Daiva NORKIENĖ
Užvakar Aleksandras Markinas, plačiai pagarsėjęs kaip "kapinių skerdikas", "žudikas vaikišku veidu" ir "maniakas", buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kai Vilniaus apygardos teisme buvo skaitomas nuosprendis, A. Markinas atrodė abejingas ir kelis kartus vos neužsnūdo stovėdamas! Nusikaltėlis, kurį psichiatrai pripažino pakaltinamu ir visiškai suvokusiu savo veiksmus, vis dar mįslė visuomenei. Skurdas ir "sunki vaikystė", kuriais anksčiau pareigūnams teisinosi A. Markinas, nėra pakankamos sąlygos monstrams formuotis.
Sutapimas: jaunutė policininkė Božena Bevza, užsimaskavusį Aleksandrą atpažinusi troleibuse ir jį sulaikiusi, augo nedarnioje (išsituokusioje) šeimoje ir, ko gero, regėjo dar liūdnesnių dienų. Kitas sutapimas: Boženai, svajojusiai tapti tobula policininke, Aleksandras buvo savotiška gimtadienio "dovana".
Vienos
Boženai Bevzai dar tik dvidešimt, o jau penkerius metus ji gyvena be tėvų ir visiškai savarankiškai. Dviese su seseria Vita, vienos Vilniaus vidurinės mokyklos dvyliktoke. Pačios verdasi valgį, kepa ir skalbia, neraginamos keliasi į mokyklą ir darbą, nepatariamos išsirenka ir perkasi skoningus jaunatviškus drabužius, o laisvalaikiu džiaugiasi savo "ūkiu": netradicinės spalvos baltu bokseriu ir naminiu triušiuku. Jeigu motiniškos "kontrolės" nebuvimą ir šeimos iširimą laikysime didžiu praradimu (anot psichosociologų, tai - labai neigiamą įtaką asmenybės formavimuisi darantys faktoriai), tai Boženą "tie faktoriai" veikia ištisus septynerius metus. Kai jai buvo trylika, tėvai išsiskyrė. Božena tris mėnesius gyveno su tėvu (dabar jis sukūręs kitą šeimą), paskui grįžo atgal pas mamą, tačiau nė su vienu iš gimdytojų nesijautė laiminga. Mama, amžinai prašapusi komercinėse kelionėse Lenkijon, dukroms auklėti neturėjo laiko. Seserims būdavo daug leidžiama ir, kaip tvirtina pati Božena, "kur norėjome, ten ėjom", "kas patiko, tą darėm". Dažniausiai Božena išsikalbėdavo su seseria, viena antrai guosdavosi ir palaikydavo. Dabar jų mama iš viso nebegyvena Lietuvoje - ištekėjo Lenkijoje. Toje pačioje šalyje gyvena, anglų kalbos mokytoja dirba Boženos vyresnioji sesuo Zita. Taigi trys seserys (Zita, Božena ir Vita) turėjo visus šansus nueiti klystkeliais, anot Boženos, "gyventi ir veikti prieš įstatymus". Nei dabar, nei anksčiau Božena piniguose nesivartė. Tiesa, finansiškai remia mama, ji sumoka ir buto mokesčius. Tačiau Boženai tenka verstis iš už minimalią ne ką didesnės policininkės algos. Beje, šiuo metu merginą kaip tik išleido nemokamų atostogų.
