Šiais laikais visi žinome, kad vaistus gamina ne tik farmacijos įmonės. Netgi neišvaizdi pakelės žolelė kaupia biologiškai aktyvias medžiagas, stiprinančias imuninę sistemą ir gerinančias medžiagų apykaitą. Kiekviename augale yra tik jam būdingų apsauginių medžiagų.
Šį kartą papasakosime ne apie kokį nors naudingą gležnutį augalėlį, o apie graikinį riešutmedį. Jis savaime auga Vidurinėje Azijoje, Balkanų pusiasalyje, Kaukaze, Užkaukazėje, Irane, Kinijoje, JAV. Kaip atrodo ir kokio skonio jo vaisiai, visi gerai žinome. Graikinis riešutmedis - populiarus sodų ir parkų medis. Kodėl "graikinis"? Nuo senų laikų iš Graikijos šiuos riešutus įsiveždavo Rusija. Lietuvoje jis dar vadinamas valachišku riešutmedžiu ir retai auginamas, nes neatsparus šalčiams. Jį pamatysime tik mūsų botanikos sode ir privačiose valdose.
Riešutų branduoliai turi apie 75 % džiūstančio riebiojo aliejaus, 18 % baltymų. Jie kaloringesni už geriausios rūšies kiaulieną. Riešutuose yra karotino ir vitamino C, kurio daugiausia yra nesubrendusių vaisių apvalkale. Nesubrendusiuose vaisiuose vitamino C ne mažiau nei juoduosiuose serbentuose ir erškėčio uogose. Taigi, iš jų gaminami vitaminingi koncentratai. Vaisiaus apvalkale yra daug rauginių medžiagų ir dažinės medžiagos juglono, veikiančio baktericidiškai. Riešutuose yra C, B, E ir P grupės vitaminų, geležies ir kobalto druskų ir kt. Riešutai valgomi žali ir pakaitinti. Apkepti su druska branduoliai valgomi prie šampano ir kitų vynuoginių vynų. Riešutų aliejus naudojamas maisto pramonėje, iš išspaudų gaminama skani ir maistinga chalva.
Šių riešutų aliejuje daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių, todėl jie labai tinka sergantiems ateroskleroze.
Riešutų aliejus ir ląsteliena stiprina žarnyno peristaltiką, tad riešutus galima vartoti vyresnio amžiaus ir nutukusiems žmonėms. Taip pat jie naudingi sergant kepenų ligomis.
Daugelio šalių liaudies medicina nuo senų laikų vartoja gydymui visas graikinio riešutmedžio dalis. Didžiausios gydomosios reikšmės turi lapai, kurie skinami birželio mėnesį, kai dar ne visiškai subrendę, nes tada turi daugiau vitamino C.
Iš sausų lapų gaminami antpilai, nuovirai, tepalai. Lapų antpilas geriamas kaip medžiagų apykaitą gerinantis ir stiprinantis vaistas, taip pat sergant avitaminoze ar išsekus organizmui. Hipokratas riešutų žaliaisiais apvalkalais varė kirmėles. Vidurinės Azijos, Kaukazo, Irano, Vidurinės ir Pietų Amerikos liaudies medicina ir dabar nesubrendusius graikinių riešutų vaisius vartoja nuo askaridžių ir soliterio. Sergant askaridoze 50 g lapų užpilama 1 l verdančio vandens. Po valandos perkošiama ir išgeriama per dieną.
Lapų nuovirus ir antpilus patariama gerti nuo galvos smegenų aterosklerozės.
Lapai vartojami kaip sutraukiantis, viduriavimą stabdantis vaistas. Tuo atveju 1 -2 arbatiniai šaukšteliai lapų užpilami stikline vandens ir užvirinami. Atvėsus nukošiama ir geriama 3 -4 kartus per dieną po pusę stiklinės.
Lapų ekstraktas ir vandeninės ištraukos veikia hipoglikemiškai - mažina cukraus kiekį kraujyje. Seniai žinoma, kad graikinio riešutmedžio lapų ekstraktas didina kraujo krešamumą. Pastebėta, kad ligoniams, gėrusiems 2 -4 dienas po 50 ml ekstrakto, žymiai sumažėjo kraujavimas. Be to, jokių šalutinių reiškinių nepatyrė ligoniai, kurie sirgo tuberkulioze, kosėjo krauju ir 1 -3 mėnesius gėrė tokias pat ekstrakto dozes.
Sergant diabetu, reikia 40 g prinokusių riešutų branduolių užpilti 0,5 litro verdančio vandens, vieną valandą pavirinti ant silpnos ugnies ir vartoti po 15 ml tris kartus per dieną.
Sergant kolitu ar gastritu, reikia 5 valgomuosius šaukštus lapų užpilti termose 1 litru verdančio vandens, o po 7 valandų nukošti ir gerti po tris stiklines per dieną.
Vakarų Sibiro liaudis vaisiaus apvalkalų ir lapų nuovirą laiko puikia tonizuojančia ir kraują valančia priemone. Norint sustiprinti imunitetą, išvalyti kraują, sergant kepenų ligomis, susiformavus gūžiui, reikia nesubrendusius riešutus sumalti mėsmale, sumaišyti su tokiu pat kiekiu medaus ir sandariai uždengus palaikyti 37 dienas tamsoje. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį keturis kartus per dieną prieš valgį.
Lapų ir vaisiaus apvalkalų nuvirai vartojami ne tik kaip vidiniai, bet ir išoriniai vaistai. Sergant tokiomis odos ligomis, kaip spuogai, pūlingi išbėrimai, dedervinės, egzema, daromos vonios, apiplovimai ir pavilgai. Tokiam nuovirui paruošti imama 4 - 5 valgomieji šaukštai lapų, 0,5 litro vandens ir 15 min. pavirinama ant silpnos ugnies.
Rachitui ir skrofuliozei gydyti daromas antpilas iš 1 valgomojo šaukšto susmulkintų lapų, užpiltų stikline verdančio vandens. Atvėsintas antpilas perkošiamas ir duodamas vaikams 3 kartus per dieną prieš valgį po 1 - 2 arbatinius šaukštelius. Toks antpilas ar nuoviras tinka skalauti burnos ertmę ir gerklę gydant uždegimus, klibant dantims, patinus dantų gleivinei [jis kartu ir geriamas].
Graikinio riešutmedžio lapų nuoviru stiprinami plaukai.
Trintų graikinių riešutų tyrelė dedama ant skaudulių. Švieži lapai gerai gydo žaizdas, todėl liaudies medicinoje dedami ant žaizdų ir pūlinių. Tam pačiam tikslui daromas tepalas: 15 g sausų susmulkintų lapų užpilame 100 g saulėgrąžų aliejaus. Po 7 parų verdama 3 valandas vandens vonelėje, du kartus perkošiama per marlę ir vėl paverdama 30 min. Po to pridedama 15 g vaško ir maišoma, kol atšals. Žaizdas gydo bei užmuša bakterijas ir graikinio riešutmedžio lapų vandens ekstraktas.
Kai kurių šalių gyventojai vartoja graikinių riešutmedžių šaknis ir žievę. Įdomus Alžyro gyventojų paprotys. Koranas reikalauja iš mahometonų rūpestingai prižiūrėti burnos ertmę ir dantis. Jie riešutmedžio šaknų ir jaunų kamienų žieve įtrina dantų smegenis, kad jos sustiprėtų. Šis paprotys sukėlė pavojų riešutmedžių jaunuolynams. O. N.
