Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Tikriausiai ši mūsų žymiosios klasikės mintis galėtų taikliausiai apibūdinti dabartinį jaunos Upninkų (Jonavos raj.) gyventojos, dviejų vaikų motinos Svetlanos Radionovos padėtį. Ketverių metukų dukra Neringa, šešių mėnesių sūnus Saulius - dar ne visas Svetlanos turtas. Šiuo metu daugiau į mokinukę nei į dviejų vaikų motiną panaši moteris laukiasi trečiosios atžalos. Į klausimą, ar ne per greit gausėja jos šeima, kuriai pirmiausia trūksta tėčio, Sveta kukliai paaiškino, jog "taip gavosi visiškai netikėtai". O šalia - ašaras besišluostanti jos močiutė, kuri, labiausiai susirūpinusi bejėgiška anūkės padėtimi, pridūrė, jog nėra pinigų net abortui pasidaryti... Baigdama šią skaudžią temą, jaunoji moteris lyg kirviu nukirto - daugiau vaikų nebus.
Svetlana pirmą kartą tapo motina vos sulaukusi pilnametystės. Draugystė su vienu ukmergiškiu baigėsi, kai šis sužinojo apie savo draugės nėštumą. Tuomet būsimojo kūdikio tėvas be jokių išlygų pareiškė: arba Sveta atsikrato vaiko, arba jį pamiršta. Septyniolikmetė nusprendė gimdyti. Nuo tada jos ir draugo keliai Išsiskyrė, Sveta prarado ir motinos paramą. Gimdytojai dukros likimas visiškai nerūpėjo. Po kiek laiko vieniša mama tapusi moteris susipažino su Upninkuose gyvenančiu 21 metų Nerijumi. Nuo jo netrukus pagimdė sūnų. Nors vyrukas savo vaiko motinos neišsižadėjo, ateina pas ją beveik kasdien ir, atrodo, jaučia tam tikrą atsakomybę, tačiau stipresniais saitais sujungti gyvenimą su sūnelio mama neskuba, mat tokiam pasirinkimui prieštarauja jo motina. Beje, šis jaunas vyrukas - ir būsimo šios jaunos moters kūdikio tėvas...
Taigi dabar Svetlanai sunku kalbėti apie ateitį, jeigu jau dabartis be galo liūdna. Šiandien Neringutei, Sauliukui bei jų mamai tenka egzistuoti (kitaip tokio gyvenimo nepavadinsi) mažučiame, ankštučiame, visiškai apleistame būste, o motina, kurios vienintelės pajamos - šeimos pašalpa, vos išgali nusipirkti pieno, sumokėti palyginti didelius (maždaug šimto litų) nuomos mokesčius... Retkarčiais keletą litų iš savo varganos pensijos paaukoja močiutė. Tačiau tuomet ir pati lieka nevalgiusi, nes ją nė kiek ne lengviau smaugia didžiulės skolos už butą...
Tas Svetlanos būstas, kuriame ji glaudžiasi jau ketvirtus metus, nedidukas kadaise buvusio dviejų aukštų bendrabučio kambarėlis. Čia nėra nei virtuvės, nei tualeto, nei paties svarbiausio buitinio prietaiso - šaldytuvo... O ką jau kalbėti apie kitus būtiniausius daiktus, patogesnius baldus, erdvės pojūtį. Didžiulis, pusę kambario užimantis senas televizorius, ir tas stovi pusiau išardytas. Tačiau jo ekrane vis dar juda kruta gerokai išblyškę vaizdai. Jei užgestų žydrasis ekranas, ištiktų dar viena nelaimė, nes jaunoji mama nematytų muilo operų, kurios tapo vieninteliu gyvenimo teikiamu malonumu... Filmuose godžiai sekdama sėkmingai susiklosčiusį nelaimingų panelių gyvenimą, Sveta ir pati vogčiomis svajoja apie laimingesnę ateitį... Deja, kol kas sunkiai įgyvendinamas svajones nuo realybės skiria didžiuliai toliai. Didžiausia laimė, jog seniūnija neskuba atjungti elektros - kaip tuomet reikėtų virti valgį ant grubiai iš dviejų metalinių virbų "suręstos" viryklės?..
Šis Upninkuose, Jaunystės gatvėje, trečiuoju numeriu pažymėtas pastatas labai primena per televiziją rodomus karo nuniokotų gyvenviečių vaizdus. Šis namas - be langų, be durų, baigiamomis nulupinėti apdailos plytelėmis, išpjautais vamzdžiais ir begėdiškai pridergtais kambariais... Sunku suvokti, kad tokius dalykus tenka matyti prasidėjus XXI amžiui.
Svetlana labai norėtų persikelti į atskirą nedidelį butą arba, blogiausiu atveju, į šalimais esantį to paties bendrabučio žymiai erdvesnį kambarį. Deja, pirmiausia reikia panaikinti įsiskolinimą už šį varganą kambarėlį, nors jis, eilinio piliečio akimis, tikrai nėra didelis - tik apie 300 litų. Tačiau paversti gyvenamu kaimyninį kambarį taip pat nėra paprasta - jam reikalingas rimtas kapitalinis remontas. Žinoma, bet kuriuo atveju Sveta be pašalinių pagalbos išsiversti negalės... Pati Svetlana - labai kukli moteris. Paklausta, kodėl nesikreipia į seniūniją dėl paramos, lyg pamokų neparuošusi mokinukė nuleidžia akis ir prisipažįsta, jog labai bijo apkalbų. Nors iš tiesų Svetlanai daug kas gali priekaištauti dėl taip susiklosčiusio gyvenimo, nevertėtų pamiršti, jog ištiesti pagalbos ranką tam, kam ji itin reikalinga yra labai kilnu...
