Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas.
Iš ryto turėjau apie ką galvoti. Galva tiesiog sprogo nuo vakarykščių įvykių. Kartais žmogui per visą gyvenimą nieko neatsitinka, o aš vakar tarsi net negyvenau, bet lėkte lėkiau kažkokios prakeiktos istorijos puslapiais. Nežinia iš kur nukritusi Sonia su savo mėsininku broliuku, Nikolajaus ir Konstantino istorija, dingusi sužadėtinė, kauliukai per makaulę – marazmas!
Tiesa, negaliu neigti, kad pažintis su Sonia man buvo nemaloni. Aš visai mielai ją tęsčiau. Man pasirodė, kad Sonia taip pat. O paskui dar tas laivas vaiduoklis, apsilankymas grotoje, amžinybė, praleista vandenyje – beviltiškumo ir baimės išgyvenimas manyje vis dar nebuvo atslūgęs, kliuksėjo ir taškėsi, tarsi būčiau aplamdyta sardinių skardinė, pilna moliuskų ir bjauraus jūros vandens.
Vakarykštis vakaras arba tiksliau naktis. Kokio velnio aš vilkausi į virtuvę. Valgyt. Aš buvau baisiausiai išalkęs. Alkis žmogui sukelia daugiau bėdų, nei malonumų. Net ir ginčytis neverta.
Garsiai grojo muzika. Aš ne specialistas, bet atrodo, arabiška su vakarietiškais elementais. Kažkas panašaus į „Paskutinio Kristaus gundymo“ garso takelį. Ilgesingas gyvo padaro žarnų vyniojimas ant įkaitinto iešmo tarškant daugybei būgnelių. Apšvietimas priminė naktinį klubą, nors ant metalinių stalų gulėjo buitiniai įrankiai ir įvairūs produktai: daugiausia jūros gyviai ir daržovės. Toliau matėsi lėkščių, kuriose buvo sukrauti valgiai, bet prieblandoje negalėjo įžiūrėti, kokie. Virtuvės viduryje stovėjo neaukštas metalinis stalelis, o aplink jį – keletas vyrų ir moterų. Stalelis buvo ne itin švarus – bent jau tokį įspūdį kėlė didesnės ir mažesnės dėmės jo paviršiuje. Gali būti, kad ant šio stalelio numetama skerdiena. Žiūrovai sėdėjo atsipalaidavę, kai kurie vos pastebimai lingavo galvą pritardami muzikos ritmui. Matyt, darbuotojai. Visi jie žiūrėjo į merginą, kuri stovėjo ant stalelio. Ne, ji nestovėjo, ji judėjo ir tuos judesius buvo galima pavadinti šokiu. Iš pradžių ji judėjo neatplėšdama nuogų pėdų nuo stalo paviršiaus, geriau įsižiūrėjęs supratau, jog kartkartėmis per jos kūną nuo pat kulkšnių iki pečių juostos nuvilnydavo vos pastebima banga, kažkokios neaiškios, nežinia iš kur kylančios energijos pliūpsnis. Po kiekvienos tokios visą kūną sukrečiančios bangos ji stipriai krestelėdavo galvą ir jos ilgi plaukai šokdavo aukštyn tarsi pagauti staigaus vėjo gūsio. Paskui jos judesiai pasidarė kiek aktyvesni, ji, nesiliaudama judėti, išsinėrė iš trumpo sijonėlio, taip pat nusimetė marškinėlius ir liko tiktai su liemenėle ir kelnaitėmis. Muzika intensyvėjo, nors galbūt tiktai man taip atrodė, atmosfera, regis, taip pat kaito, net pagalvojau, kad kuris nors iš virtuvės personalo užmiršo išjungti kokią nors viryklę. Matyt aš paprasčiausiai