Koks gyvenimas, tokios ir laidotuvės
Irena ZUBRICKIENĖ
- Kuo nusidėti gyvendamas turi žmogus, kad nebebūtų kam jo palaidoti?! Ir kokia širdis plaka žmogystoje, galinčioje nelaidoti savo šeimos nario, ypač - niekam nenusikaltusio vaikelio?! - stebisi Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojai, neseniai pirmą kartą susidūrę su tokia situacija ir nesitikintys rasti atsakymų į šiuos retorinius klausimus.
Marijampolės teismo medicinos eksperto Vytenio Valiuko teigimu, mirusių asmenų, paskutinėje savo gyvenimo kelionėje likusių be savo artimųjų dėmesio, paprastai laidojamų valstybės lėšomis, vien Marijampolėje kasmet būna po keletą.
Paliko mirusią dukrelę
Mažoji marijampolietė Gintarė, kuriai gegužės mėnesį būtų sukakę vos vieneri, mirė staiga, rimtomis ligomis nė nesirgusi. Teismo medicinos ekspertas pateikė vienintelę išvadą - staigios kūdikių mirties sindromas. Statistikos duomenimis, nuo šio sindromo Lietuvoje kasmet miršta 11-13 kūdikių. Atsakymo, kas sukelia tokią mirtį, iki šiol neranda ne tik Lietuvos medikai - tai aktuali problema daugelyje išsivysčiusių šalių.
"Akistata" jau rašė, kad Gintarė gimė nesantuokinėje Žydrutės Vaitukaitienės (26 m.) ir Ginto Plečkaičio (32 m.) šeimoje. Tai pirmas bendras sugyventinių kūdikis. Žydrutė pagimdžiusi dar du vaikus, kuriems dabar septyneri ir ketveri, tačiau šiuos mažylius augina jų tėvas ir močiutė, nes girtuokliaudavusiai ir valkataudavusiai motinai buvo apribotos motinystės teisės. Gimus Gintarei, Žydrutė nuolat buvo VTAS darbuotojų akiratyje. Neretai jie lankydavosi sugyventinių namuose, o ir pati Žydrutė, VTAS darbuotojų paraginta, užeidavo į skyrių, atsinešdavo parodyti dukrelę, pasikalbėdavo. Ypač to prireikė po praėjusį rudenį Žydrutės susiorganizuotų "gastrolių", kai moteris, nebeužsukdama į savo namus kelias paras, valkiojosi po lindynes, kartu tampydamasi ir pusnuogę tuomet vos kelių mėnesių Gintarę. Tuokart mergytė buvo įkurdinta laikinosios globos įstaigoje, tačiau sugyventiniai kasdien mindė VTAS slenkstį, būdavo blaivūs, apibėrė pažadais, ir Gintarė jiems buvo sugrąžinta. Nuo to laiko Žydrutė ir Gintas rūpesčių nebekėlė - atrodė, kad vienintelės darbo neturinčių sugyventinių namų "ydos" tebuvo skurdas ir nepritekliai.
Gintarė mirė tuo metu, kai namuose vyko "daugiadienės" išgertuvės - gautą socialinę pašalpą, skirtą mažylei, jos gimdytojai "naikino" su seneliais, Žydrutės tėvais. Niekas nepastebėjo, kad lovelėje nuolat čiauškėjusi ir krutėjusi Gintarė būtų blogiau pasijautusi, sunegalavusi. Jau mirusią mergytę rytą aptiko jos motina, tuo metu ištuštėjusiuose namuose buvusi viena. Moteriai nerūpėjo kviesti medikus ar policiją - ji, išsikvietusi taksi, pusdienį ieškojo savo sugyventinio. Kūdikio lavonėlis tuo metu buvo paliktas lovelėje, nerakintuose namuose. Tai pašiurpino net ir daug ko mačiusius policininkus.
Savaip suvokiamas gedulas
Lavonėlį nugabenus į morgą, Žydrutė ir Gintas patraukė savais, tik jiems žinomais keliais. Kas palaidos mažylę, tuo metu rūpėjo tik jos močiutei - Ginto motinai. Moteris, pasiėmusi anūkei laidoti skirtą pašalpą, turėjo geriausių norų, tačiau, sūnui ir marčiai staiga pradingus, pasijuto nebepajėgsianti viskuo pasirūpinti viena. Gautą pašalpą moteriškė ašarodama atnešė į VTA skyrių. Vieninteliai suglumusios pusamžės moters palydovai buvo skausmas ir gėda.
