Gera mano pažįstama nusipelnė bausmės. Didelės bausmės už blogą darbą. Toji gera mano pažįstama suviliojo svetimą vyrą. Šeimos tėvas paliko savo džiaugsmus ir pareigas kelerius metus puoselėtame būste ir iškeliavo, kur akys veda ir aistra neša - paskui naują mylimąją.
Tokių istorijų kasdien nutinka, kasdien vieni kitus palieka arba atranda dešimtys, šimtai, tūkstančiai žmonių. Bet kai gerai pažįsti jos veikėjus, kai toji didžioji nedorėlė, viliotoja, sąžinės neturinti persona - daugybę metų pažįstama, miela, pareiginga ir patikima mergina, istorija atrodo nekasdienė.
Viskas priklauso nuo varpinės, iš kurios žiūri... Kelias savaites bandžiau įsiropšti į paliktosios žmonos varpinę, manydama, kad suvokiu jos sielvartą ir neviltį. Tačiau toje varpinėje, matyt, kaip piktosios pusės atstovė, buvau nepageidaujama, todėl netruko mane smagiai paspyrėti žemyn.
Sėdžiu dabar savo draugės bokšte, dairausi ir štai ką matau.
Susipažino jiedu eiliniame bendrų pažįstamų vakarėlyje - pamatė vienas kitą ir... viskas. Pasirodo, taip būna. Tąvakar su pagrindine heroje Auguste vis susimirksėdavome, mat vyras jau iš pirmo žvilgsnio pasirodė nuodėmės vertas. Abi žinojome, kad vedęs ir kaip doros lietuvaitės ilgakasės auksaširdės (galite, žinoma, ir netikėti - kaip jums patogiau), didelių vilčių nepuoselėjome. Kaip išsiplėtė man akys, kai po geros savaitės juos kartu sutikau mieste. Spoksojau tai į vieną, tai į kitą ir savo akimis negalėjau patikėti - jie laikėsi už rankų! Po tokio susidūrimo Augustei neliko nieko kito, kaip man paskambinti, vakare pasikviesti taurės kitos ir pasipasakoti. Pasirodo, po pažinties vakarėlio Laimonas grįžęs namo žmonai papasakojo apie lemtingąją pažintį, pasakė norįs skyrybų ir kaip stovi iškeliavo pas Augustę. Drąsu? Kvaila? Neatsakinga? Kaip norite, taip vertinkite. Bet štai, užbėgdama truputį į priekį, sakau - naujoji pora jau penki mėnesiai kartu, nepaleidžia vienas kito nė per žingsnį ir nenuleidžia vienas nuo kito akių. Jie dar neplanuoja vestuvių ir nesilaukia vaikų. Jie niekaip negali atsistebėti radę vienas kitą ir negali atsidžiaugti vienas kito draugija. Greitai baigsis? Galbūt. Nesiginčiju. Gal po kurio laiko papasakosiu jums apie tragišką idiliškų santykių pabaigą, tuomet visi galėsime ištarti jau dabar įkyriai besiveržiantį „na, aš juk sakiau...“
„Didieji išbandymai parodo, ko verti tie, kurie juos patiria“, - kažkas yra pasakęs. Čia didįjį išbandymą patyrė trys - trečioji, be abejo, palikta žmona. Ko ji verta - spręskite patys.
Pirmiausia ji ėmė naktimis skambinėti Laimonui ir susižinojusi numerį Augustei į mobiliųjų telefoną. Augustė kaskart sužinodavo vis naujų dalykų apie savo mylimojo nedorybes ir kokia siaubinga ateitis jos laukia su šituo vyru, jei tuojau pat jo nepames. Reikia pripažinti, žmona buvo gana mandagi ir į kalių dienas Augustės nedėjo. Todėl ir šioji, nenorėdama pasirodyti neišauklėta, jausdama šeimos ardytojos kaltę ir norėdama sušvelninti egoistės baisos pabaisos vaidmenį, vis atsakinėjo į skambučius, kaip galėdama įtikinamiau pasakojo apie tikrus jausmus, apie tai, kaip ji negali palikti mylimojo, nes tai jis apsisprendė, tai jis turįs ją palikti...
Laimonas kasnakt sulaukdavo vis naujų žinių apie vaiko ligą, užlūžusį spynoje raktą, mašinos gedimą ir, jausdamas atsakomybę bei gailestį, važiuodavo slaugyti ramiausiai miegančio vaiko, traukti vielučių iš spynos, sujungti apgalvotai nutrauktų laidukų. Kol visu tuo užsiiminėjo, klausėsi „apsigalvok ir grįžk“ kalbų.
Po kurio laiko pora ėmė naktimis išjunginėti mobiliuosius.
Tuomet Augustė sulaukė žmonos vizito. Po ilgo pokalbio ši atsakingai pareiškė, kad jei Augustė prikalbins Laimoną su ja dar kartą pasikalbėti, o pokalbis neduos trokštamo rezultato, skyrybos įvyks. Susitikimas buvo suorganizuotas, o per antrąjį žmonos vizitą mergina išgirdo, kad įvyks ne skyrybos o automobilio avarija... Žūti turėtų vienintelė Augustė. Per trečiąjį vizitą ji durų nebeatidarė... O po vienos nakties nebeatidarė ir kieme stovėjusios suniokotos mašinos durelių... Signalizacija nesuveikė, kaimynai kaip visada nieko nematė. Kurį laiką Augustė blaškėsi, nerasdama sau vietos ir - labai žmogiška - bijodama net prisiliesti prie suremontuotos mašinos vairo.
Skambučiai baigėsi, vizitai nebesikartojo... Kaip didžiausia audra Augustei nerimą kėlė ši tyla. Kol vieną rytą jos vadovas, pasikvietęs į savo kabinetą, parodė faksu atėjusį laišką. Žmonos varpinėje rašytame laiške pareikalauta atleisti iš užimamų gana aukštų pareigų morališkai prasikaltusią darbuotoją. Antraip, rašoma laiške, įmonės laukia lavina patikrinimų iš nepageidaujamų valstybės instancijų. Anoniminis faksas buvo padėtas giliai į stalčių, mergina liko savo pareigose, nes vadovas, žmonos nelaimei, pasitaikė protingas ir nepanikuojantis žmogus.
Kuris laikas tylu, Augustė ir Laimonas laukia dar vienos bangos, tyliai tikėdamiesi, kad laikas padarys savo ir aistros nurims.
Už savo žmogų reikia kovoti. Yra situacijų, kai tiesiog neprotinga palikti įvykių tekėti savaime. Bet ar protinga kovoti tokiais metodais? Ar tai - paliktosios blaškymasis, ar nesugebėjimas pripažinti realybės? Ar protinga tikėtis, kad moteris atsisakys mylimo žmogaus dėl apgadinto automobilio ar apkalbų darbe? Ir kodėl nemylintis, o nelabai ir temylėtas vyras staiga tampa toks reikalingas ir nepakeičiamas, tarsi būtų paskutinis žemėje?..
