Viktoras BUDRYS
Atsivėrus geležinei sovietmečio uždangai, lietuviai it skėriai pabiro po pasaulį. Vieni garsina šalį, kiti po sunkių, įtemptų darbų į svečias šalis vyksta pailsėti, pasisemti jėgų naujiems sumanymams. Dar kiti svetur tikisi susirasti darbo ir taip išmaitinti savo šeimas. Ir vis dėlto nemaža dalis mūsų tėvynainių namus palieka nekilniais, tamsiais tikslais.
Taigi šis pasakojimas - apie poilsiautojus, nelegalius samdinius ir netgi vagis, vykstančius į nuostabią šalį - Norvegiją.
Keltas "Klaipėda - Stokholmas"
Keltas "Klaipėda - Stokholmas" lengvai skrodžia Baltijos bangas. Nepastebimai tolsta uosto, po to - ir Klaipėdos pakrantės kontūrai. Virš kelto vis dar sklando žuvėdros, tačiau netrukus ir joms pabosta galynėtis su vėjais. Keltas su įprastu savo kroviniu - keleiviais, krovininiais ir lengvaisiais automobiliais - lieka vienas bekraštėje vandens masėje.
Ima temti. Ant denio darosi vėsoka, be to, ir neįdomu. Grįžtame į bendrąją, keleivių klasės, salę. Turtingesni poilsiautojai, daugiausia verslininkai, patogiai įsitaiso kajutėse. Žinoma, už prabangą, ramybę ir kaina didesnė. Keleivių klasės salėje visi sėdi tylūs, susikaupę, paskendę savo mintyse. Tvyro kažkokia nenusakoma įtampa - visgi savo antspaudą palieka pasienio kontrolė, muitinės procedūra. Be to, nežinia, kas laukia Švedijos pakrantėje. Mano bendrakeleiviai Stasys ir Rimas įsmeigę žvilgsnius į palubėje įtaisytą televizorių, aš ruošiuosi spręsti kryžiažodį. Matau, kad tuo čia užsiima dauguma.
Artėja vakarienės metas. Iš visų kelto kampelių į nedidelę valgyklą būriais ir po vieną traukia keleiviai. Pirmąkart vykstantieji susižavėję švedišku stalu - pasirinkimas išties didelis, valgyk ką nori ir kiek nori. Akys, žinia, visada nori daugiau.
Čia pat, kiek atokiau, bufetas. Turtingesnieji perka brangų alų, kiti - vyną ir vaišina savo bei svetimas damas. Prasideda bičiuliavimasis, visi atsipalaiduoja. Jau nesunku suvokti, kokiu tikslu vienas ar kitas traukia į Skandinavijos šalis. Atviriau apie tai kalba vykstantieji poilsiauti, į svečius. Kiek atsargesni verslininkai. Dalis keleivių tylūs, nekalbūs, tačiau labai smalsūs, žingeidūs, jiems viskas įdomu.
Iš valgyklos į savo vietas keleiviai grįžta susibičiuliavę. Mezgasi kalbos, pažintys.
Rytą, kaip ir kelionės pradžioje, visi tylūs.
Po pusryčių dauguma pakyla į denį. Esame nustebinti. Mūsų keltas skrodžia tarp didesnių ir mažesnių salų salelių. Ir kaip ant jų neužplaukia tamsoje? Tolumoje jau ryškėja pakrantė. Artėjame prie Švedijos, dar po kurio laiko pradeda ryškėti ir Stokholmo kontūrai.
Keltas artėja prie tikslo.
Stokholme
Neramiai paliekame keltą. Įprasta įtampa prieš artėjančią pasienio kontrolę. Visi susirūpinę, kai kurių veiduose - išgąstis. Stojame į eilę. Kai kas pasieniečiams rodo kažkokius dokumentus ir be problemų patenka anapus užtvaros - jie jau Stokholme.
Priekyje manęs - kaunietė, ne pirmą kartą vykstanti į Švediją. Mano nuostabai, pareigūnai ją ilgai kamantinėja, dar ir dar kartą varto pasą. Pagaliau ji priversta atsitraukti, grįžti atgal. Man darosi neramu. Būgštavau be pagrindo. Jokių įtarimų nesukėliau. Vėliau prie laimingųjų prisijungė ir minėta kaunietė. Iš viso kelto atgal į Lietuvą priversta grįžti tik viena mergina.
Mano kelionės draugai Stasys ir Rimas kontrolę praėjo prie automobilio. Bėdų neturėjo ir jie. Prieplaukos aikštėje trumpai aptariame kelionės planą. Aš Oslą, Norvegijos sostinę, nusprendžiau pasiekti automobiliu, o gal ir traukiniu - viskas priklausys nuo bilietų kainos. Bagažą palieku automobilyje - viliuosi, kad Osle susitiksime. Su savimi imu tik nedidelę nesunkią rankinę ir pėsčias patraukiu į Stokholmo centrą, kur, kaip pavyko sužinoti, yra autobusų ir traukinių terminalai.
