Lietuvos radijo laida „Kultūros savaitė“ tęsia pokalbių ciklą su praėjusių metų Nacionalinės premijos laureatais. Režisieriui Gintarui Varnui svarbiausias valstybės apdovanojimas skirtas už šiuolaikinio žmogaus vidinio pasaulio įžvalgas spektakliuose „Tolima šalis“, „Portija Koglen“, „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ ir „Nusikaltimas ir bausmė“.
Beje, šie spektakliai Kauno dramos teatro meno vadovui pernai pelnė ir daugiau pripažinimo ženklų. G. Varnas susižėrė visus įmanomus teatro apdovanojimus – „Auksinį scenos kryžių“, Lietuvos teatrų pavasario laurus ir geriausio Kauno teatro režisieriaus vardą.
Visai neseniai seniausio Lietuvos Kauno valstybinio dramos teatro jubiliejui teatro vadovas skyrė savo spektaklio premjerą. Skandalingos vokiečių dramaturgės Deos Loher pjesės „Nekalti“ pastatymas sulaukė prieštaringos publikos reakcijos. Prabilęs opiomis socialinėmis ir politinėmis temomis G. Varnas intriguoja, kelia klausimus, galbūt šokiruoja, tačiau nepalieka abejingų. Apie naujausią spektaklį, apie įsibėgėjusį teatro sezoną ir jo ženklus – su režisieriumi Gintaru Varnu kalbasi radijo žurnalistė Gailutė Jankauskienė.
– Kaip reagavote sužinojęs, kad jums skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija?
– Džiugiai, tikrai džiugiai sutikau. Tuo metu kaip tik repetavome D. Loher spektaklį „Nekalti“ ir taip jau sutapo, kad ta premija džiaugėmės kartu su premjera.
– O ką apskritai jums reiškia toks pripažinimas? Ar įvertintas menininkas jaučiasi šiandien šiek tiek tvirčiau?
– Šiuo požiūriu yra įvairių teorijų. Tačiau žinau, kad teatro menininkas (ar aktorius, ar režisierius), jeigu jis neįvertinamas būtent tą dieną, kai išeina spektakliai, tai jis nebegali būti įvertintas vėliau. Teatras yra momentinis menas, jis neišlieka. O tai, kas išlieka vaizdo juostose, nėra teatras. Tai yra tik archyvas. Todėl visi scenos menininkai – dainininkai, aktoriai, režisieriai – jeigu jau yra pripažįstamai, tai čia ir dabar, o ne kažkada po mirties.
Aišku, kad toks įvertinimas yra malonu. Ar tai duoda daugiau pasitikėjimo savimi? Na, nemanau... Koks tu buvai, toks ir liksi. Tik tiek, kad tave pamatė ir šiek tiek išskyrė.
– Prakalbote apie teatro efemeriškumą. Tačiau iš tiesų šiuolaikinės technologijos šiandien jau gali įamžinti vaizdą, garsą... Ar jūs savo darbus fiksuojate? Ar yra kaip nors užfiksuoti jūsų garsieji „Šėpos“ teatro spektakliai?
– Be abejo, yra. Tik sakau – tai jau ne teatras, o archyvas. O pati „Šėpa“, ir lėlės – viskas jau yra muziejuje. Ten, kur jiems ir vieta...
– Beje, būtent nuo garsiojo „Šėpos“ teatro prasidėjo jūsų teatrinė karjera. Ir tai buvo iš tiesų išskirtinis reiškinys, palikęs pėdsakus mūsų kultūros istorijoje. Aštri ir kandi politinė lėlių teatro satyra, atliepusi to meto dvasią, sulaukė didžiulio susidomėjimo...
– Kaip aš dabar supratau, „Šėpos“ teatras paleido labai daug ūglių, pumpurėlių ar dar kitokių dalykų, kurie vėliau prigijo mūsų kultūroje. Juk visa tai vėliau atsirado televizijoje, popkultūroje – tie visi „radijo šou“ ir visa kita. Prisimenu, kažkas man dar sakė: „O kodėl tu nepareiški savo autoriaus teisių?“ Bet iš tikrųjų tai nėra mano koks nors ypatingas išradimas, pasaulyje yra daug panašių dalykų...
