminėsiu Juozą Oleką: kuriami strateginiai planai, kaip pagerinti ir kelti provincijos ekonomiką. Bet rezultatai nėra labai akivaizdūs. Tuo labiau – nėra jokių rezultatų. Kur dar išlikusi neišpasakyta pagarba Stalinui, o Vladimiras Putinas yra laikomas vos ne genijumi, sugebančiu valdyti tokią didžiulę šalį. Na ir kas, kad nelabai demokratiniais metodais, susidorojant su jam nepaklūstančiais...
Ar J. Olekas, teigdamas, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose viskas yra gerai, neįvertina šių dalykų? O gal neįvertina socialinių mokslų svarbos? O kaip humanitariniai mokslai? Ir tai, kad į Lietuvos aukštąsias mokyklas stoja vis daugiau studentų, jokiu būdu nelaikytina geru požymiu. Ar galite pasakyti kokią kitą Europos Sąjungos šalį, kur tiek daug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dirbtų nekvalifikuotą darbą? Aš tokios nežinau...
Dar norėčiau priminti tokį daugumai jau įgrisusį ir kiek primirštą įvykį – didžiąją dilemą: vykti ar nevykti į Maskvą švęsti gegužės 9-osios minėjimo. Ar Pramonininkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio nuostata neprimena jums to, apie ką aš čia rašiau: neišpasakytos baimės. Jei mes nevažiuosim, tai jau mūsų didžioji kaimynė mums atkeršys... Kaip taip galima? Nepaklusti, jei to reikalauja Rusija?
Esmė ta, kad nei šeimoje, nei mokykloje, nei galų gale universitete nėra ugdomas pilietinis sąmoningumas, nėra diegiamas savigarbos jausmas, tam tikras išdidumas ir noras protauti patiems, neleisti, kad tai darytų kiti.
Jei kas paprašytų apibūdinti, kas yra pilietinis sąmoningumas, nežinau, ar galėčiau tai padaryti. Kas, mano nuomone, yra pilietinio sąmoningumo komponentės? Tai „miksas“ iš pagarbos tautos istorijai, kalbai, papročiams, religijai, apsisprendimo teisės svarbos įvertinimas, atsakomybė už savo vaikų ir vaikaičių ateitį... Dar daug kitų dalykų, kuriem išvardyti pritrūktų laiko. Daug tokių dalykų, kurie sudaro pamatą tautos gyvenimui. Darniam ir harmoningam gyvenimui. Be kurių yra neįsivaizduojama tautos būtis. Jei mes to nedarysim, ar atsiras, kas padarys tai už mus?
