Vieną naktį Aurimas Bačiulis susapnavo, kad jį užpuolė du odinėmis striukėmis vilkintys vaikinai. Jis ėjo gatve, tuodu išnėrė iš tarpuvartės, grėsmingai pastojo kelią ir pareikalavo atiduoti pinigus bei telefoną. Jis bandė bėgti, tačiau nutvėrė, ėmė smaugti ir mušti. Tai buvo vyrukai, labai panašūs į tuos, kurie prieš kelias dienas buvo atvažiavę apžiūrėti jo namo. O gal tie patys? Pargriovę ant grindinio spardė, o jis mėgino prisidengti rankomis.
Pabudo Aurimas Bačiulis nuo aštraus juosmens skausmo, kuris plito į krūtinę ir pilvą. Keletą akimirkų jis negalėjo atgauti kvapo. Sugraibė naktinės lempos jungiklį ir ėmė naršyti po stalčių tablečių. Pabudo Nijolė ir mieguistai markstydamasi paklausė:
- Vėl?
- Kas vėl? - burbtelėjo Aurimas.
- Vėl skauda?
- Nebijok, nenugaišiu. Kad ir labai norėtum.
Nijolė sumykė ir apsivertė ant kito šono. Jau penkeri metai Bačiulis nerodė žmonai jokio švelnumo. Iš pradžių moteris krimsdavosi, bandydavo meiliai šnekinti, guosdavo, netgi garsiai pasvajodavo, kur juodu važiuos, ką darys, kai Aurimas pasveiks. Tačiau tas dar labiau supykdavo, nes jam atrodydavo, kad žmona nenuoširdi, kad mėgina jį apgauti, "užkalbėti dantį", o pati tik ilgisi laisvės. Vėliau moteris išmoko nebekreipti dėmesio į vyro bejėgiškumą, į jo pyktį, niūrią nuotaiką, kalbėdavo bejausmiu balsu ir tik tada, kai būtinai prireikdavo.
Gal po pusvalandžio skausmas pradėjo rimti. Aurimas Bačiulis užgesino šviesą ir pabandė patogiau įsitaisyti lovoje, tačiau miegas nebeėmė. Kas gali pasakyti, kiek bemiegių naktų per tuos penkerius metus jis praleido? Gulėdavo ant nugaros it stuobrys, net nepajėgdamas pasivartyti, o mintys galvoje dūgzdavo lyg bitės prieš lietų. Kiek kartų naršė, kratė savo praeitį niršdamas ant viso pasaulio, nenorėdamas net prisiminti viso to, tačiau vis tiek norom nenorom labai dažnai sugrįždavo prie pradžių pradžios, kai jo treniruojamas vaikinas šiek tiek mikčiodamas pasiūlė jam susitikti su vienu žmogumi.
Ėjo 1994-ieji, pervartų metai, niekas negalėjo pasakyti, kas bus toliau, vieni kilo, kiti krito, susigriebę likučius dumdavo į užsienį, visų akys sužibėdavo išvydus konvertuojamą valiutą, kas ką galėjo privatizavo, ko negalėjo - tyliai "prichvatizavo", paskubom dalijosi valdišką turtą, bandydami kuo daugiau apžioti. Niekas nebekalbėjo apie "laisvę, lygybę, brolybę", nes reikėjo tylomis, sukandus dantis, prasimušti kuo arčiau "valdžios lovio", nutverti kuo didesnį kąsnį. Ir žiūrėti, kad jis neišsprūstų iš nasrų.
Tylioje, nuošalioje kavinėje Aurimo Bačiulio jau laukė. Tai buvo kokių dvidešimt penkerių metų vaikinas, mūvintis juodus džinsus ir užsienietišką treningą. Gana guvus, dalykiškai nusiteikęs.
- Turim jums puikų pasiūlymą, - ilgai nedelsdamas pasakė.
Aurimas nepatikliai dėbtelėjo į jį. Nujautė, koks tai gali būti pasiūlymas, tačiau apsimetė esąs nenuovokus.
- Kas tie "mes"? - pasidomėjo.
- Už manęs stovi jėga. Esu įpareigotas su jumis kalbėtis, - reikšmingai dėstė raudonskruostis plačiažandis vaikinas. - Mes šį tą žinome apie jus, - jis vėl perėjo prie "mes", nes tai, jo nuomone, turėjo daryti didesnį įspūdį. - Du kartus vos netapote Tarybų Lietuvos pussunkio svorio bokso čempionu, dabar treniruojate jaunimo komandą, dirbate už menką atlyginimą. Ar nemanote, kad esate vertas daugiau? Kad nusipelnėte geresnio gyvenimo?
- O jeigu manau? - beveik pašaipiai pratarė Aurimas Bačiulis.
- Taip ir galvojau! Jėga! - suspaudė kumštį vyrukas. - Tu man iš karto pasirodei šaunus bičas, - jis nejučiom, be jokių pastangų perėjo prie "tu". - Galim aptarti reikalą.
Aurimas Bačiulis siurbtelėjo vyno. Kadangi sportavo nuo pat vaikystės, tik retom progom vartodavo alkoholį. Jis klausiamai sužiuro į pašnekovą.
- Pasiūlymas bus neįprastas, bet nemanau, kad atsisakysi: reikia saugoti šefą.
- Kas tas šefas? Kodėl jį reikia saugoti?
- Kol kas tau nebūtina žinoti. Sakyk, ar sutinki?