pamažu ėmiau atsigauti nuo šalčio, kurio prisisunkė visi kaulai jūroje. Nedrįsau nei įeiti į vidų, nei pasitraukti. Žiūrėjau pakerėtas, nesuprasdamas, kur aš dalyvauju – ar tai koks nors satanistų susitrinkimas, ar paprasčiausias personalo iš apatinių triumų vakarėlis, kuriame demonstruojamas mėgėjiškas striptizas. Tačiau kai mergina nusimetė ir liemenėlę, ir kelnaites, o nuo gretimo stalo pasiėmė kažkokį jūros galviją, žiūrovai sujudo ir ėmė skleisti keistus garsus – tarsi niūniavo, tarsi vaitojo. Padaras, kurį mergina pasiėmė nuo stalo, buvo aštuonkojis. Tiesą sakant, vaizdas ne itin daug malonus – žmogaus ir jūros gėrybės kūnai per daug tolimi vienas kitam. Jeigu matydamas moterį ir arklį dar gali galvoti apie kentaurą, tai moteris ir aštuonkojis geriausiu atveju kelia tiktai medūzos Gorgonos įspūdį, o tai gana slegianti emocija. Vis dėlto įspūdis, net ir ne itin malonus, buvo labai stiprus – ji pasidėjo aštuonkojo kūną sau ant pilvo, pamažu ėmė loštis atgal tuo pat metu nesiliaudama šokti, o aštuonkojo galūnės apsipynė aplink jos apvalias, stangrias šlaunis ir prietemoje juoduojantį šakumą.
Sėdintieji aplink stalą ėmė trumpai ir dusliai ūkčioti, vienas iš vyrų atsistojo, akimoju nusirengė nuogas ir vikriai palindo po šokančia mergina, kuri dabar jau stovėjo „tiltelio“ poza. Per fizinio lavinimo pamokas mokykloje mes, paaugliai, labiausiai mėgdavome šią pozą. Spoksodavom į „tiltelį“ atliekančias merginas ir įvertindavome, kurios „kokosas“ didžiausias ir labiausiai prinokęs.
Vyras palindęs po šokėja, jau buvo pasirengęs sueičiai ir ji, vis dar krūpčiodama pagal muzikos ritmą, pamažu leidosi ant jo su visu prakeiktu aštuonkoju, jos kūną apkėtojusiu iš viršaus. Tada sėdėjusieji aplink stalelį ėmė pamažu kilti iš savo vietų ir vis dar tokiais pat kimiais balsais dusliai ūkčiodami pradėjo nusirenginėti.
Grįžau į kambarį, nusimečiau šlapius drabužius ir įlindau į dušą. Stovėjau turbūt tris valandas po karšto vandens srove, paskui įlindau į guolį, pamažu mane pradėjo marinti miegas, bet vos užmerkdavau akis, tuojau pat pasidingodavo, kad man ant pilvo susirangęs guli milžiniškas aštuonkojis ir savo čiuptuvais ketina nuplėšti genitalijas.
Iš ryto, dar prieš pusryčius, išėjau pasivaikščioti pajūriu.
Vaikščiojau palei ramiai alsuojantį vandenį ir galvojau apie Sonią ir jos brolį. Kažkaip niekaip negalėjau jų atskirti – jeigu pagalvodavau apie vieną, tuojau pat sąmonėje iškildavo ir kito vaizdinys.
Žmones galima suskirstyti į turinčius istoriją ir neturinčius jos. Nekilnojamojo turto kontoroj, kurioj dirbau, neturinčius istorijos žmones vadindavo „bajeriais be istorijos“. Tai tie pirkėjai, kurie ateina į apžiūrėtiną butą ir neturi prie ko prisikabinti, arba visas priekabes mes lengvai paverčiam niekais, kartais – netgi privalumais.
