Pavasaris pamažu stūmėsi į priekį. Saulė vis anksčiau įspisdavo pro Aurimo kambario langą, dangus aukštėjo, vidurdienį būdavo akinamai giedra. Kaimynas kitapus gatvės baltino obelis, pjaustinėjo per daug išvešėjusį klevą.
Taip bespoksant pro langą, staiga suskambo mobilusis telefonas. Nesustodamas ėmė tratėti moteriškas balsas: Nijolė tokia, Nijolė anokia, kodėl jis, Aurimas, neuždeda jai apynasrio, visa mokykla juokiasi. Bačiulis mėgino išsiaiškinti, kas toji "geradarė", bet moteris nepanoro prisipažinti.
Jis jau senokai įtarinėjo savo žmoną. Nebuvo toks kvailas, kad nesuprastų, jog daili trisdešimt šešerių metų moteris ištvertų be vyriškų glamonių... Kartais naktį uždėdavo savo kietą ranką Nijolei ant krūtinės, mėgindavo kuo švelniau paglostyti, o paskui pamažu imdavo slinkti žemyn. Nijolė iš pradžių apsimesdavo mieganti, o matydama, kad vyras nesiliauja, sugriebdavo jo ranką ir laikydavo arba pyktelėjusi blokšdavo šalin. "Neerzink, - suniurgzdavo. - Ko tau reikia iš manęs?" Tiesą sakant, Aurimas Bačiulis nejausdavo jokios aistros - ji dingo prieš penkerius metus, kai traumatologai, pasiguldę ant operacinio stalo, išoperavo jam stuburą. Tačiau tvirta ranka glostydamas Nijolės kūną norėdavo įsitikinti, kad žmona vis dar priklauso jam, kad nėra niekam atsidavusi. Žinoma, jis supykdavo, bet vis dar pajėgdavo sutramdyti save. Kitą rytą Nijolė atsiprašinėdavo ir bučiuodavo jo apšepusius skruostus. Girdi, darbe labai pavargstanti, tad norinti naktį žmoniškai išsimiegoti. Tegu jis nieko blogo nemanąs, ji mylinti jį kaip ir anksčiau. "Už ką tu mane myli? - šnopšdavo per nosį Bačiulis. - Aš tavęs net iškrušti negaliu!" - "Esu tavo žmona, - švelniai šypsodamasi atsakydavo Nijolė. - Mus sutuokė kunigas, aš prieš Dievą ir žmones prisiekiau, kad mylėsiu tave iki grabo lentos", - "Nesapaliok tų davatkiškų niekų! - pykdavo Aurimas. - Turi įrodyti, kad mane vis dar myli". - "Kaip, Aurimai? Aš tavimi rūpinuosi, auginu mudviejų dukterį, tvarkau namus, iš paskutiniųjų taupau pinigus: jokių šukuosenų, jokių manikiūrų ar pedikiūrų. Kaip gali abejoti?" - "Tai žmonos pareiga. Pamėgintum to nedaryti. Lipk iš lovos ir nusirenk". - "Kam to reikia, mielasis?" - apsimestinai drovėdavosi Nijolė. "Klausyk, ką sakau! - neleisdavo jai įsijausminti Aurimas. - Nusirenk nuogai. Pakraipyk šlaunis ir užpakalį. O dabar krūtis!" - "Brangusis, aš juk ne kokia..." - "Tylėk! - komanduodavo Bačiulis. - Daryk, ką liepiu". Jis spoksodavo į žmoną, akimis badydavo krūtis ir intymųjį trikampį, mėgindavo prisiminti jų pirmuosius povestuvinius metus, kai Nijolė tai darydavo neprašoma, gal net erzindavo, skatindama įsitraukti ją į lovą. Saldus jausmas pasklisdavo po dar jautrius Aurimo raumenis. "O dabar pasilenk!" - įsakydavo. Įdėmiai stebėdavo, ar žmonos akyse nešmėstelės pasibjaurėjimas. Lūpomis gaudydavo spenelius, čiulpdavo it šuniūkštis, ranka plekšnodavo jai per nuogą užpakalį... Nijolė skubėdavo į darbą, tačiau nedrįsdavo apie tai net užsiminti. O Aurimas didžiuodavosi, kad ji vis dar klauso, kad vis dar priklauso jam.
Bet paslaptingas skambutis viską galutinai sujaukė, pakirto pasitikėjimą, sukėlė ilgai tramdytą pavydą, kuris anksčiau neturėjo progos prasiveržti.
Taip jau atsitiko, kad tą vakarą Nijolė Bačiulienė grįžo namo gerokai vėliau. Smagi, įraudusi nuo pavasario oro, gal net išmetusi burnelę. Aurimas žmoną pamatė, dar jai nespėjus atidaryti vartelių, nes tūnojo prie lango atitraukęs užuolaidą. Svajinga žmonos šypsena dar labiau pakurstė jo įniršį. Kekšė, pagalvojo jis, pamiršta turinti vyrą, namus ir vaiką. Trinasi kur sandėliukuose.
- Ateik čia! - šūktelėjo Bačiulis, vos tik išgirdęs, kad žmona įžengė į holą.
Tačiau Nijolė pirma nusivilko lietpaltį, gal net pasišukavo prieš veidrodį ir tik tada pravėrė kambario duris.
- Šaukei, mielasis? - jos veide vis dar žaidė šypsena.
- Kur tu, kurva, taip ilgai buvai? - Bačiulio veidą iškreipė pyktis.
Moteris sutriko. Regis, ji vis dar negalėjo suprasti, kodėl vyras vos tramdo įsiūtį.