Aurimas iš tiesų valandėlę svarstė. Ne taip lengva pasiryžti tokiam žingsniui. Nors ir nujautė, kam kviečiamas, tačiau darbą įsivaizdavo šiek tiek kitaip. Manė turįs šiek tiek košės smegeninėje. Juk jis ne koks piemengalys: treneris, trisdešimt dvejų metų, vyras subrendęs, mokąs blaiviai vertinti gyvenimą.
- Kodėl jį reikia saugoti? - dar kartą pamėgino gauti daugiau informacijos ir laimėti truputį laiko.
- Sutinki ar ne? - mygo plačiažandis.
- Reikėtų su žmona pasitarti, - tarsi erzindamas pasakė Bačiulis.
- Na jau, na jau, - paniekinamai išsiviepė pašnekovas. - Argi tikras vyras tariasi su boba?
- Aš mat šeimos žmogus, - ironiškai nusišypsojo Aurimas Bačiulis. - Turiu ne tik žmoną, bet ir dukterį. Reikia ir apie jas pagalvoti.
- Ė, mes tau siūlom rimtą darbą, o tu... - apsimetė nusivylęs plačiažandis raudonskruostis.
Tiesą sakant, abu suprato, kad tai tik žaidimas, manevrai. Tačiau nė vienas nenorėjo pasirodyti silpnesnis. Nuo to galėjo daug kas priklausyti.
- Velniai žino, ko jūs norit. Ar bent įsivaizduoji, ką man siūlai? Čia galima ne tik nagus įkišti, bet ir galvą padėti.
- Kas nerizikuoja, tas negeria šampano, - burbtelėjo pižonišką frazę pašnekovas. - Dar kartą klausiu: sutinki ar ne? O gal manai esąs vienintelis kandidatas? Liaukis tempęs gumą.
- Sąlygos?
Plačiažandžio veidas nušvito.
- Iš karto taip reikėjo. Sąlygos geros: gausi tiek, kiek, manau, nė neįsivaizduoji. Tačiau ir dirbsi rimtai, durniaus nevoliosi. Dirbsi, kada reikės, ir tiek, kiek reikės. Mums darbo valandų nėra. Susitaikyk su mintim, kad ne taip dažnai matysi žmoną ir dukrą.
Globėjiškas priešais sėdinčio jaunuolio tonas vis labiau erzino Aurimą Bačiulį. Jis išgėrė vyną ir trinktelėjo taurę ant stalo.
- O jei mane nudės?
- Jos gaus kompensaciją.
- Kokio dydžio?
Raudonskruostis nepatenkintas pasimuistė. Jam negalėjo patikti Aurimo neskubrumas.
- Susitarsi su Šefu. Aš tam nesu įgaliotas.
- Man atrodo, esi "pieška", o vaidini rikį, - kirto Bačiulis, išsitraukė iš piniginės vizitinę kortelę ir pastūmė plačiažandžiui. - Tegu pats šefas paskambina. Tik ne į namus. Noriu su juo pačiu viską rimtai ir nuodugniai aptarti. Čia ne vaikų žaidimas. Noriu žinoti, kuo rizikuoju.
Derybininkas, regis, nė kiek neįsižeidė. Turbūt jo užduotis tokia ir buvo: pakišti bokso treneriui mintį, sudominti jį. O toliau turėjo tartis pats vadas. Juk ne bet koks žmogus tiko į tokią vietą. Tatai suprato ir pats Aurimas Bačiulis.
Paryčiais vyriškis užsnūdo. Kažką sapnavo, bet neaiškiai. O gal tik mintys pinkliojosi? Visiškai prieš savo valią prisiminė, kaip tapo apsaugininku, kaip parsidavė į tarnybą reketininkų vadeivai. Aurimas Bačiulis iš karto suprato, kad tai piktas ir suktas žmogus. Jo skvarbios akys užsiliepsnodavo beprotybe. Ką sumanęs, turėdavo būtinai padaryti. Nepripažino kompromisų. Tarsi jam nebūtų svarbi nei sava, nei svetima gyvybė. Koks beprotiškas noras rizikuoti. Neklausdavo kitų patarimo. Žinoma, viena ausim paklausydavo, tačiau pasitikėjo tik pats savimi, savo protu ir nuovoka. Deja, jis, Aurimas, per vėlai suprato, kad tai geruoju negali baigtis. Be abejo, būdavo smagu jausti pilną kišenę čežančių žaliųjų. Galėjai manyti esąs tikras vyras, viską galintis, nieko nebijantis, o nerimą sugebantis nustumti gilyn į pasąmonę.
Pabudo Bačiulis, kai žmonos jau nebuvo šalia. Ant padėklo vėl toks pat sumautas maistas. Pamanykit, koks rūpestingumas! Tarsi jis pats negalėtų ką nors pasigaminti, pasišildyti.
Piktai nuvairavo į virtuvę, įjungė dujinę viryklę, ištraukė iš orkaitės keptuvę. Kai pasilenkė prie šaldytuvo, atsitiesdamas alkūne stuktelėjo į puodą. Keptuvė su čirškiančiu aliejumi šoktelėjo ir aptaškė šoną. Vyriškis ėmė bjauriai keiktis. Nusitraukė marškinius ir sviedė į kampą. Po perkūnais, koks jis niekam tikęs! Šonas buvo paraudęs ir smarkiai perštėjo.
Kelis kartus šūktelėjo savo dukterį, bet niekas neatsiliepė. Tikriausiai išlėkusi į mokyklą. Niekam jis nerūpi, niekam jis nereikalingas.
