Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Druskininkų miesto savivaldybei priklausančiame Vilkanastrių kaimo vienkiemyje gyvenantis vienišas invalidas Vytautas Stravinskas (62 m.) ne tik apsigynė nuo į trobą bandžiusių įsiveržti dviejų plėšikų, bet ir sugebėjo apginti savo turtą.
- Per miegus išgirdau lauke, prie trobos pasienio, kažkokį neaiškų brazdesį, - kitą dieną "Akistatos" korespondentei pasakojo ponas Vytautas. - Staiga pokšt - išdužo lango stiklas! Visa laimė, kad iš kiemo pusės esantį langą jau senokai buvau užstatęs spinta - plėšikai stiklus išdaužė, bet vidun neįsmuko. Supratau, kad ramybėje nepaliks - puls prie kitų langų, todėl iškart pašokau iš lovos ir pastvėriau į rankas kirvį.
Taip, pasak Vytauto Stravinsko, ir buvo - po kelių sekundžių šukėmis ir šipuliais pavirto gretimos sienos langų stiklai ir rėmai. Tačiau žmogelis neišsigando - kaip, girdi, bus, taip - nusprendė gintis iki paskutinių jėgų.
Specialiai neuždegęs kambaryje elektrinės lemputės, Vytautas prisiglaudė prie sienos ir iškėlė virš galvos kirvį. Lauke kažkas rusiškai sušnekėjo (Vytautas suprato, kad plėšikai buvo keli) ir pro išdaužtą langą į kambarį iki pusės įlindo žmogysta. O kad ją paraliai! Vytautas nesuspėjo pasilenkti, ir plėšiko turėta lazda pataikė žmogui tiesiai per veidą! Mat chuliganas vidun nedrįso lįsti tuščiomis rankomis...
Tada ir Vytautas tvojo. Pataikė besibraunančiajam į ranką. Tas tik sucypė nesavu balsu ir, bandęs stverti arčiausiai lango, ant suoliuko, stovėjusį užsieninės gamybos radijo aparatėlį, tačiau taip ir nesugebėjęs jo pagrobti, pradingo tamsoje. Vytautas Stravinskas girdėjo mažiausiai dviejų nubėgančių vyrų trepsėjimą.
Dėl nervinės įtampos net sukaitęs trobelės šeimininkas dar kurį laiką nesitraukė nuo išdaužtų langų - manė, kad plėšikai sugrįš, puls antrąkart. Taigi iš vakaro Vytautas gavo invalidumo pensiją! Tačiau jie daugiau nepasirodė.
Naktį Vytautas praleido pusiau atmerktomis akimis. Širdis, rodės, iššoks iš krūtinės - taip bildėjo! Buvo ir baisu, ir pikta. O pikta dėl to, kad plėšikai nusižiūrėjo būtent jį - bene skurdžiausiai visoje apylinkėje gyvenantį, sunkiai vaikštantį invalidą! Ir dar ne viskas! Vytauto akyse šmėstelėjo ir užsifiksavo į trobos vidų per išdaužtą langą lindusio plėšiko veidas. Tikrai tai buvo leipalingiškis Egidijus Aleksoniukas!
Gal Vytautas ir nebūtų šio 29 metų vyro veido per daug įsidėmėjęs, betgi jis ne kartą pas Vytautą svečiavosi: ir darbus nudirbti talkino, ir dviratį, susiruošęs žvejoti, Vytauto kieme dažnai palikdavo! Tai velnias - kaip išdrįso? Nejau manė, kad Vytautas neatpažins? Negana to, bjaurybė mėtė pėdas - su bendrininku kalbėjosi rusiškai! Ir iš balso Vytautas jį puikiai skyrė!
Gal Vytautas Stravinskas dėl šio be didesnių nuostolių pasibaigusio bandymo apiplėšti ir nebūtų gaišęs laiko, kreipęsis į policiją, bet pabūgo, kad viską nutylėjus tokie dalykai gali pasikartoti.