Didžiuojasi
- Galėjau tapti narkomane, - interviu "Akistatai" pasakojo B. Bevza, - juk svaiginasi daugelis mano pažįstamų. Tačiau nei manęs, nei sesers kvaišalai niekada netraukė. Vieną kartą budėdama prie Vilniaus geležinkelio stoties susipažinau su porele narkomanų. Išsikalbėjome. Guodžiasi jie man, kad "labai labai nori mesti", bet "gydymui reikia didelių pinigų", o jie "tiek neturi". Lyg ir gaila pasidarė žmonių - tokie jauni, maždaug mano vienmečiai. Tik staiga vienas iš jų prasitarė: vaikinas augina dvejų metų vaiką. Mane tiesiog nupurtė - kūdikį turi, šeimą, o be tikslo bastosi aplink stotį! Nuo tol vos tik pamatau kokį narkomaną, taip ir nukrečia šiurpas. Beje, po kelių dienų aną vaikiną mano kolegos sulaikė apvogus stoties krautuvėlę. Išnešė prekių už 150 litų, ir dabar jau, ko gero, sėdi už grotų... Dabar mano mama labai didžiuojasi, kad jos dukterys, tai yra mudvi su Vita, užaugome sąžiningos ir tvarkingos, neįjunkome svaigintis.
Božena, per vieną dieną tapusi žvaigžde, neišpuiko ir savo žygdarbiui neskiria daug dėmesio. Tačiau jos sesuo surinko ir susegė visas laikraščių iškarpas su Boženos interviu ir nuotraukomis. Tiesa, B. Bevza davė interviu Lietuvoje lenkų kalba leidžiamam laikraščiui, kad galėtų rašinį apie save perduoti Lenkijoje gyvenančiam patėviui. Ir motina, su kuria santykiai tapę labai šilti ir artimi, ir patėvis džiaugėsi, kad būtent Boženai pavyko sulaikyti vieną iš garsiausių ir žiauriausių pastarojo meto Lietuvos nusikaltėlių. Patėvis, didžiuodamasis podukros žygdarbiu, publikaciją parodė keliems savo draugams.
Keistos paralelės
Skaitytojas tikriausiai pastebėjo: Lietuvoje rezonansinės žmogžudystės atskleidžiamos tikrai nedažnai. Dar rečiau tokius nusikaltėlius sulaiko ne iki dantų ginkluotas "Aras", o jaunutės, pirmus mėnesius dirbančios policininkės. O tiksliau - tokia "sėkmės kūdikis" kaip Božena Lietuvos policijoje iš viso viena. Atrodytų, kad ir nusikaltėlis, ir jo gaudytoja buvo suvesti neatsitiktinai!
B. Bevza ir A. Markinas yra beveik vienmečiai (jai šiandien dvidešimt, jam - dvidešimt vieneri). A. Markinas augo daugiavaikėje šeimoje, matė vargo ir skurdo (tėvai - bedarbiai), tėvas linkęs išgėrinėti. Neturėdami pinigų buto mokesčiams, Markinai iš Vilniaus turėjo persikelti į Trakų rajone, Rubežiaus kaime, esančią medinę trobelę, kurios pusę nusipirko. Beje, vaikystėje B. Bevza ir A. Markinas buvo beveik kaimynai, gyveno Paneriuose, nors vienas kito ir nepažinojo. Puse lūpų (ne spaudai) Božena prasitarė, kad dar maža būdama ėjusi iš Aleksandro atimti pasisavintas jos draugės rogutes (būsimos pareigūnės "repeticija" prieš kovą su nusikalstamumu?). Beje, Boženos mamos brolis mokėsi kartu su Aleksandro tėvu. Tačiau šias ir dar daugiau panašių smulkmenų mergina prisiminė vėliau, jau po visų įvykių. Pirmas ir tikrai didelis sutapimas įvyko pernai, rugpjūčio mėnesio pabaigoje.
A. Markinas, kaip prisimenate iš ankstesnių rašinių, nuo mažens svajojo būti nusikaltėliu (vogė, bėgo iš namų, nelankė mokyklos), o jo vienmetė Božena troško tapti gera pareigūne.
- Visąlaik tikėjau, kad kai baigsiu vidurinę mokyklą, būsiu policininke. Didžiausia mano svajonė yra baigti aukštąją ir dirbti policijoje su nepilnamečiais nusikaltėliais, - atskleidė Božena.