Heinrichas ir Sonia buvo ne tokie. Jie turėjo istoriją. Jų negalėjai išmušti iš vėžių. Kaip tik tokie ir yra pirkėjai su istorija – kiekvienam atvejui turi parengę pavyzdį, palyginimą, o jei ne – tai jie turi parengtą reagavimo emociją. Tu ką nors pasakai, o jie ištraukia tokią neadekvačią reakciją, tokią emociją, kad viskas apvirsta aukštyn kojom. Prie tokių sunku prikibti, iš tokių sunku ištraukti silpnumo akimirką – jie tvirti. Kodėl tokie man pasirodė Sonia ir Heinrichas, nežinau. Beveik jų nepažinojau, bet keleto metų darbo patirtis davė rezultatų – aš jaučiau, kad jie yra šis tas daugiau, nei atrodo.
Kai pamačiau pajūryje sėdintį Homerą, supratau, kad beveik apie visus žmones, kuriuos čia sutikau per keletą pastarųjų dienų, galėčiau pasakyti – jie ne tokie, kokie atrodo. Man pasidarė šiek tiek negera – po velnių, gal aš persišaldžiau?
Homeras sėdėjo apytikriai toje pat vietoje kaip ir anksčiau, tačiau atrodė visiškai priešingai: jis vilkėjo ryškiai, tiesiog akinamai baltą kostiumą, įprastai purvini, riebaluoti plaukai dabar žvilgėjo ryto saulėje už nugaros surišti į pižonišką kasytę, pusę jo barzdoto veido dengė didžiuliai juodi akiniai. Jis sėdėjo sulankstomoje kėdutėje, susidėjęs koją ant kojos, dešinėje rankoje, kurios du pirštai buvo papuošti neabejotinai brangiais žiedais, laikė cigarą, o kairėje rankoje taurę su spalvotu gėrimu.
Iš pradžių ketinau prieiti ir paklausti, kad galėtume susitikti, kadangi vakar į susitikimą neatėjau, tačiau Homeras atrodė taip pasikeitęs, kad neišdrįsau. Vienintelis nepasikeitęs dalykas senio išvaizdoje buvo „Nike“ sportbačiai. Bet vien dėl sportbačių klausinėti pasiturinčio žmogaus ar jis kartais ne tas pats valkata, kuris čia neseniai ėdė akmenis, man pasirodė per menka priežastis.
- Nieko keisto, - vyptelėjo mano senas pažįstamas danas iš Kopenhagos per pusryčius. Aš jam papasakojau apie Homero metamorfozę ir net paklausiau, ar jis matęs tą valkatą anksčiau. Jis papurtė galvą, tačiau tuojau pat noriai man išdėstė savo nuomonę.
- Nieko keisto, - pakartojo danas, - tai senos, dar Bizantijos imperijos laikus siekiančios tradicijos. Salose jos laikosi ilgai. Valkata ir milijonierius – to paties diskurso dėmenys. Gailestingumas buvo viena pagrindinių bizantiečių dorybė. Jeigu elgeta ar luošys paprašo tavęs išmaldos, duok nesusimąstydamas ir kuo skubiau, ypač, jeigu prašo nepažįstamasis, nes tai yra pats Kristus, - tokia nuomonė vyravo Bizantijos viduramžiais. Be to, šventpaikšio, kvailelio neprižiūrėtame, purviname, apgailėtiname kūne kuo toliau tuo labiau imta matyti šventumo pasireiškimą, jo nesuprantamuose veblenimuose girdimos pranašystės, o nevykusiuose poelgiuose regima dieviškos išminties krislai.
- Ar manai, kad Homeras elgetaudamas užkalė tiek pinigo, tai yra tapo milijonierium? – paklausiau dano, ir vėl su apmaudu prisiminiau, kad iki šiol nežinau jo vardo.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais danas. – Tu klausei, kaip suprasti tokią metamorfozę, aš tau išdėsčiau prielaidas, kurios turėtų sumažinti situacijos paradoksalumą.