- Mes manėme, kad Žydrutei palaidoti dukrelę tik padėsime, prižiūrėsime, kad vaikas nebūtų užkastas kaip šuniukas, - pasakojo VTAS darbuotojai. - Tomis dienomis, kai kūdikis privalėjo būti pašarvotas, kūnelis tysojo lavoninėje, o mes kaip nuotykių filme ieškojome gedinčios motinos.
VTAS darbuotojai važinėjo visais numanomais adresais, kur tikėjosi rasti Žydrutę. Namuose aptiktas girtas miegantis Gintas apie savo gyvenimo moterį nieko negalėjo pasakyti, apie dukrelės palaidojimą - juo labiau. Atsitiktinai vienoje gatvėje užklupta Žydrutė, lydima kelių giminaičių, nebuvo panaši į netekties skausmo ir laidotuvių rūpesčių prislėgtą moterį. Anot VTAS darbuotojų, stiklinis žvilgsnis slėpė visus jaunos motinos jausmus, jeigu ji jų dar turi. Pamokymams ir moralams moteris buvo šalta ir abejinga. Jai buvo pranešta, kur ir kada bus laidojama jos dukrelė.
VTAS darbuotojų rūpesčiu mažoji Gintarė buvo pašarvota ir pagerbta trumpai atidengtame karstelyje pačiame morge. Niekas iš mažylės artimųjų tuokart nepasirodė - prie karsto pastovėjo VTAS darbuotojai. Taigi ir paskutinei mergytės kelionei skirtos gėlės buvo ne nuo jos tėvų. Kapinėse bebaigiant karstelį užpilti žemėmis, nors nedrąsiai, bet vis dėlto pasirodė Žydrutė, lydima Ginto motinos ir dar kelių moterų.
- Patiems palaidoti skyriaus akiratyje buvusį vaiką, augusį šeimoje ir turintį gyvus tėvus, mums teko pirmą kartą, - iki šiol sutrikę VTAS darbuotojai. - Toks gimdytojų nužmogėjimas mums sukelia tokį vidinį skausmą, kad žodžiais nusakyti neįmanoma. Baisiausia, kad Žydrutė šiuo metu ir vėl ruošiasi tapti mama - visai netrukus. Laukiame baimindamiesi ir nerimaudami. Tai ar gali būti laimingas gyvenimas žmogučio, pasaulin atėjusio tokių jausmų pagrindu?..
Viena kaip pirštas ir niekam nereikalinga
Artimųjų dėmesio paskutinėje savo gyvenimo kelionėje nesulaukė ir marijampolietė Irena M. (44 m.). Asocialiai gyvenusi moteris pastaruoju metu turėjo tik vieną artimą žmogų - savo vyrą Vladą M. (40 m.), kuris jau seniai yra itin rimtas ligonis ir daugiau laiko praleidžia gydymo bei slaugos įstaigose nei namuose. Beje, Vlado liga - taip pat asocialaus gyvenimo būdo pasekmė.
Irena staiga mirė vieno namo laiptinėje. Apie tai, kad per porą savaičių neatsirado kam mirusiąją palaidoti, teismo medicinos ekspertai pranešė Irenos M. mirties aplinkybes tiriančiai prokurorei Elvyrai Jokubauskienei. Pareigūnė pradėjo domėtis velionės giminių ratu ir išsiaiškino, kad, be vienturčio sūnaus Evaldo (10 m.), kuris daugiau nei prieš penkerius metus buvo įkurdintas Marijampolės vaikų namuose, ir be vyro Vlado, daugiau Irenai artimų žmonių nėra. Kaip tik šiuo metu Vladas gydomas Romainiuose, iš kur oficialiai pranešė, jog dėl sveikatos būklės ir pinigų stygiaus negalės palaidoti žmonos. (Beje, anksčiau Vladą gydę marijampoliečiai medikai "Akistatai" sakė, kad jis ir Irena prieš keletą metų panašiai nelaidojo Irenos motinos - mirusią moterį esą ratukais nuvežė į ligoninę ir paliko.) Prokurorei E. Jokubauskienei, suvokusiai, kad Irena M. bus laidojama valstybės lėšomis ir be jokių iškilmių, labiausiai rūpėjo, kad moteris nebūtų palaidota su ja paskutinįkart neatsisveikinus sūnui Evaldui. Vaikų namuose buvo svarstoma, kaip gali paveikti berniuką slogūs nykios ir svetimos aplinkos įspūdžiai, tačiau vis dėlto vaikas buvo nuvežtas atsisveikinti su savo gimdytoja, kuri pastaruoju metu savo atžalėlės net nebelankydavo.