Praėjusių metų vasarą kelis kartus už vagystes teistą Aleksandrą, pritaikius amnestiją, išleido iš kolonijos. Agresyvus, viskuo nepatenkintas, už nuolatinę prievartą ir muštynes atstumtas tėvų vaikinas kaupėsi būsimam kelis mėnesius truksiančiam ypač sunkių ir žiaurių nusikaltimų maratonui. Beveik tuo pat metu Boženą, ką tik įstojusią studijuoti aukštojoje, priėmė dirbti į Vilniaus transporto policiją policininke. Božena su keliais kolegomis budėdavo Vilniaus geležinkelio stotyje, prižiūrėjo tvarką, prireikus padėdavo sulaikyti pažeidėjus.
Rugpjūčio 21-oji. B. Bevza su artimaisiais šventė savo devynioliktąjį gimtadienį, bičiuliai, be kita ko, linkėjo ir sėkmės darbuojantis. Tą pačią dieną Aleksandras Markinas įvykdė pirmąjį iš sunkiųjų savo nusikaltimų - itin žiauriai sumušė ir apiplėšė vieną jauną merginą. Kai jo auką pusgyvę aptiko praeiviai, ši atrodžiusi taip, jog iš veido nebuvę galima atpažinti, moteris tai ar vyras. Nėra abejonių, jog nusikaltėlis ją ketino nužudyti, o ši išliko tik todėl, kad A. Markinas pamanė, jog ji nebegyva.
Taip įsisuko šiurpių ir beprasmiškų žmogžudysčių karuselė. Lentvaryje, Klevų alėjoje, išžaginama, apiplėšiama ir žiauriai sužalojama peiliu iš darbo grįžtanti O. Surovič, viename bute Vilniuje peiliu negyvai subadomas K. Barabanovas. Paskui vėl rezonansinė žmogžudystė - Lentvaryje išprievartaujama, keliais peilio dūriais nužudoma ir išmetama per bendrabučio virtuvės langą penktajame aukšte E. Bugienė. Bene plačiausiai pagarsėjo vienišos vilnietės M. Šabelnik nužudymas: A. Markinas ją užklupo prie artimųjų kapo besimeldžiančią Liepkalnio kapinėse Vilniuje ir perpjovė gerklę. Protarpiais po šių nusikaltimų Aleksandras plėšė, mušė, žalojo peiliu kaimyną, atsitiktinius praeivius, jo nusikaltimų sąrašas galėjo ilgėti sulig kiekviena diena. Žemo ūgio, smulkutis, vaikiškų bruožų ir į paauglį panašus nusikaltėlis beveik visada puldavo iš pasalų, sunkiai sužalodavo auką peiliu, beveik nepalikdamas šansų apsiginti. Dažnai keisdavo gyvenamąją vietą (pradedant įvairiomis landynėmis, baigiant Vilniaus geležinkelio stotimi), todėl atrodė sunkiai sugaunamas. Kai A. Markinas nakvodavo Vilniaus geležinkelio stoties prieigose, gailestingoji B. Bevza, policijoje dirbusi pirmas savaites, jį dažnai pakalbindavo, užjausdavo. Tvarkingos išvaizdos, kartais kostiumu vilkintis A. Markinas jai guosdavosi neturįs namų, atstumtas tėvų, badaująs. O tuo metu jo sąžinę jau slėgė ne vienas nusikaltimas.
Spalio 12-ąją, netrukus po M. Šabelnik nužudymo, A. Markiną troleibuse prie geležinkelio stoties pastebėjo Božena. Aleksandras gūžėsi po seniokiška kepure, suko veidą į šalį, tačiau drąsi policininkė jį užkalbino. Visai neseniai šio "nuskriausto bernelio" nuotrauka kaip ieškomo už ypač sunkius nusikaltimus buvo iškalbinta Transporto policijos lentoje. B. Bevza, pamačiusi, jog po kepurės snapeliu baugščiai spindi tos pačios "vaikškai naivios" tariamo benamio ir nelaimėlio akys, pamiršo ir gailestį, ir baimę: "Įstatymo vardu jūs sulaikomas!" Žodžiai nuskambėjo ryžtingai, o virš A. Markino galvos pakibo guminis "bananas". Įsakmiai liepusi troleibuso vairuotojui nevažiuoti, Božena per raciją iškvietė pagalbą. Akimirkos, regis, truko amžinybę. Pagaliau atskubėjo kiti pareigūnai ir žudikui buvo uždėti antrankiai.