- Žinai, šioje saloje yra tokių paradoksų, kad..,- ir aš papasakojau jam apie nuotykį, patirtą vakar naktį viešbučio virtuvėje. Žinoma, apie laivą vaiduoklį, apie seserį ir brolį iš Hamburgo, grotą ir maudynes aš nepasakojau. Neturėjau noro. Gal kada nors vėliau, nusprendžiau, kai geriau vienas kitą pažinsime. Nors kam, po galais, man jį geriau pažinti.
- Aš nemanau, kad tu matei sakralinės prostitucijos seansą, - iš karto sunaikino mano spėjimą danas. – Graikijoje net seniausiais laikais sakralinė ritualizuota prostitucija neprigijo. Na, nebent Korinte, kuris buvo išimtis, ir kuriame neva gyveno apie dešimt tūkstančių prostitučių. O kitur, pavyzdžiui, Spartoje, prostitucija apskritai buvo marginalinis reiškinys, kadangi nebuvo problemos susirasti partnerį. Tarp kareivių buvo skatinami homoseksualiniai ryšiai, ypač tarp vyresnio patyrusio kario ir berniuko, karo mokyklos auklėtinio. Tokiu būdu berniukai būdavo inicijuojami į suaugusiųjų, tikrų karių pasaulį.
Nelabai supratau, kodėl danas taip noriai su manimi dalijosi istorijos žiniomis, juolab, kad pokalbio tema buvo ne visai tokia. Danas, tarsi supratęs, ką aš galvoju, grįžo prie pokalbio temos:
- Seksas su aštuonkoju man labiau siejasi ne su graikiška, o su tantrizmo tradicija, nors konkrečiai tokio atvejo - aštuonkojis ir moteris - aš nesu girdėjęs. Jeigu būtum pasilikęs stebėti ilgiau, - čia danas padarė pauzę, tarsi laukdamas mano prisipažinimo, kad aš prie virtuvės langelio ištūnojau visą naktį, - manau, būtum pamatęs grupinio sekso seansą, vadinamąją chakrapują. Šio ritualo metu dalyviai patiria penketą malonumų: tai mėsa, žuvis, kepti šilkverpio kiaušinėliai, alkoholis ir, žinoma, grupinis seksas. Kadangi minėjai girdėjęs keistą muziką, neabejoju, kad tai ir buvo tantristinis ritualas – jie labiausiai mėgsta erotinį meną susieti su muzika, žadinančia seksualinę energiją ir seksualinius jausmus.
Pusryčiai buvo sugadinti. Iš tiesų kažkas šioje saloje darėsi, bet aš niekaip nesupratau, kurioje pusėje esu aš – ar tų, kurie stebi tai, kas vyksta, ar tų, kurie patys yra stebimi. Kitaip tariant, aš visiškai neorėjau tapti kokia nors sumauta auka. Tačiau, kita vertus, labai norėjosi sužinoti, kas čia, po velnių, darosi.
Drybsojau lovoje junginėdamas nė velnio nerodančius televizoriaus kanalus, kai į duris pasibeldė. Kaip jau įprasta, šiame viešbutyje aptarnaujantis personalas niekados nelaukia, kada jiems bus atidaryta – atsidaro su tarnybiniu raktu ir įlenda į tavo gyvenimą. Akivaizdu, kad evangelinės tiesos čia traktuojamos gana laisvai.
Atsikėliau nuo lovos ir vėl tuojau pat ant jos atsisėdau – priešais mane stovėjo mergina, vakar buvusi aštuonkojo glėbyje. Dabar ji vilkėjo viešbučio kambarinės uniformą, plaukai buvo susegti ant pakaušio, bet jos veido aš niekaip nebūčiau supainiojęs su jokiu kitu.
Ji be žodžių ištiesė pusiau perlenktą popiergalį ir išėjo. Perskaičiau raštelį – mane į susitikimą kvietė Homeras. Nežinau kodėl, bet staiga mane apėmė gana nemaloni nerimo nuojauta.
Bus daugiau