- Nors vaiko ryšys su tikrąja motina buvo jau nutrūkęs, tačiau mes norėjome, kad Evaldas su ja atsisveikintų ir bent žinotų, kur motina palaidota, - sakė vaikų namų direktorė Elvyra Kavaliauskienė. - Evaldo įspūdžiai visam gyvenimui įsirėžė slogūs, bet tai turbūt geriau, negu berniuką ateityje kankintų nežinia ar net kaltės jausmas. Vaikai už savo tėvų pasirinktą gyvenimo būdą juk neatsako, kaip ir negali tų tėvų pasirinkti.
Paskutinė žmogaus kelionė - viso gyvenimo atspindys
Marijampolės teismo medicinos eksperto V. Valiuko aštuonerių metų darbo patirtis leidžia teigti, jog asmenys, kurių į paskutinę kelionę nelydi artimiausieji žmonės, yra asocialūs - pragėrę ir prapustę savo gyvenimą vėjais, praradę ryšius su savaisiais, tiesiog užsitarnavę tokios šuniškos savo šuniško gyvenimo baigties. Nė metukų neturėjusi Gintarė Vaitukaitytė, kurios lavonėlis tėvams buvo nebereikalingas, - reta ir skaudi išimtis šio eksperto darbo praktikoje.
V. Valiukas pastebėjo, kad daugiausia niekam nereikalingų ir nerūpimų mirusių žmonių Marijampolėje buvę iš Draugystės ir R. Juknevičiaus gatvėse esančių apleistų daugiabučių - buvusių bendrabučių. Kasmet valstybės lėšomis Marijampolėje tenka palaidoti kelis tokius asmenis. Eksperto pastebėjimu, daugiausia - pusamžius vyrus. Štai ir šiuo metu morge yra trijų mirusių vyrų kūnai. Vieno palaikai (tiksliau - kūno liekanos), atgabenti iš Vilkaviškio rajono, lavoninėje guli bene pusę metų. Teisėsaugininkai neleidžia jo palaidoti, nes jis ir neatpažintas, ir mirties aplinkybės kelia įvairių įtarimų. Kiti du vyrų lavonai morge "gyvena" dar tik kelias dienas, nes jų kol kas irgi niekas neatpažino. (Eksperto teigimu, didžiuliame šaldytuve tilptų "tiek negyvų kūnų, kiek reikėtų".) Pagal nustatytą tvarką paprastai laukiama vieną mėnesį, prieš tai informavus teisėsaugininkus, kurie stengiasi surasti velionio giminių. Jeigu giminių ar kitų artimųjų per tiek laiko nerandama, mirusysis laidojamas valstybės lėšomis. Viską "nuo - iki" atlieka prie pat morgo įsikūrusi laidojimo įmonė. "Procedūra" nebūna iškilminga - be palydos, be gėlių puokščių, be tradicinių liaupsių, be įamžinimų nuotraukose. Tokio asmens palaidojimą liudijantys dokumentai archyve saugomi 25 metus, todėl dėl vienokių ar kitokių priežasčių per vėlai ir netikėtai atsiradę artimieji bent jau velionio kapą tikrai galėtų rasti bei aplankyti.
Dar viena artimųjų nelaidojamų asmenų kategorija Suvalkijoje - bausmę atliekantys nuteistieji iš Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos. Nors daugumos jų - mirusių, nusižudžiusių ar nužudytų už spygliuotos vielos - kūnus paprastai atsiima atvykę artimieji, tačiau per pastarąjį dešimtmetį porą kalinių teko laidoti valstybės lėšomis. Laidotuvėmis tais atvejais rūpinosi patys kolonijos darbuotojai.
