Lietuvą iš dviejų pusių apsupo autoritariniai režimai. Aleksandras Lukašenka iki gyvos galvos nutarė prezidentauti Baltarusijoje, Vladimiro Putino režimas iš autoritarinio slenka diktatūros link. Mes, suprantama, esame laisvi ir nepriklausomi beigi saugūs, tačiau tas saugumas ima kelti vis daugiau klaustukų. Ar tikrai iš vienos pusės turėdami Lukašenką, iš kitos - Putiną, už nugaros turėdami NATO esame saugūs? Ir kokie to saugumo niuansai?
Rusijos užsienio politikoje (ir vidaus) Lietuva yra minima statistiškai pernelyg dažnai. Notos, diplomatų išsiuntimai, traukiniai, tranzitas, istorija su čečėnų tinklapiu, rusų TV Baltijos šalims, aiškinanti, kad nebuvo okupacijų ir aneksijų... Tiesą sakant, atrodė, kad įstojus “į struktūras” viskas pasibaigs ar bent jau eis per Briuselį, tačiau Rusija skiria Lietuvai pernelyg daug dėmesio.
Keturi Baltijos šalių dangų dengiantys “F-16” skirti oro kovoms. Rusų karinė vadovybė patriukšmavo juos dislokuojant, bet nesiėmė jokių savo priešlėktuvinės gynybos pertvarkymų palei Pskovą - tie naikintuvai grėsmės niekam nekelia. Tai išties oro policija, ne oro pajėgos. Po teisybei nesame apginti. Lietuvos teritoriją, kaip ir anksčiau, gina mūsų pačių kariuomenė, kuri, kas be ko, dar ir pervedama į siauras specializacijas, kurios gali būti panaudotos bendrajame NATO karo veiksmų ar taikdariškų misijų (kas šiandien jas beatskirs) lauke. Bet nuo smūgio nesame apsaugoti. Atvirkščiai, esame forpostas su gana menka amunicija. Bazių čia nebus, idant nebūtų erzinama Rusija, - tai aiškiai aukštų NATO pareigūnų pasakyta. Ir eventualaus konflikto atveju iki tikrosios pagalbos suteikimo gali praeiti para ar dvi. Po tiek laiko iš Lietuvos, kad ir NATO narės, nelabai kas liks, net jei konfliktas nebranduolinis.
Žinoma, tai paranoja. Niekas nepuls, rusai savo bėdų turi, o ir NATO, t.y. amerikiečiai, su rusais bendrai terorizmą šokdina. Bet aš manau, kad bent jau vyresnioji ir vidurinė karta niekada iš tos paranojos neišsivaduos. Manau, kad tai abipusis polinkis. Rusų vyresnioji ir vidurinė, t.y. ta, kuri valdo, Lietuvos irgi niekada neužmirš. Ir “Pribaltikos”. Labai keistai atrodo, kai jau lyg ir pasenusias, ir seniai išspręstas problemas kelia rusų žiniasklaida ir politikieriai. Mat nebuvo okupacijos, vadinasi, į Stalino lagerį įstojom savo noru. Taigi mūsų nepriklausomybė “neteisinė”.
Kam tokių ėjimų reikia?
Manyčiau, tai Rusijos adekvatus atsakas į mūsų reikalavimus, idant Rusija sumokėtų reparacijas už okupacijas, tremtis, žudynes. Jeigu mes įstojome į Sovietų Sąjungą, reparacijų klausimas atkrinta. Bet tas istorijos perkeitimas ar tiesiog klastojimas turi dvigubą potekstę. Ne tik reparacijų nereikia mokėti, nepriklausomybė irgi gali būti kvestionuojama. Du zuikiai iškart. Ir vėl paranoja?
Mes Europos Sąjungoje, mes NATO. Visąlaik tą sau tvirtiname. Bet šitas pasaulis su bombom, lėktuvais dangoraižiuose ar Beslano pragare jau apsiprato su bet kuo. Čia postmoderno dėsniai veikia ir niekas nieko nebegali prognozuoti.
Esu tikras, kad mums - kokiu beprotišku atveju - NATO padės, bet galbūt, padės taip, kaip padėjo Kuveitui. Po kurio laiko.
Kuveitas - irgi buvusi Irako provincija.
Suprantu, kad niekas mūsų nepuls, bet Pasaulio prekybos centro dangoraižiuose irgi niekas nesitikėjo, kad į kontorą įskris “Boeingas”.
