Tiek žiniasklaida, tiek politiniai oponentai kaltino Valdą Adamkų ir ypač jį supančią terpę atitrūkimu nuo aplinkos, tikrovės nepažinimu. Iš esmės Prezidentūra susikūrė sau gražų jaukų muilo burbulą. Rinkimai parodė, kad taip. Bet juk tokiame pačiame burbule gyvuoja ir pati žiniasklaida. Informacinis burbulas yra jos kūrinys.
Spauda mėgavosi medaus mėnesiu, kai reklamos tiesiog ūžtelėjo. Dienraščiai (ne visi, bet dauguma) spausdino kandidatų reklamas ir reklamuojančius straipsnius, dažniausiai nenurodydami, kad tai reklama (“Respublika”), dėdami į apibrauktus rėmelius ar nurodydami užsakymo numerį - geriau ar prasčiau įžiūrimai (“Lietuvos rytas”, “Kauno diena”). Arba tiesiog dėta santrumpa PR - “Public Relation” (“Veidas”). Ne visas paksines medžiagas talpino “Kauno diena”, bent jau neįdėjo Prezidentūrą kompromituojančio neva kyšininkavimo epizodo, perduoto iš Pakso rinkimų štabo, - tą tekstą paskelbė visi kiti dienraščiai. Viskas ėjo pagal geriausius libertarizmo principus. Pinigai nekvepia ir žiniasklaida to visąlaik mokė.
Prezidentūra gyveno savo burbule, o žiniasklaida savo, - pastarasis dalykas jau seniai akivaizdus: didieji dienraščiai su masėmis palaiko kontaktą per su gyvenimu ryšio neturinčius gyvenimo būdus ir kriminalinius puslapius, jokios agitacijos iš esmės nebuvo.
Kokios agitacijos? Ogi laisvę ir nepriklausomą mintį skatinančios. Priešingai - per reklamas, maskuotas ir ne, pratino prie pusiau tiesos. Prie sau ar užsakovams naudingos tiesos. Tai nėra tik Lietuvos žiniasklaidai būdingas bruožas, tačiau ten bent gali skaityti skirtingų pakraipų dienraščius. Ne konkuruojančius, kartoju, o skirtingų politinių, ideologinių, intelektualinių pakraipų.
Visa spauda yra dešinioji, Lietuvoje vyrauja kairė. Visa didžioji žiniasklaida dirba kapitalui, o pusė žmonių netgi nedirba kaip reikiant, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi darbo. Bent jau darbo, už kurį gaunamas atlyginimas nemarina badu. Ir kontakto su ta antrąja puse neužmezgė žiniasklaida, neužmezgė ir Prezidentūra. Antrajai Lietuvos gyventojų pusei nebuvo atstovaujama spaudoje (kur laiškai ir nesurežisuotos skaitytojų nuomonės? Nuo skaitytojų laiškų dažnas Vakarų leidinys apskritai pradeda numerį, deda juos į vidurį ar į antrą trečią puslapį). Prezidentūra į aplinką išties žiūrėjo per rožinius akinius, bet tuos akinius jai uždėjo spauda. Spauda, tvirtinusi, kad ji yra veidrodis, objektyviai atspindintis ir t.t. Prezidentūros aplinka ir ypač amerikonai manė, kad taip ir yra. Manyta, kad pagal reitingus Prezidentūra yra toje vietoje, kur yra Prezidentas, o Prezidentas visada buvo reitingų viršuje. Drauge su žiniasklaida. Beje, rinkimų rezultatai sutapo su tų reitingų pokyčiu - žiniasklaidos reitingai ėmė kristi net pačios žiniasklaidos pateikiamose lentelėse. Ir nusitempė su savimi Prezidentą. Abu kryčiai susiję.
