Albertas ONIŪNAS
Šilutėje gelbėjimo darbų sezonas eina į pabaigą - nuo marių ledo nulipa paskutiniai poledinės žūklės fanatikai. Nors pavasaris dar tik prasidėjo, Nemuno ledai jau išėjo ir didesnio potvynio nebelaukiama. Greitai marių ir upių pakrantes nusės stintų žvejų vagonėliai. Kažin, ar gelbėtojams bus kada ilsėtis, nes "pasišildę" stintautojai gali skęsti. Praėjusiais metais potvynio beveik nebuvo ir Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrai daug darbų neturėjo. Užtat šių metų pradžia buvo audringa - nuo Kuršmarių ledo teko evakuoti kelias dešimtis žvejų, ieškoti skenduolių.
Vaikas liko gyvas
Taip jau yra, kad sunkūs ir lėti ugniagesių-gelbėtojų automobiliai į vietą, kur skęsta žmogus, dažniausiai atvyksta tada, kai nebėra vilties to žmogaus išgelbėti, todėl kiekvienas likęs gyvas ilgam išlieka atmintyje. Prieš porą metų Šilutėje, Šyšos upėje skendo devynmetis Mantas. Berniukas su bendraamže mergaite žaidė prie upės ir nuslydo į vandenį. Greičiau tai buvo ne vanduo, o ledo košė. Mergaitė nubėgo į šalia esantį darželį šauktis pagalbos, įvykio vieton buvo iškviesta gelbėjimo tarnyba. Vyrai atvažiavo laiku - virš vandens dar matėsi berniuko striukės gobtuvas. Į vandenį buvo nuleistos švediškos plastmasinės rogės ir gelbėtojas Robertas Beržonskis, čiūžtelėjęs upės vidurio link, paskutiniu momentu spėjo pagriebti gobtuvą, ištraukė berniuką. Tuojau virve rogės su gelbėtoju ir vaiku buvo pritrauktos prie kranto. Mantas nebekvėpavo, jo plaučiai buvo pilni vandens. Tačiau laiku atvykę medikai vaiką reanimavo. Jis buvo gydomas ligoninėje kelis mėnesius, atsigavo ir liko gyvas.
Kūnų ieškojo visą dieną
Deja, kur kas dažnesni tokie atvejai, kaip dviejų savaičių senumo įvykis, kai Juknaičių seniūnijos Paleičių kaimo ribose, kanale, paskendo Antanas Kirkickas ir Ligita Mangarovienė. Moteris su vyru buvo atvykusi pasisvečiuoti pas savo patėvį A. Kirkicką. Į priekį vyras, apsiavęs ilgaauliais guminiais batais, nešė žmoną ant rankų, o atgal A. Kirkickas svečius lydėjo per laukus ir užšalusį kanalą. Žmonės nežinojo, kad kanale prieš kelias valandas buvo įlūžęs vaikas. Jis išsigelbėjo, tačiau toje vietoje susidarė labai plonas ledas. A. Kirkickas įlūžęs nuskendo išsyk, o L. Mangarovienę vyras dar bandė gelbėti, tačiau nesėkmingai - pats vos nepaskendo. Gelbėtojų narai ilgai dirbo įvykio vietoje. A. Kirkicko kūnas buvo rastas po valandos, o L. Mangarovienės ieškota visą dieną. Trys narai nėrė po tris kartus. Gelbėtojai neturi mikroautobuso, kuriame narai galėtų persirengti, sušilti ir atsigerti arbatos. Visą laiką jie būna atvirame ore. Panėręs į kanalą naras iki pažastų šlumštelėdavo į dumblą, kuriame ir judėti sunku, jau nekalbant apie kūno paieškas, kai matomumas - nulis. Po kelių valandų L. Mangarovienės kūnas pagaliau buvo aptiktas. Narams vadovavo Rimantas Mačijauskas, skenduolius traukė Sigitas Mikluvis, Virginijus Bagočius, Nirūnas Vaitkus.
Išgelbėtasis skubiai pasišalino
Kovo 6-osios, popietę šilutiškis fotografas Rolandas Žalgevičius nuo Ventės švyturio rengėsi fotografuoti marias ir pastebėjo vandenyje besikapanojantį įlūžusį žveją. Vandens gylis ten skęstančiajam buvo iki krūtinės, tačiau ledinis vanduo kėlė didžiulį pavojų. R. Žalgevičius bandė žmogų gelbėti pats, tačiau nepavyko. Tada automobiliu nuvažiavo artimiausion sodybon, susirado virvę, ilgų lentų. Kai R. Žalgevičius pasiekė skęstantį 71 metų Vytautą Grėbliūną, šio rankos jau buvo kruvinos nuo bandymų užsiropšti ant ledo. Buvęs mokytojas buvo išgelbėtas. Tuo metu atvyko ugniagesiai su visa savo įranga. Jų akyse įlūžo ant ledo buvęs kitas žvejys - Egidijus Jazbutis. Prie kranto toje vietoje srovė ledą buvo išplovusi, todėl naro kostiumu apsivilkusiam gelbėtojui Virginijui Bagočiui teko lipti į vandenį, stotis ant dugno ir nukreipti gelbėjimo roges prie ledo krašto, o žmogui užlipus stumti jas prie kranto. E. Jazbutis, atsidūręs ant kranto, mikliai dingo iš gelbėtojų akiračio - sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Galbūt žmogus neturėjo leidimo poledinei žūklei ir baiminosi baudos.