Tiesiog „Šėpos“ teatras buvo savotiškai gal ir unikalus tuo, kad, viena vertus, tai yra prieškario lenkiškojo Vilniaus tradicija. Juk buvo tokia „Šopka vilenska“. Mes tiesiog sulietuvinome pavadinimą, ir atsirado „Šėpos“ teatras. Antra vertus – tai buvo būtent to laiko ir tradicijos dermė. Tuo metu užsisklendęs teatras niekam nerūpėjo, buvo tiesiog neįdomus. „Šėpa“ atsirado 1988 metų pabaigoje, kai buvo pradėta repetuoti. O 1989 metų pradžioje gimė pirmasis spektaklis. Tai įvyko tuo metu, kai teatrų salės buvo tuščios, o gyvenimas virė gatvėse, kai vyko didžiulis lūžis ir žmonių sąmonėje, ir valstybės gyvenime. „Šėpos“ teatras gimė labai natūraliai, nereikėjo jokių ilgų mąstymų, tiesiog iš vienos minties. Jis pragyveno kelerius metelius ir atsidūrė muziejuje.
– „Šėpos“ teatrą išprovokavo laikas. O kokį teatrą provokuoja šiandieninis laikas? Ko gero, jūs pastebite, kad po savotiško salių tuštėjimo meto žiūrovas vėl grįžta į teatrą, publikos daugėja. Taigi kokio teatro šiandien laukia žiūrovas?
– Galbūt paskutinė mūsų premjera – D. Loher „Nekalti“, kaip kai kas sakė, nėra visai tipiška, nėra varniška. Ji galbūt labiau sociali, labiau opi, kartais plakatiška... Ir aš pastebėjau kai kurių žiūrovų, tokių labai ištikimų mano spektaklių gerbėjų, akyse nusivylimą...
– Jie laukė ankstesnio Gintaro Varno?
– Taip, jie laukė „Tolimos šalies“, „Nusikaltimo ir bausmės“, „Elektros“... Ir ką tai reiškia? Aš pagalvojau, kad vis dėlto šiuo metu yra didesnis labai jautraus, labai gilaus teatro poreikis. Šiandien žmonės nebijo žodžio „Dostojevskis“...
Atrodytų, toji masinė kultūra tarsi viską nugali. Žinoma, tam tikrą procentą žmonių ji jau yra nugalėjusi, tie žmonės ir nevaikšto į teatrą. Tačiau tos išprususios teatro publikos ji tikrai nenugali. Ir netgi atvirkščiai – popkultūra sudaro tam tikrą pretekstą, prielaidas, kad žmonės susidomėtų, pasiilgtų būtent giluminių, sudėtingų, rimtai egzistenciškų spektaklių. Man atrodo, kad šio laiko teatras ir yra būtent toks.
– Norite pasakyti, kad paskutinė jūsų premjera nėra giluminis teatras?
Aš nemanau, kad tai yra labai lėkšta. Tačiau jis, be abejo, yra šiek tiek kitoks teatras. Jis socialesnis, jis gal net šiek tiek ir politiškas.
– Beje, teko išgirsti šio spektaklio žiūrovų įspūdžių. Girdėti, kad G. Varnui parūpo šiuolaikinis gyvenimas, šiandieninės socialinės problemos. Aišku, kai ką tai erzina, kai kam tai yra neįdomu (gal kaip tik dėl to sunkaus socialinio gyvenimo). Tačiau įdomu, kad socialinis teatras šiandien parūpo ne tik jums vienam. Pavyzdžiui, ir šiemetinės „Sirenos“ buvo skirtos būtent socialinei temai.
– Kalbant apie mūsų naują spektaklį „Nekalti“, nemanyčiau, kad ten yra liečiama labai daug konkrečių socialinių problemų. Šis spektaklis turi, sakyčiau, daugiau globalizacijos, pasaulinės politikos atspalvių. Jis parodo, kaip dabar jaučiasi žmogus pasaulinės politikos akivaizdoje. Sakykime, kažkada, dar „Šėpos“ teatro laikais, buvo negalima pasakyti, kad Tarybų Sąjunga yra blogai. O dabar jūs raskite žmogų, kuris pasakytų, kad Europos Sąjunga yra blogai. Vienetai! Labai retos išimtys! O šiuo atveju mūsų teatras per tą pjesę ir mėgina pasižiūrėti, kaip žmogus jaučiasi toje išgirtoje Europos Sąjungoje. Tam tikra prasme tai, be abejo, yra socialus teatras. Bet kodėl gi ne? Man atrodo, kad ir koks tas teatrų būtų – ar socialinis, ar psichologinis, ar koks kitoks, – jis tiesiog turi būti geras teatras. Tada jis yra įdomus. O man šiuo atveju tiesiog buvo įdomu, tikrai įdomu kažkiek pasikeisti ir pašmaikštauti.