Autobusų terminale laukia pirmoji staigmena - sutinku porelę iš Lietuvos. Kartu plaukėme keltu. Jie ramiai, neatkreipdami į save dėmesio, sėdėjo salės gale. Su niekuo nebendravo, netgi nesikalbėjo. Vyriškis pagyvenęs, nesimpatiškas. Didelis, apskritas jo veidas išbertas spuogais. Moteris žymiai jaunesnė, simpatiška, kukliai, tačiau skoningai apsirengusi, tik kažkodėl liūdna ir nusiminusi, tarsi vyktų į vergiją. Apsirikau nedaug. Pora, kaip sužinojau, vyksta dirbti pas švedų fermerį. Nebe pirmą kartą. Ir čia, terminale, į akis krito šalti, netgi įtempti vyriškio ir moters santykiai. Moteris aiškiai kažkuo nepatenkinta. Vyriškis piktas, grubus, nelinkęs bendrauti. Moteris - priešingai, išvydusi mane kiek nušvinta, veidas pragiedrėja, jai norisi išsikalbėti.
Netrukus vyriškis nueina pirkti bilietų. Mes liekame dviese. Kai moteris, prisistačiusi Danute iš Šiaulių, sužino, kad vykstu į Norvegiją, dar labiau nušvinta, visa pagyvėja. Netikėtai, mano nuostabai, siūlosi vykti kartu. Jos žvilgsnis atviras, maldaujantis - net gaila. Iš nuostabos netenku amo. Kai atsipeikėju, grįžta vyriškis su bilietais. Įtariai ir rūsčiai mus nužvelgęs, šiurkščiai stveria savo bendrakeleivę už parankės ir nusiveda gilyn į terminalą. Moteris nutoldama atsigręžia. Į mane žvelgia liūdnos, kupinos skausmo akys. Ji vis dar laukia mano atsakymo. Deja, niekuo negaliu padėti - pats vykstu į svetimą, nepažįstamą kraštą, į nežinią, kaip ir daugelis tikėdamasis gauti darbo.
Dieną slapinėju po miestą. Pirmąkart atvykusiam viskas įdomu.
Pavakary pajutau nuovargį ir alkį. Geležinkelio terminale nusiperku kavos, bandelę. Sumoku 40 kronų (apie 13 litų). Brangoka. Alkio, žinoma, neįveikiau. Priešingai, užėjo dar didesnis noras sočiai pavalgyti.
Čia, geležinkelio terminale, manęs laukia dar viena staigmena. Išvydau tai, ko tikrai nesitikėjau išvysti Švedijoje, turtingoje ir klestinčioje šalyje.
Kai šalia kitų keleivių įsitaisiau poilsiui, išvydau visą būrį valkatų. Tai buvo kažkas neįprasta, nesuprantama, sunkiai paaiškinama. Tik švedų valkatos labai skiriasi nuo mūsiškių - visi tvarkingai apsirengę, pasitempę. Jų buvo dviejų rūšių: vieni šmirinėjo po šiukšliadėžes, rinko butelius, metalines skardines, keleivių nebaigtą maistą nuo stalų krovėsi į savo maišelius. Kita valkatų rūšis - pinigų prašeivos. Tai daugiausia neįgalieji. Jie įkyriai, netgi įžūliai vaikšto tarp sėdinčių keleivių, sustoja, ištiesia ranką ir laukia. Nenueina tol, kol į ranką neįspraudžiama krona. Vieni duoda, kiti ryžtingai purto galvas. Aš nenoriu nei vieno, nei kito, todėl kai elgeta priartėja prie manęs, pakylu ir persėdu į kitą vietą. Galų gale tai pabodo. Valkatos, prašeivos taip ir slenka vienas paskui kitą ir galo tam nematyti. To neteko matyti nei Vilniuje, nei Kaune, netgi Maskvos stotyse.
Grįžtu į autobusų terminalą, bet čia, savo nuostabai, elgetų neaptinku. Kodėl? To negaliu paaiškinti.
Oslą nusprendžiu pasiekti naktiniu autobusu. Tokį sprendimą padiktuoja kaina. Autobuso bilietas iki Oslo kainuoja 330, o traukinio - 550 kronų. Skirtumas akivaizdus.
Vėlų vakarą autobusu palieku Stokholmą. Važiuoti reikės visą naktį. Naktinį reisą renkuosi sąmoningai, nes taip išspręsiu dar vieną didelę problemą - tik atvykus į svetimą miestą nereikės rūpintis nakvyne, taigi ir išlaidauti.
Keleivių beveik pilnas autobusas, tačiau kuo arčiau Norvegijos siena, tuo jų mažiau. Bandau užmigti. Nesėkmingai. Kelionė į svetimą kraštą, nežinią neduoda ramybės.