Na, o amerikonizuota Prezidentūra buvo įsitikinusi, kad Lietuva yra tokia, kokia vaizduojama - kriminalizuota, savižudiška, šiukšlynų gyventojų tauta, bet ne jie, šiukšliažmogiai, čia daro orą, jie - marginalai be savimonės. Amerikonai tikėjo spauda, nes buvo ją įpratę tikėti gyvendami Vakaruose. Marginalai, tai marginalai. Bet šitas marginalų apvalkalas dengė pusę Lietuvos. Ten, kur ji išeidavo į konflikto su įstatymų, perversijų, kūdikėlių žudymo, savižudybių, girtuoklystės teritorijas, jie tapdavo matomi ir patekdavo į žiniasklaidos akiratį. Buvo aprašinėjami, filmuojami. Publikuojami interviu su nusikaltėliais (TV populiarus žanras), bet didelis masyvas taip ir liko už bet kokio dėmesio ir bet kokio dialogo ribų. Jis neturėjo net kur išsirėkti, net kur išsiverkti. Spauda juos apleido. O propagandos, kuri turėjo rodyti, kas vyksta, ir kad po metų pusantrų jau savaime būtų įvykę tai, ką didžiausi populistai žadėjo pusiau transo būsenoje. Žemdirbiai būtų pradėję gauti tiesioginę paramą iš ES. Už tai, ką jie sėja ir pjauna, ir už tai, ko jie nesėja ir nepjauna.
Kapitalas rūpinosi savo reikalais per žiniasklaidą. Partijos žaidė savo žaidimus. Tačiau propaganda turėjo būti vedama. Geras propagandinis ES ir NATO reikalais leidinys - “Atgimimas”, už 0,30 Lt. Jį galėjo įpirkti kiekvienas, jis galėjo eiti kaip rajonų laikraščių įdėklas. Bet propaganda ir liko užmesta. Kaip socializmo reliktas. Ten, kur sprendžia pinigai, manoma, kad tie maliariniai uodai, dūzgiantys provincijoje, nesvarbūs. Tam yra policija. Viską daro pinigai, tempiantys paskui save mąstymą ir ekonomiką - jie ir nusprendžia. Ir nusprendė. Labai dideli pinigai.
Juokingiausia, kad pati žiniasklaida ima kaltinti Prezidentūrą, kad ji neturėjo ryšio su didele tautos dalimi ir liko izoliuota. Prezidentūrą nuo tikrovės izoliavo pati žiniasklaida.
“Apsvaigimas nuo laimėjimų”. Iškilo pavojus ir referendumui dėl ES. Dėl daugelio priežasčių. Pakso elektoratui jis nerūpi, įsižeidę aštrūs Adamkaus rėmėjai gali spjauti į šitą reikalą, kadangi jis Pakso rankose. Ir labai neaišku, kas čia dėsis, nes žiniasklaida ir vėl turės savų reikalų. Gal retrogradiškai skamba mintis apie žiniasklaidos visuomeninę misiją, bet tą galima ir reikia daryti, nes Lietuva dar neatsipeikėjusi. Nuo nieko ji neatsipeikėjusi. Tautą reikia mokyti ir šviesti, bent jau tarp eilučių.
Rinkimus pralošė ne Valdas Adamkus ir ne jo rėmėjai, pralošė aplinka, tarpsluoksnis. Net ne štabas juos pralaimėjo. Štabas iš aplinkos gavo nurodymą - kiek galima spręsti - nieko šiukštu nedaryti, kad nepakenktų susiformavusiam įvaizdžiui. Tačiau taip nelaimima jokia kampanija. Valdas Adamkus propaguotas kaip užsienio reikalų ministras. Vidaus politikoje buvo tuščia. Nežadėti tuščiai? Bet nieko nežadėti tai negalima. O “nieko nežadėti” įėjo į programą.
Žiniasklaida, siekdama savo populiarumo, rodė, kad viskas blogai, jokio pažangos ženklo nebuvo matyti, per 12 metų neatsispindėjo joks žingsnis į priekį, atrodė, kad Lietuvos gyvenimas - tai ištisa katastrofa, kad tai užtrukusi neišbrendama nelaimė.
Ir paruošė dirvą mesijui.
Mesijas atėjo.
Ir kas toliau?
