Zitos Čepaitės romanas - dar vienas pretendentas į kartos romaną. Keturiasdešimtmetės moters istorija šių dienų Lietuvoje. Narsios, savarankiškos. It iš “Cosmo” plaukusios, bet, nelaimei, turinčios dar ir vidų. Romanas apie tai, kas galima moteriai šiuolaikinėje Lietuvoje. Iki kokios ribos ji gali eiti, kol stabdoma iš esmės. Nėra tų ribų.
Herojė išbando ir reisą į Kariotiškes, ir svarbaus rinkimų štabo asmens (asmenės, ypatos) pareigas, ir apskritai dirba ypač šiandien madingoje bei smalsumą dirginančioje įstaigoje - viešųjų ryšių agentūroje. Perkrikštytoje į “RoJau”. Iš esmės - karjera puiki, daug kas apie tai nė nesvajoja. Net ir vyrai, - pridurčiau maskulinistiškai primityviai, - laikytų tokią karjerą puikia. Susidirba viską pati, sąmoningai. Ir romaną su daug jaunesniu aktoriumi Danieliu (deja, pačia neįtikinamiausia, saldaininio dizaino figūra knygoje), ir darbą, ir karjerą. Iš esmės po smūgio, po daugelio pjudymų, bet visą laiką jai prieš akis kabo šansas - tęsti viską kaip buvo, kitas šansas, - kelti triukšmą, išviešinti viešųjų agentūrų užkulisius, mesti “kompromatą”, kurio vieną egzaminų ji išlaiko iki pat galo, imti ir pradėti viską iš pradžių, aplinkui viešpataujant niekšybei, prievartai, patricentrinei vertybių sistemai, kurios grožį papildo dar ir socialdarvinizmas kaip Lietuvos modernioji ideologija.
Nesugebi gyventi pagal rūšių kovos dėsnį - mirk. Badu ar pasikoręs, visuomenė tai toleruoja. Kaip toleruoja ir Kariotiškių sąvartyno gyventojus - jie savo vietoje. Graži romano vieta, gal ne estetine prasme - šiukšlininkas, vežantis chalatu apsirengusią pagiringą damą į Kariotiškių sąvartyną, ją laiko jos gyventoja, tad ir elgesys atviras, primityvus, tiesmukas. Paaiškėjus tiesai ir kad dama, nors ir chalatu vilkinti, priklauso visai kitam socialiniam sluoksniui, aukštuomenei, virsta tyliu baudžiauninku. Visa istorija tautiška viename epizode. Kaip ir link pabaigos slenkant - bankrutavusi herojės draugė Valerija, prasmegusi su vokiečiu Hansu šunų veislyne ir prieglaudoje, gyvenanti dėl dukters mokslo ir ateities, bet palaužta, sutriuškinta, pralaimėjusi ir nebeturinti jokio šanso atnaujinti žaidimą. Šunys aplink, ir tie šunys simboliškai, ir vyrai, ir visuomenės tikrovė galiausiai įgena heroję ten, kur jai tikrai ne vieta. Finalinis sprendimas žiauriai nevykęs - sakyčiau, nors jo išduoti nenoriu, pasakysiu tik tai, kad labai norėtųsi antrosios “Moters istorijos” dalies. Įtariu, būtų ne mažiau kontroversiška nei pirmoji.
Nors, tiesą sakant, jokio kontroversiškumo nėra; iššūkiai, su kuriais susiduria veikli moteris, šioje visuomenėje yra tie patys, su kuriais susiduria ir vyrai - sąžinės iššūkis. Elgiesi kaip visi arba pagal sąžinę. Tokių, lemiamą akimirką pasirinkusių sąžinę, pilni sąvartynai ir darbo biržos. Iki kur galima eiti, neprasilenkiant su sąžine, - šitas klausimas romane neišlukštentas, jį šalin nugena kitas dalykas, kuris vis dėlto pripažintinas - moteriai daug sunkiau. Nors romano herojė Lėja savo energija ir narsa dažną vyrą pralenktų, tai “boba su kiaušiniais”, jos pasidavimas, manding, nemotyvuotas. Laikant rankoje tūzus, išeiti iš žaidimo - gražus gestas. Bet kitame žaidime ji negaus tokių sąlygų, kurias turėjo čia.
Čia ginčas su autore, neliečiantis to, kas knygoje padaryta nepriekaištingai. Siužetas geras, įtemptas, madingos temos, viešieji ryšiai, rinkimų užkulisiai, politikų cinizmas, turtuolių tuštumas, moterys ir vyrai, romantiška meilė su nesuvulgarintu ir gražiu seksu - viskas puikiai sukalta, parašyta. Kasmet Europoje išeina gal tūkstantis tokių romanų ir jei Z. Čepaitės knygą gautume kaip verstinę, kaip vieną iš to “vakarietiško tūkstantuko”, būtų daug daugiau šurmulio. Daug kas nagrinėtų vienišos skandinavės ar prancūzės mintis ir problemų sprendimus. Garantuoju ir pasirašau po teiginiu, kad šis romanas prilygsta europiniam moterų romano standartui. Ir yra įdomesnis, nes knibžda aktualijų, atpažįstamų veidų, politikų ir aukštuomenės ponų bei ponių. Geriausi ir ryškiausi, beje, darbdavių portretai. Vitolis Kapita, Jonas Jotgudis, kiti primityvai išpaišyti su realistiniu smulkmenišku moterišku sadizmu, pastebint kiekvieną elgesio ir mąstymo riktą ir bendrą idiotizmą. Gražu žiūrėti. Moterys pastabios ir pastabumas, charakterių ir nuotaikų piešimas Z. Čepaitei pavykęs. Kaip ir romanas, gana įtempto siužeto, su atpažįstamais šviežiausiais įvykiais ir veidais, meilės linija ir kriminaliniais intarpais, liudijantis realybę ir kokia ji yra moteriai.
Zita Čepaitė. Moters istorija. Romanas. V.: “Tyto alba”, 2003. 336 p.
O jei norite šią tokią šaunią knygą nusipirkti, spauskite čia (http://www.muge.lt/Knygos/index.phtm?prod=3199). Arba paskaitykit romano ištrauką (http://www.muge.lt/Knygos/index.phtm?prod=3199&kat=0&virs=&disp_mode=2).