Jau seniai po vidurnakčio. Autobusas artėja prie Norvegijos sienos. Lieka vos keletas keleivių. Paskutiniame Švedijos miestelyje ir jie išlipa. Lieku vienas. Netikėtai prieina vairuotojas ir kažką aiškina. Ne iškart suprantu. Pagaliau suvokiu, kad privalau persėsti į kitą, šalia stovintį autobusą. Ten, be manęs, dar trys keleiviai. Tai drąsos neprideda.
Likusią kelio atkarpą jaudinuosi, nerimauju, akylai stebiu bėgantį kelią. Jis ryškiai apšviestas netgi užmiesčiuose. Štai ir Norvegijos siena. Mintyse ruošiuosi susitikimui su pasieniečiais muitininkais. Priekyje virš greitkelio matau degančius šviesoforus. Vieni dega raudonai, kiti žaliai. Mūsų autobusas nemažindamas greičio pralekia pro žaliąjį.
Įtampa atslūgsta. Autobusas toliau rieda gerai apšviestu greitkeliu.
Osle
Oslas pasitinka dar tamsoje. Miestą gaubia rytmečio ramybė. Gatvės tuščios, jomis lėtai zuja taksi, tarnybiniai automobiliai. Kažkodėl negeras jausmas nusmelkia išvydus policijos ekipažą.
Autobusas lėtai įrieda į autobusų terminalą. Jis niekuo nesiskiria nuo švediško. Neskubėdamas išlipu. Prie manęs prieina pora - vyriškis ir jauna moteris. Abu rodo kažkokius pažymėjimus. Jie man nieko nesako. Pagaliau prašo sekti iš paskos ir įsisodina į automobilį. Veža netoli. Kai lipu iš automobilio, virš pastato, prie kurio sustojame, matau stambiomis raidėmis užrašytą žodį "Toll" (muitinė).
Netrukus prasideda tikrinimo procedūra. Tikrina labai kruopščiai, atidžiai. Ilgai varto kiekvieną daiktą, pirštais čiupinėja siūles. Aš jaudinuosi, nerimauju. Tai sukelia nereikalingą įtarumą. Suvokiu - jie ieško narkotikų. Tokį nedėkingą įspūdį padariau norvegų muitininkams. Aš jiems - potencialus narkotikų kurjeris. Nieko neradę imasi tikrinti uoliau. Vyriškis muitininkas vedasi į kitą patalpą. Turiu nusirengti visai nuogai. Ir tai rezultato nedavė. Turėjau suprasti norvegus. Kiek žinau, į Norvegiją iš viso pasaulio plūsta narkotikų kurjeriai. Kuo turtingesnė šalis, tuo didesnis narkotikų biznierių dėmesys jai. Taigi norvegai turi pagrindo įtarti kiekvieną neaiškiais tikslais į šalį atvykusį keliauninką. Be to, mes, lietuviai, turime susitaikyti su mintimi, kad norvegai nepatikliai sutinka kiekvieną mūsų kraštietį. Ir dėl to patys esame kalti. Pastaraisiais metais Skandinavijos šalyse įvykdoma vis daugiau nusikaltimų, be to, norvegai, žinodami apie mūsų gyvenimo lygį, suvokia, kad mes čia vykstame anaiptol ne poilsiauti, ne pažinti jų krašto, o kitais tikslais.
Arbeidstillatelse. Darbų paieška
Stasys ir Rimas Oslą pasiekė be didesnių nuotykių ir problemų. Stebėtinai lengvai kirto Norvegijos - Švedijos sieną, išvengė muitinės procedūrų. Tik susitikę iškart ėmėmės ieškoti darbo. Jau pirmą dieną, varstydami firmų duris, susidūrėme su keistu, ilgu norvegišku žodžiu "arbeidstillatelse" (leidimas įsidarbinti). Tuo žodžiu pirmiausia pasitinka norvegų darbdaviai.
Mes visi trys Norvegijoje naujokai, čia lankomės pirmą kartą. Apie darbo rinką turėjome gana šykščios informacijos. Žinojome, kad norvegai nelabai nori turėti reikalų su nelegalais. Kiek kitokia padėtis žemės ūkyje, ypač sezono metu. Ūkininkai, kaip pavyko sužinoti, gauna tam tikras kvotas ir gali sudaryti sutartis su užsieniečiais.
Tris dienas daužomės po Oslą. Nė kiek nesikuklindami braunamės vos ne į kiekvieną statybos firmą. Norvegai mus sutinka draugiškai, atidžiai išklauso mūsų pageidavimus, po to apipila klausimais. Klausinėja daug ko, tik mažiausiai apie darbą, mūsų kvalifikaciją. Ilgai tenka aiškinti, kad esame iš Lietuvos, kad ji šalia Lenkijos, o sostinė - Vilnius, ne Ryga. Keista, tačiau dauguma norvegų mus tapatina su rusais. Dar nepatogiau pasijutome keliose firmose išgirdę komplimentų lenkų statybininkams. Sužinojome, kad Norvegijoje vertinami jų apdailininkai. Lenkai čia įleidę šaknis, valdo namų dažymo rinką. Osle patys buvome patekę į jų statybos firmas.