– Kitas, ankstesnis jūsų spektaklis – F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, galima sakyti, tapo spektaklių spektakliu. Pernai jis nuskynė visus laurus visuose įmanomuose teatro konkursuose, festivaliuose. Jūs jau ir pats pajutote, kad būtent tokių spektaklių reikia mūsų publikai. Įdomus faktas, kai Europoje šiandien daugiau dominuoja šiuolaikinė dramaturgija, mūsų teatrui vis dar įdomus Dostojevskis, Čechovas – būtent klasika. Ir būtent klasikų kūryba sulaukia žiūrovų pripažinimo...
– Lietuvių teatralai yra tikrai keista tauta. Aš manau, kad taip neturėtų būti. O kad taip atsitiko – tai man kuo toliau, tuo keisčiau atrodo...
Iš tikrųjų mūsų teatrinės tautos pigiai nepaimsi ir jos niekada neapgausi. Aišku, Dostojevskis buvo įdomus ir man, aš labai norėjau jį pastatyti. Stengiamės įvilkti į teatrinį rūbą, o tai ne visada gali pavykti, nes tai vis dėlto romanas. Dostojevskis – tai labai daug teksto, labai daug situacijų... Žodžiu, tas darbas vyko keletą metų, įskaitant inscenizaciją, repeticijas ir visa kita. Bet aš manau, kad kartais tiesiog pataikai... Iš esmės „Nusikaltimas ir bausmė“ yra apie žmogaus tapimą žmogumi: kaip jis per klystkelius, per nusikaltimus, per savo susikurtą nuomonę apie save vis dėlto lūžta ir galų gale tiesiog tampa žmogumi... Ir tai, man atrodo, yra labai universalu, ypač šiandien. Tai yra tikra ir amžina, ir nieko čia daugiau nepasakysi. Klausimas tik kokiomis priemonėmis tą spręsi. Šiuo atveju buvo taip.
Manau, kad to spektaklio vienas iš sėkmės elementų dar ir tai, jog tai yra kamerinės erdvės spektaklis. Nors jis vaidinamas didžiojoje scenoje, aktoriai yra mažuliukai, nes už jų dar yra visa tuščia žiūrovų salė. Publika taip pat sėdi scenoje. Aišku, teatrui toks spektaklis yra tikra prabanga. Manau, kad net ir Europoje retas teatras tam ryžtųsi, kadangi finansiškai tai neatsiperka. Laikyti 500, 600 ar 800 vietų žiūrovų salę tuščią vien tam, kad ten turi sėdėti mirusieji Dostojevskio personažai, kurie žiūri spektaklį apie tai, kodėl jie miršta, – na, yra išties didelė prabanga. Bet aš manau, kad būtent aktorių buvimas labai arti ir daro poveikį žiūrovui. Teatre juk yra energetinis poveikis! Geriausi spektakliai dažniausiai ir gimsta kamerinėse erdvėse. Tik, aišku, tada, kai aktorius spektaklio medžiagą taip sutelkia, taip sukaupia, kad jo energija užsikrečia ir salė.
– Ar keičiasi spektaklio energetika, ar jūs jaučiate, kaip žiūrovai priima?
– Man labai keista, kad į jį žmonės vaikšto. Ir po šiai dienai vis dar nenustoja vaikščioti. Jie išsėdi tas ilgas penkias valandas, kurias trunka spektaklis, ir jaunimo labai daug ateina... Iš tikrųjų keista...
– Režisieriau, o kaip apskritai sekasi jūsų vadovaujamam Kauno dramos teatrui? Kaip sekasi teatrui, turinčiam gilias tiek teatrines, tiek mūsų kultūros tradicijas. Kaip įsibėgėja sezonas, kuriame jau buvo ir premjerų, ir festivalių (ir neverbalinio teatro, ir Anderseno literatūros festivalis...)?