Tad kitą dieną išsitraukė iš spintos išeiginę eilutę ir nukako tiesiai į Leipalingio nuovadą. Remiantis senolio pareiškimu ir įtarimais, tuojau pat buvo sulaikytas ir į Druskininkų policijos komisariatą atvežtas Leipalingio bažnytkaimyje su motina gyvenęs, pas seniūnijos ūkininkus kartu uždarbiaudavęs rajono Darbo biržos klientas Egidijus Aleksonis. Jis nė nebandė išsisukinėti - iškart prisipažino drauge su dar vienu tipu bandęs V. Stravinską apiplėšti. Tik va, neišėję. Kitą dieną Egidijus Aleksonis jau davė parodymus nusikaltimo vietoje.
- Dieve Dieve, ar jam ko trūko, - sužinojusi, kuo įtariamas sūnus, balsu raudojo motina Danutė Aleksonienė. - Jei dar kokioj parduotuvėlėj būtų iš alkio duonos kepalą pasikišęs, o dabar - į tėvus pagal metus tinkantį invalidą užpuolė! Kokia sarmata! Kur akis dėti!?
Pasak Danutės Aleksonienės, prieš kurį laiką Egidijus jau buvo įkliuvęs. Jis su draugu po išgertuvių primušė ir apšvarino trečiojo sugėrovo kišenes. Už tai gavo trejus metus. Nors ir be galo sunkiai besiverčianti, iš atsitiktinių darbų duonai užsidirbanti moteris Pravieniškių sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje atsidūrusį sūnų aplankė net šešis kartus - nuvežė maisto, drabužių. Ir per kiekvieną pasimatymą primindavo: "Jei, sūnau, dar prisidirbsi - žinokis". Egidijus, pasak motinos, vos ne ant kelių klaupė, prisiekinėjo, kad daugiau to nebus. Ir še tau!
Tą vakarą, kaip toliau pasakojo Danutė Aleksonienė, sūnus iš namų išėjo blaivut blaivutėlis. Ilgai negrįžo - motina net buvo pradėjusi nerimauti, kur prapuolęs. O kai pusiaunaktį parsirado, užuot sėdęs vakarienės, iškart susirangė lovoje. Motina pastebėjo, kad sūnus buvo kažkoks sunerimęs, susinervinęs. Lyg išgėręs.
Tačiau keisčiausia, pasak D. Aleksonienės, tai, jog jos sūnus įtariamas kartu veikęs su Skripkauskų Egidijumi, gretimoje gatvėje gyvenančiu, irgi jau spėjusiu kalėjime pabūti 23 metų jaunuoliu. Jie, girdi, niekada nebuvo draugai - tik pasilabindavo, ir viskas. Koks velnias juodu šįkart į krūvą sunešė ir dar tokias mintis abiem pakišo - moteris sakė neįsivaizduojanti.
Tačiau Aleksonių Egidijus pareigūnams jau "atliko išpažintį", o Skripkauskiukas - nė žodžio. Išsijuosęs tvirtina jokiame plėšime nedalyvavęs, pateikė to vakaro alibi.
Tardytojas Alius Raškauskas jau iškėlė bylą dėl bandymo apiplėšti įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Kai "Akistatos" korespondentai lankėsi pas plėšikus pamokiusį Vytautą Stravinską, tardytojas kartu su Leipalingio nuovados įgaliotiniu Rimantu Maciunsku čion atvyko pakartotinai apžiūrėti įvykio vietą ir užfiksuoti įtariamojo Egidijaus Aleksonio parodymus. Išvestas iš tarnybinio automobilio plėšikėlis atrodė apgailėtinai: nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, sutrikęs... Danutė Aleksonienė korespondentei užsiminė maldausianti, kad tik Vytautas Stravinskas josios sūnaus pasigailėtų, dovanotų. Tačiau, kaip sakoma, šaukštai po pietų - byla jau iškelta.
