Ramutės PEČELIŪNIENĖS fotoreportažas
Apie Kiemento ežero pakrantėje prigludusį ramų Giedraičių miestelį (Molėtų raj.) sukurta net keletas legendų, tad pasakojimą ir norėtųsi pradėti viena iš jų, itin romantiška. Esą labai seniai anapus ežero, ant kalvos, stovėjo pilis, kuri priklausė labai žiauriam grafui. Kartą grafo sūnus Giedrius, irstydamasis ežere, salos pakrantėje pamatė gražią mergaitę, baudžiauninko dukrą Kementą. Jaunuoliai vienas kitam labai patiko, gimė skaisti lyg ryto rasos lašelis meilė. Sužinojęs apie tai grafas labai įsiuto. Išplūdo sūnų ir jo draugę, o vakare Giedrių užrakino pilyje. Kai visi sumigo, grafaitis pabėgo iš pilies ir nuplaukė į salą, kur jo laukė išsiilgusi Kementa. Giedrius išpuošė savo mylimosios kasas baltais lelijų žiedais. Abu jaunuoliai prisiekė kovoti už savo meilę arba drauge mirti. Kilo audra, prapliupo lietus. Į atsisveikinusio su Kementa ir vos spėjusio nusiirti nuo kranto Giedrius valtį trenkė perkūnas. Jaunuolis ėmė skęsti. Mergaitė puolė gelbėti savo mylimojo. Deja, jiems nebuvo lemta gyventi - banga abu užliejo ir įtraukė į gelmę. Šiems dviem jaunuoliams atminti žmonės ežerą pavadino ištikimosios Kementos vardu, o miestelį - Giedraičiais. Tačiau vėliau mokslininkai nusprendė ežerą vadinti Kiementos vardu...
Legenda lieka legenda, o istoriniai šaltiniai byloja, jog Giedraičiai ir jų apylinkės nuo seno priklausė kunigaikščiams Giedraičiams. 1510 metais prie Giedraičių dvaro pastačius bažnyčią, pradėjo kurtis miestelis. Vėliau jis tapo valsčiaus centru. Po visą pasaulį išsibarstę kunigaikščių Giedraičių ainiai ir dabar nepamiršta gimtinės. Anglijoje gyvenantis Oksfordo universiteto profesorius Mykolas Giedraitis nuo 1990 metų lankosi protėvių žemėje. Žmonės domisi savo miestelio istorija, didžiuojasi jos garsia praeitimi. Apie 1920 metų rudenį šiose apylinkėse vykusias nuožmias kovas su generolo L. Želigovskio kariuomenės daliniais primena gražiausioje miestelio aikštėje pagal dailininko Antano Jaroševičiaus projektą pastatytas paminklas. Kaip tik šiomis dienomis paminklas baigiamas restauruoti, tvarkoma jo aplinka. Deja, dabar šiame miestelyje romantikos vis mažiau. Kitados klestėjusi, visoje Lietuvoje Giedraičius sūriais ir kitais pieno produktais garsinusi AB "Giestė" prieš kelerius metus bankrutavo, didžioji dauguma ten dirbusių miestelio gyventojų neteko pajamų šaltinio. Bedarbystės rykštė žmones plaka skaudžiausiai. Ne visi iš beveik 800 miestelio gyventojų (žinoma, išskyrus vaikus ir garbaus amžiaus sulaukusius žmones) turi nuolatinį darbą, gali ramiai žvelgti ateičiai į akis. Tiesa, į gražias Kiementos ežero apylinkes vasarą suvažiuoja būriai žmonių, daugiausia iš sostinės. Daug vilniečių čia įsigiję sodybas, todėl vasara - metas, kuomet suaktyvėja miestelio gyvenimas, pagyvėja prekyba. Miestelio centre yra keletas parduotuvių, alaus barų, kavinių. Deja, apniukusį rudens vidurdienį gatvėse buvo galima sutikti tik būreliais iš mokyklos grįžtančius vaikus. Dailininko A. Jaroševičiaus vardu pavadintoje vidurinėje mokykloje mokosi 284 moksleiviai. Viena dešimties vaikų motina guodėsi, jog išleisti mokyklon net šešis vaikus nėra paprasta. Nenuilstanti Giedraičių krašto kultūrinių renginių organizatorė Aleksandra Ignatavičienė pripažino, jog miestelio centre esančiuose kultūros namuose gali linksmintis ne tik jaunimas (čia kiekvieną savaitgalį vyksta diskotekos). Pagal galimybes organizuojami koncertai, įvairūs minėjimai, kiti renginiai, kuriuose apsilanko nemažai miestelio gyventojų. Deja, žmonių nuotaikos gerokai išblėsusios, dingo aktyvumas, noras linksmintis. Žinoma, savaitgaliais kultūros namų vadovei tenka gerokai paprakaituoti, nes jaunimas dabar ūmus - užtenka mažiausios kibirkštėlės, ir gali įsižiebti konfliktas, o jie dažniausiai baigiasi muštynėmis. Priešingai nei policijos inspektorius, ponia Aleksandra teigė mokanti gražiuoju rasti bendrą kalbą su įkaušėliais.