– Sezonas įdomus ir teatras tarsi skuba į priekį. O tie festivaliai taip pat yra tam tikri ženklai: tai nebuvo grynai parodomieji, o daugiau probleminiai festivaliai. Aš labai džiaugiuosi, kad toks gana ilgas (penkių dienų) festivalis „Anderseno metai“ vaikams davė vieną labai puikų rezultatą – Rimo Tumino antro aktorių kurso studentų spektaklį „Coliukę“, kurią režisavo Sigitas Račkys. Tą spektaklį mes įrašėme į teatro repertuarą ir dėl to dar labiau džiaugiuosi. Šį spektaklį jie dabar su malonumu vaidina mūsų teatre. O ir visame repertuare dabar vaidinami trys naujausi šio sezono vaikiški spektakliai – „Coliukė“, „Kiauliaganys“ ir „Anderseno gatvė“. Taigi vienu festivaliu mes nušovėme net tris zuikius. Aš neatsimenu teatro, kuris per vieną sezoną pastatytų tris vaikiškus spektaklius! Beje, aš labai džiaugiuosi ir tais studentais, kadangi jie atnešė į teatrą tikrai gyvo, sveiko oro, kurio teatre labai trūksta. Aš manau, kad vis dėlto tiesa yra jaunystėje, ir duok Dieve, kad jie ir toliau su tokiu džiaugsmu ir su tokiu užsidegimu vaidintų. Dabar aš tikiuosi, kad mano pirmakursiai studentai irgi ką nors įdomaus sukurs. Žodžiu, teatre pilna jaunystės...
O kitas – neverbalinio teatro – festivaliukas irgi iškėlė problemą, klausdamas, ar mes ne per daug šnekame... Visada teatre idealu, kai yra derinys tarp viena ir kita – kai dera žodis ir judesys. Aš tikiuosi, kad tas festivalis turės ateitį, gali būti, kad kažkas iš jo irgi gims...
Kas dar? Išėjo knyga apie paskutinius penkerius teatro metus. Įdomus, modernus leidinys, gražaus dizaino, su DVD, pateikia daug informacijos. Ir, aišku, teatro 85-metis, kurį paminėjome ta naująja „Nekaltų“ premjera. Taip simboliškai – seniausias teatras paminėjo savo gimtadienį tokiu gana nesenovišku spektakliu...
– Ar galima sakyti, kad Kauno dramos teatras tampa vis atviresnis įvairioms apraiškoms, įvairiems ieškojimams? Ar iš tiesų tai yra labai atviras, demokratiškas ir naujovių laukiantis teatras?
– Iš tiesų taip. Man tas patinka ir kiek įmanoma mes visada priimsime bet kokį talentingą sumanymą, talentingą idėją ar talentingą spektaklį. Netgi mes patys be didelių deklaracijų stengiamės inspiruoti tokius dalykus. Kol kas taip yra ir man patinka, kad tai labai natūraliai vyksta...
– Ar nėra konfliktų, pasipriešinimų?
– Na, ne, nėra. O gal aš tiesiog jų negirdžiu...
– Paminėjote studentus. Beje, jūsų studentai vaidina ir premjeriniame spektaklyje „Nekalti“. Ar tai yra jūsų kaip dėstytojo, kurso vadovo avansas? Ar iš tiesų pasitikite jaunais žmonėmis?
– Čia tokie du dalykai. Viena vertus, teatrui verkiant reikia jaunų aktorių. Tiesiog taip reikia, kad jau daugiau kentėti nebeįmanoma. Dėl to aš esu priverstas imti net ir savo pirmakursius. Kita vertus, paėmiau juos iš tikrųjų be didelio avanso, nes maniau, kad jie gali tai padaryti. Tai nėra dideli vaidmenukai ir jie iš tikrųjų juos žaviai suvaidino, įnešė tos energijos, kurios būtent ir trūksta teatre. Jie įnešė to jaunystės entuziazmo. Beje, ir „Coliukė“ yra tuo žavi, kad aktoriai taip nori vaidinti, jie taip nori gerai tą daryti, kad tu tiesiog džiaugiesi pačiu faktu. O šiaip tai yra talentingi aktoriai ir aš manau, kad viskas bus gerai. Beje, kursas premjeros proga man padovanojo gyvą paukščiuką...
– Kokį?
– Jie parašė, kad tai kolibris. Tačiau iš tikrųjų tai yra japoniškas amadinas.
– Ir kur jis dabar gyvena – Kaune ar Vilniuje?
– Namie, Vilniuje...
– Režisieriau, prasidėjo dar vieni teatro metai. Ką jūs palinkėtumėte savo kolektyvui, savo trupei, aktoriams, savo studentams, pradėjus dar vienus kūrybos metus?
– Palinkėčiau daug darbo ir kūrybingumo. Nesustoti ten, ką tu jau pasiekei, o visada eiti pirmyn ir ieškoti naujų kelių... Žodžiu, linkiu kūrybos. O kūrybos be darbo nėra. Tad linkiu daug dirbti ir kurti...
„Kultūros savaitė“ – tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05–11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje – septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį – pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
Tekste – nuotraukos fragmentas iš „Vilniaus festivalių“ (www.vilniusfestivals.lt) tinklapio.