- Darbo metu nespėjau. Norėjau šiek tiek pasitvarkyti. Vedėja vis bamba.
- Melagė! - gerktelėjo vyras. - Tu manęs neapmausi. Dulkinaisi su direktoriumi.
- Su direktoriumi? - regis, mėgino nusijuokti Nijolė, bet, sutikusi rūstų Aurimo žvilgsnį, stabtelėjo viduryje kambario. - Kas tau šovė į galvą?
- Nebandyk gintis. Aš viską žinau!
- Aurimai, brangusis, ką tu žinai? - vis dar geruoju bandė šnekėti moteris.
- Tu kasdien krušiesi su direktoriumi. Sterva tu. Tau visai nerūpiu nei aš, nei namai, nei Daiva. Visa mokykla juokiasi. Vaikai tave pirštais bado, - beveik nesustodamas išpoškino Bačiulis, grėsmingai mosuodamas kumščiu.
- Kvaištelėjai? Kas tau tokių niekų pripliurpė? Daivutė?
- Daivutė! Sakys tau ką nors Daivutė! Jūs abi išvien. Atsirado žmogus, kuris viską papasakojo. Visą teisybę. Tik nemėgink gintis, kad šiandien negėrei kavos su direktoriumi.
Nijolė Bačiulienė iš tikrųjų sumišo ir net paraudo. Aurimas važiavo tiesiai į ją. Moteris vos spėjo pasitraukti.
- Na ir gėrėm! - pyktelėjusi atsakė. - Kas iš to? Turėjo reikalą, tai ir pasėdėjom. Kavą gerti - tai ne lovoj vartytis.
- Čiulbėk nečiulbėjus, paleistuve. Aš tave pažįstu! Kokį reikalą jis galėjo turėti?
- Prašė surašyti, kaip paruošti kimštą lydeką, - mėgino kuo ramiau paaiškinti Nijolė. - Gal svečių. Ką aš žinau!
- Lydeką? Tu man nemeluok, šlykštyne! Taip aš ir patikėsiu! Sakyk, ar buvo įkišęs savo lydį? Ar krušo tave? Ant stalo ar sandėliuke? Na?
- Užsičiaupk! - šūktelėjo neištvėrusi moteris. - Kaip tau negėda!
- Kam turi būti gėda? - vamptelėjo vyriškis, užrėmė duris vežimėliu ir nė neketino išleisti žmonos iš kambario. - Prisipažink, kekše! Klaupkis ir atgailauk!
- Kad tu nusprogtum su visu savo namu! Pasiimsiu Daivą ir išeisiu!
- Ak šitaip! - Aurimo Bačiulio akys degė niūria neapykanta. Jeigu būtų galėjęs, būtų pašokęs, sugriebęs žmoną ir pasmaugęs. - Išeisi? Paliksi? Bliade tu! Aš tave užmušiu!
Ir sviedė rankose laikytą sunkią peleninę. Moteris šastelėjo į šoną, peleninė trenkėsi į langą, pirmąjį stiklą išdaužė, o antrąjį smarkiai suaižė.
- Išprotėjai? Varžteliai atsisuko? - išsigandusi ėmė šaukti Nijolė. - Daiva, Daivute, greičiau ateik!
- Nepabėgsi! Aš tau išmušiu norą dulkintis, sterva tu!
Dukra turbūt stovėjo hole, nes tuoj pat ėmė trankyti duris į vežimėlį. Bet į vidų įeiti negalėjo.
- Tėte, ką ten darot? - šaukė mergaitė. - Leisk!
- Nelįsk! O tai vošiu! - mosikavo kumščiais Bačiulis.
- Tėte, nedrįsk mušti mamos!
Staiga Aurimas pavažiavo į kambario vidurį. Jis tiesiog drebėjo iš įniršio. Nežinodamas, ko griebtis, pykčio gniaužiamu balsu riktelėjo:
- Dinkit, kurvos, iš akių! Aš jus abi velniop išvysiu!
Likęs vienas, Bačiulis privažiavo prie sekcijos, atlapojo barą ir išsitraukė butelį degtinės. Atsukęs dangtelį užsivertė. Valandėlę pasėdėjo vis dar jausdamas, kaip tirta raumenys. Dar kartą gurkštelėjo. Paskui užsirūkė, susirado stiklą ir nuvairavo prie stalo. Gyvatė, murmėjo pats sau panosėje. Nė prisiminti nenori, iš kokio lūšnyno ištraukiau. Ponia pasidarė, tu jai žodžio nedrįsk pasakyti. Jai mat direktorius patinka. Kraipo prieš jį užpakalį, vizgina uodegą. Kekšė! O kas anksčiau buvo? Tėvas - alkoholikas, močia chandžiulninkė, tikra kandis. Be jos dar trys mergos nuogom šiknom...
Vakare Daiva pravėrė kambario duris. Aurimas Bačiulis, iškritęs iš vežimėlio, nepatogiai tysojo ant kilimo ir knarkė. Mergaitė liūdnai pakraipė galvą, paskui trūktelėjo nosimi.
- Mama, - kyštelėjo į miegamąjį galvą Daivutė, - tėvas prisišikęs miega.
- Tegu druni, velnias netrauks. Užrakink duris ir atnešk raktą.
- Tu jo bijai? - susirūpinusios dukters akys žvelgė į motiną.
- Ką gali žinoti su durnium: iš pykčio jam protas pasimaišė. O jei dar šnapso užpila...
- Mama, gal jis jau alkoholikas? Gal jį gydyti reikia?
- Tik neprasižiok prie jo, - perspėjo dukterį Nijolė Bačiulienė. - Nespėsim nė skudurų susirinkti...