- Jei reikia, ir kišenes iškratau, cigaretes atimu, - šypsodamasi ir visai nesiskųsdama pasakojo kultūros namų vadovė. - Na, o išvengti konfliktų vargu ar įmanoma. Vietiniai gyventojai kalba, jog šokiai be muštynių - ne šokiai, svarbu, kad jos vyktų be didelio kraujo praliejimo...
A. Ignatavičienė džiaugėsi, jog miestelio moterų ansamblis, vadovaujamas Astos Cicėnienės, "Sidabrinių balsų" konkurse užėmė pirmąją vietą. Šiuo metu kultūrinių renginių organizatorė puoselėja viltį atkurti folklorinį ansamblį. Tiesa, labai sunku į šią veiklą įtraukti vyrus - ypač trūksta muzikantų. Vieni išmirę, kiti nusigėrę... Iš tiesų bedarbystė, nusivylimas žmones stumia į alkoholio glėbį. Miestelyje mūsų lankymosi dieną ne vienas vyriškosios giminės atstovas laiką leido prie centrinėje gatvelėje įsikūrusio alaus baro su bokalu rankoje. Užkalbintieji guodėsi negalį rasti darbo, neturį nuolatinio užsiėmimo, todėl tokiu būdu bandą nusiraminti, užsimiršti... Ne vienas miestelio gyventojas sakė, jog dabar kaime gyventi liūdna. Giedraičių senbuvis Juozas Jakutis buvo priblokštas kai kurių savo kaimynų abejingumo. Jis tikino verkęs, matydamas didžiosios tragedijos Amerikoje padarinius. Tuo tarpu vienai moteriškei labiau už viską rūpėjo, kad tik kas nors nenuraškytų jos "grūšių".
Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius su malonumu vardijo šį kraštą garsinančius žmones - fotomenininką Mindaugą Černiauską, klestinčius ūkininkus Zigmą Ignatavičių, Kazimierą Pivorą, Kostą Šiliną, verslininką Alvydą Klevą, įžymiąją menininkę, margučių margintoją, šiuo metu Vilniuje gyvenančią Vandą Giedrytę, tačiau pripažino, jog miestelyje yra apie 10 šeimų, kurias galima vadinti nedarniomis - čia nuolat girtaujama, nesirūpinama vaikais... Nemažai jaunų žmonių išeities ieško patys - daug jų išvažiavę dirbti į užsienį - Daniją, Švediją. Seniūnas pripažino, jog tai nėra gerai, tačiau svarbu, kad žmonės nenuleidžia rankų, nepasiduoda, ieško išeities. Juk paprasčiausia ateiti į seniūniją ir prašyti išmaldos. "Akistata" net keletą kartų rašė apie šiame miestelyje gyvenančią Janiną. Ši jauna penkių vaikų motina buvo ilgai skriaudžiama savo vyro, todėl kartą, nesugebėjusi suvaldyti patirtų nuoskaudų, smogė jam kirviu. Už tai teismas atseikėjo dvejus su puse metų nelaisvės. Nuo šio skaudaus įvykio praėjo nemažai laiko, moteris jau senokai sugrįžusi pas savo vaikus, kaip galėdama rūpinasi šeima. V. Valansevičius patikino, jog nors ši praeityje skaudžių išgyvenimų patyrusi moteris pastaruoju metu sunkiai verčiasi, tačiau nė karto neatėjo prašyti paramos. Deja, seniūnas negalėjo nutylėti ir kito, visai priešingo pavyzdžio. Buvusi miestelio gyventoja Janina Urbonienė visoje Lietuvoje išgarsėjo pagimdžiusi mažiausią kūdikį. Deja, žmonės žinojo tik šią tiesą. Pasirodo, moteris anksčiau dirbo Giedraičių seniūnijoje komunalinio ūkio buhaltere. Jai buvo patikėta surinkti iš seniūnijos gyventojų pinigus už komunalinius patarnavimus. Deja, dalį surinktų lėšų moteris "nugramzdindavo" į savo kišenę. Vėliau paaiškėjo, jog J. Urbonienė pasisavino per 18 000 litų. Pradėjus aiškintis galimą nusikaltimą, staiga kilo gaisras net keliose seniūnijos patalpose. Labiausiai nukentėjo seniūno kabinetas, kuriame buvo sukrautos kasų knygos - nusikaltimo įrodymo dokumentai. Paaiškėjo, jog imitavusi apiplėšimą, gaisrą sukėlė pati J. Urbonienė. Už svetimo turto pasisavinimą ir iššvaistymą bei už tyčinį turto sunaikinimą teismas ją nuteisė trejus metus kalėti, tačiau pritaikęs amnestiją nuo laisvės atėmimo atleido. Be to, iš jos priteista 36 959 litai (pasisavintieji piginai bei gaisro padaryti nuotoliai). Deja kol kas seniūnija iš J. Urbonienės nesulaukė nė lito... Po kiek laiko moteris pagimdė mažiausią Lietuvoje kūdikį. Žmonės kalbėjo, jog tai Dievo bausmė už negerus darbus. Po šių įvykių J. Urbonienė pakeitė gyvenamąją vietą...
Taigi gyvenimas Giedraičiuose beveik niekuo nesiskiria nuo gyvenimo kituose Lietuvos miesteliuose.