Ir politiniai faktai, ir mūsų mentalitetas, ir rusų mentalitetas menkai tepasikeitė. Mes jaučiamės, kad įstojimas į struktūras neuždarė mūsų saugiame kiaute. Rusija oficialioje politikoje tai “tarp eilučių” pabrėžia nuolat. Yra aibė klausimų, kurių mums Briuselis neišspręs, nors buvo vilties, kad realią užsienio politiką perims ES. Bent jau daug ko neperims ir atrodo, kad teks aibę “smulkių klausimų” spręsti akis į akį su Rusija. Be jokių tarpininkų. Gal taip ir geriau, nes Rusijos simpatikų Europoje ir JAV nėra mažai. Bent jau ne taip mažai, kaip mums norėtųsi.
Ką daryti? Mūsų dialogai su Rusija yra apsišaudymo formos monologai. Vieni rikteli viena, kiti tokiu pat valsu atsako kita. Tai ne politika, bent jau iš Lietuvos pusės. Ar nebūtų įmanoma Lietuvai įsukti “prevencinę politiką” Rusijoje? Tarkime, daryti mandagias įtakas per Kaliningradą, mums palankius rusų intelektualus, analitikus, mėginti paveikti spaudą, rengti diskusijas, konferencijas, kuriose pakviestą publiką mėginti nuteikti palankiai Lietuvos atžvilgiu. Tokios galimybės yra ir Rusijoje privalome turėti lobistų.
Paranojišką Rusijos baimę gali sušvelninti faktas, kad tokia pat paranoja ir Rusijoje, gal tūkstantmečio sąskaitos dar nesuvestos. Jie irgi gerbia Lietuvą, gal daugiau pasąmoningai ir, žinoma, būtų nieko prieš mus praryti, tegu ir be tankų, o kokia nors postmodernia forma. Ekonomiškai mes stipriai paveikti. Kaip ir visa Europa. Bet mūsų atvejis ypatingas. Ir arba sėdėsime apimti paranojos, arba turime griebtis iniciatyvos ir mėginti būti tyliai aktyvia puse. Plėsti kalbėjimą, gal ir kokį Rusijai skirtą interneto tinklapį atidaryti. Radijo stotį? Ir diplomatinę misiją reikėtų plėsti, tiek Maskvoje, tiek regionuose. Praktiškai reikia pradėti kovoti jei ne dėl įtakos Kremliui, tai dėl įtakos masinei žiniasklaidai. Tai jau būtų labai daug. Pradžiai. O neturėdami įtakos svertų, bent jau viešajai nuomonei, mes taip ir liksime paranojiškame apsišaudyme frazėmis. O tai įtampa.
Pirmojo Baltijos kanalo demonstruotas dezinformacinis filmas kaip tik ir rodo, kad mes neturime įdirbio rusų žiniasklaidoje. Reikia ieškoti “skylių”, landų, ir stumti mums palankius žmones, laidas, - o be darbo tokie dalykai nepasiekiami. Gal partijos turi koordinuoti tokį darbą, gal visuomeninis komitetas ar “visuomeninis departamentas”, ar įsteigti ideologinių įtakų biurą prie kokios nors žinybos? Arba viskas išsyk, tačiau kol kas niekas nieko panašaus nedaro. O vertėtų, lygiai kaip tokias įtakas - tiesa, sunkiau būtų skleisti Baltarusijoje, kurioje Lukašenkai turime būti dėkingi už XIX a. stiliaus baltarusių agresyvaus nacionalizmo pažabojimą. Kuriam laikui - bet ankstyvoji demokratija Baltarusijoje Lietuvai bus pavojingesnė nei Lukašenka su traktoriniu herbu. Tačiau čia visai kita darbo specifika.
Ir pabaigoje - niekur nedingsi, šiandien santykiams su Rusija apsibrėžti reikalinga daugelis galvų, - ir ekonomistų, ir iš Užsienio reikalų ministerijos, ir iš kitų struktūrų, ir gal kaip tik subrendęs ir perbrendęs reikalas rengti forumą ar konferenciją, bet kažin kokią strategiją, dėl kurios susitarta iš anksto, Lietuva privalo turėti. O tai vien atsišaudysim į notas arba jas siųsim. O kas yra geriausia gynyba, žinome.