Tačiau tuo dienos įvykiai nesibaigė. Ant ledo buvo ir daugiau žvejų, kurie, pamatę ugniagesius ir atsivėrusią didžiulę properšą, skiriančią nuo kranto, susispietė prie ledo lyties krašto. V. Bagočiui teko gerokai padirbėti - žvejai po vieną gulė ant gelbėjimo rogių ir buvo stumiami į krantą. Tai buvo 10 visiškai girtų plungiškių. Jie krisdavo ant tų rogių vos ne be sąmonės. Ant ledo įvairiose vietose buvo likę dar apie 20 žvejų, kai atvyko Klaipėdos pasieniečių laivas ant oro pagalvės "Christina". Juo nuo ledo pabėgo visi norintieji.
Kėdainiškiai bijojo rusų
Kovo 12-osios rytą šalia marių gyvenantis žmogus gelbėtojams pranešė, kad kažkas rūke šaukiasi pagalbos. Tai buvo kėdainiškiai žvejai Vidmantas Bogužas ir Artūras Maldonis. Jie atvyko išvakarėse, paliko mašiną prie upelio žiočių ir nuėjo žvejoti. Kiti žvejai pamažu išsivaikščiojo, o kėdainiškiai liko vieni ir ant ledo paklydo. Pasiekę krantą puolė atgal, mat buvo įsitikinę, kad tai Rusijos krantas. Naktį beklaidžiojant prie kranto srovė ledą išplovė ir pasiekti sausumą nebeliko galimybių. Ryte buvo tirštas kaip pienas rūkas, tad gelbėtojai plaukė valtimi nieko nematydami, orientuodamiesi pagal žmonių balsus. Paėmus į valtį žvejus, gelbėtojams teko prašyti ant kranto likusių kolegų, kad įjungtų automobilio sireną, nes buvo visiškai neaišku, kurioje pusėje krantas. Išgelbėtieji nebuvo labai šnekūs, dairėsi aplink paklaikusiomis akimis. Buvo išgelbėti ne tik žmonės - iš properšos ištrauktos ir vieno jų permirkusios vatinės kelnės.
Sraigtasparniai per Kalėdas neskraido
Anksčiau, kol dar pasieniečiai neturėjo modernios "Christinos", galinčios judėti vandeniu, ledu ir sausuma, gelbėjimo tarnybos vyrai galėjo tikėtis pagalbos nebent iš oro. Kaip prisimena tarnybos viršininkas Kęstutis Šarka, užpernai ant ledo atsidūrė apie dešimt Plungės žvejų. Buvo naktis, pūtė uraganinis vėjas, ledai judėjo, grūdosi, kilo į kelių metrų aukštį. Šilutiškiai gelbėtojai nieko negalėjo padaryti ir paskambino į Šiaulių aviacijos bazę, kur buvo dislokuotas gelbėjimo sraigtasparnis. Buvo atsakyta, kas sraigtasparnis tuojau atskris. Aviatoriai paprašė paruošti nusileidimo aikštelę, skirti žmones, kurie nuo žemės signalizuotų prožektoriais. Taip ir buvo padaryta. Po valandos buvo paaiškinta, kad nuo sraigto menčių valomas ledas. Dar po valandos patvirtinta: "Tuojau skrisim". Tačiau į orą tas sraigtasparnis taip ir nepakilo, mat buvo Kalėdos. O žvejai rytą, nurimus vėjui, pamatė, per kur galima saugiai pasiekti į krantą, tad taip ir padarė. Netgi nebuvo labai išsigandę.
Nedėkingi žvejai
Tačiau vieną kartą sraigtasparnis buvo atskridęs. Lakūnai paprašė skirti vietinį gelbėtoją, kuris padėtų orientuotis virš marių. Sraigtasparnis nusileido Armalėnų aerodrome, vidun įlipo ugniagesys Albertas Budvytis. Ant kranto kaip orientyras buvo palikta amfibija su įjungtais švyturėliais. Sraigtasparniui pakibus virš ledo lyties paaiškėjo, kad gervė neveikia ir specialiu lynu žvejų įkelti į vidų nepavyks. Tada pilotas, labai rizikuodamas, nusileido į pusantro metro aukštį ir žvejai tiesiog nuo ledo sulipo vidun. Neapsieita ir be komiškų momentų. Tik įkėlęs koją į sraigtasparnį ir jau pasijutęs saugus žmogelis, puldavo atgal ant ledo, kur iš baimės buvo pamiršęs grąžtą ar dėžę su žvejo reikmenimis. Visi žvejai, o tai vėlgi buvo 11 plungiškių, sėkmingai pasiekė krantą. Gelbėtojai stebisi, kad labai dažnai išgelbėtieji net ačiū nepasako. Nedėkingumu ypač pasižymi plungiškiai. Vienas toks netgi vietiniame Plungės laikraštyje išjuokė jį išgelbėjusius šilutiškius - atseit anie viską darė ne taip ir viskas buvo blogai.
Vertėtų imti mokestį?
Visos gelbėjimo operacijos ir narų darbas nukentėjėliams nieko nekainuoja, tuo tarpu Vakaruose nemokamai gelbėjami tik žmonės. Pasak K. Šarkos, buvo atvejis, kai Lankupių kaime du girti vyrai žiguliais važiavo per Minijos ledą į parduotuvę degtinės. Netoli buvo tiltas, bet per ledą - greičiau. Ir įlūžo. Patys išsigelbėjo, o mašina paskendo. Ugniagesiai daug vargo, kol po vandeniu pritvirtino lyną prie mašinos. Vėliau žiguliai buvo traukiami į krantą priešgaisriniu zilu. Mašinėlė judėjo laužydama ledus, o abu važiavusieji ant kranto keikė ugniagesius, kad taip aplamdė žigulius. Panašių atvejų yra užtektinai, todėl K. Šarka mano, jog tokios paslaugos, kai gelbėjamas žmonių turtas, o ne jie patys, turėtų būti apmokestinamos.