Žvaigždė
Šiandien, praėjus daugiau nei metams nuo įvykio, Božena "Akistatai" davė interviu. Per tą laiką jos gyvenimas beveik nepakito, tik, reorganizuojant Transporto policiją, ji tapo patrulinės rinktinės nare. Rytą Božena keliasi, pusryčiauja ir bėga į paskaitas Lietuvos teisės universitete, kur mokosi antrajame kurse. Popiet - beveik paknopstomis - į darbą patruliuoti. B. Bevzos teritorija beveik nepakito - tas pats geležinkelio stoties rajonas, centras, senamiestis, Naujininkai. Čia "pažįstamos" ir prostitutės, ir narkomanai. Kai B. Bevza, net neuniformuota, eina pro stotį, prostitutės ją mandagiai pasveikina: "O, mūsų policininkė eina!" Tokių, kurie nepaklustų pareigūnės reikalavimams, beveik nepasitaiko.
Iš pradžių Boženą ir džiugino, ir slėgė netikėtas išgarsėjimas. Būdavo, eina per gimtąjį Žemųjų Panerių rajoną, o kokia nors kaimynė ir klausia: "Žinau, kad jūs policininkė, kad vardu Božena. Tačiau, atleiskit, kokia jūsų pavardė? Kryžiažodį sprendžiu, reikia įrašyti". Arba vėl: jos vidurinėje mokykloje lentoje pakabino nuotrauką su prierašu, jog "mokyklos kolektyvas labai didžiuojasi savo buvusia mokine". O į tą pačią vidurinę eina jaunesnioji sesuo Vita. Boženą atpažindavo gatvėje, sveikino draugai, kolegos. Tačiau premija greit ištirpo, trumpam į viršų "švysteltas" gyvenimas tarsi amerikietiškuose kalneliuose vėl staiga nėrė žemyn, atslinko rutina, pinigų stygius, kasdieniai rūpesčiai.
B. Bevza sako, jog moteriai dirbti patrule yra labai sunku, gali pasitaikyti situacijų, kai nesusitvarkys, todėl ji trokšta kada nors pakilti karjeros laipteliais, triūsti prevencinį darbą su nepilnamečiais. Dėl tos savo svajonės ji ir mokosi. Beje, Božena neseniai įgyvendino savo seną svajonę ir įsigijo automobilį - "Mitsubishi Colt". Tiems, kas domisi žvaigždžių buitimi ir pomėgiais, pranešame: mėgstamiausi Boženos kvepalai - "Moschino", aprangos stilius - sportiškas arba klasikinis, atsipalaidavimo ir nusiraminimo būdas - miegas arba vakarojimas su draugais prie alaus bokalo. Aišku, ne tarnybos metu, retai. Meilei "nėra nei laiko, nei noro". Prisižiūrėjusi stoties baruose į vedusius, prostitutes "kabinančius" vyrus, mano, jog mažai garbingų vyrų .
Boženą išgarsinęs A. Markinas jai vis dar tebėra mįslė:
- Po tų įvykių labai dažnai apie jį pagalvodavau. Negalėjau įsivaizduoti, ir kaip tokie kaip jis atsiranda. Kad žmones pjautų lyg paršiukus. Nė už ką... Negaliu patikėti, jog žmones nusikaltėliais padaro sunki vaikystė, skurdas, meilės stoka. Mudvi su seseria irgi regėjome vargo, bet visada svajojome ne pažeidinėti įstatymus, o juos ginti.
Savo vienmečio, kalėjime užsibūsiančio iki gyvenimo pabaigos, B. Bevza nesigaili.
- Man gaila visų kitų žmonių ir savęs, nes savo sunkiai uždirbtais pinigais turime tokius rengti ir maitinti, - tvirtino pareigūnė.
